Skip to content

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

10 Comments

  1. Tinginė Tinginė

    Mane tai dažnai apima jausmas, kad aš švaistau savo laiką veltui 😀 Šiuo metu studijuoju, ir dirbu (darbas kol kas ne pagal specialybę), jau greitai išvyksiu praktikos į užsienį. Guodžiu save, kad niekam neturiu laiko, bet kažkaip vistiek apima tas jausmas, kad aš išvis netobulėju. Atrodo žmonės aplinkui turi visokių norų, siekių, ambicijų, vis ko nors išmoksta, o aš ne. Atrodo norų turiu ir aš, pvz išmokti programuoti, bet nieko nedarau, kad tai pasiekčiau, plaukiu pasroviui. Ir vieną kartą atrodo, kad apart mokslų ir darbo tikrai niekam neturiu laiko, nes logiška, kad visgi reikia ir poilsio, tačiau kitą dieną mąstau, kad to laiko turiu į valias, ir vietoj eilinio sulošto Lolo mačo, galėjau pasimokyt kokios ispanų kalbos. Ir kartais užplaukia, tokios motyvacinės dienos, kad atrodo padarysi viską viską, o atsikeli kitą rytą, su mintim – oj neee, tyngiu. Gal aš čia ir išvis ne į temą parašiau, nežinau.

    • Mahila Mahila

      Į temą, labai į temą, tik nežinau, ką atsakyt, nes jausmai pažįstami.

      Bet gali būti, kad pamėginus truputį atsitraukti ir į save pažvelgti iš šalies, suprasi, kad visgi nėra taip tuščia viskas. Tiesiog sudėtinga save ne perdėm savikritiškai įsivertinti.

  2. Na, magistro studijos Lietuvoje, taip visų išgirtajame VU, buvo vienas blogesnių mano gyvenimo sprendimų: 50% dalykų dėstė, jei taip galima pavadinti, tokia viskuo nepatenkinta bobšė, kuri įvadinės paskaitos metu tiesiog išdalindavo kurso medžiagą temomis, iš kurių mes patys turėjome parengti bei pravesti po paskaitą, kad rūgena galėtų niekieno netrukdoma skrolint savo mobiliaką. Turbūt labiau savo darbo nemėgstančio žmogaus akademinėje bendruomenėje nesu sutikusi. Beje, magistrą baigiau, iš principo, nors nieko be nusivylimo akademiniu pasauliu jis man ir nedavė. Užtat magistro studijos užsienyje vėliau atrodė kaip gaivus vėjo gūsis: nuolatinės diskusijos, kviestiniai dėstytojai, neformalios paskaitos prie alaus bokalo, esė vietoj koliokviumų bei egzų, etc.

    Kalbant apie slydimą paviršiumi, tai, žinai, mano visų laikų mėgstamiausia citata yra ‘Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje’. Nemanai, jog galbūt dėl to slydimas paviršiumi kartais atrodo išeitis? Tiesiog kažkur slysti ir apie nieką negalvoji. Turbūt dėl šios priežasties daugumai tuštučių yra forever 16, net jei vizualiai bei biologiškai jiems tiek nebėra jau senokai.

    O šiaip, Mahila, tu man lyg soulmate. Na, po Bukowskio.

    • Mahila Mahila

      O aš visgi nebaigiau, nes pagalvojau, kad visai suvysiu. Pagailo tų metų, buvo labai nejauku prieš save, tačiau dabar suprantu, kad išeiti buvo išmintingiausias sprendimas. Noriu magistro arba net kito bakalauro studijų užsienyje.

      O akademinėje bendruomenėje tokių žmonių, kokį aprašei, teko sutikti kokius 35%. (dėstytojų) Įsivaizduoji? Iš esmės metodas duoti studentams pristatyti temas nėra blogas, nes geriausiai išmokstame mokydami kitus, tačiau labai dažnai jis nepasiteisina.

      Ačiū, priimsiu paskutinį sakinį kaip komplimentą 🙂

  3. Naujai Naujai

    Vakar fb platybės išspjovė (fb visgi jūra, nes žemė juk neišspjautų. Nors.. tiek to, ne apie tai) straipsnį apie tai, kaip mes per daug geriam. Nelysiu į diskusijas minėtu klausimu, bet po to post’o kilo didžiulis noras paskaityti dar. Ir šis postas jau ne antras ir, rodos, net ir ne trečias. Nežinau į kurią paviršutiniškumo lentinėlę mane guldytum (kažkodėl šis žodis), todėl amžiams išliks neaišku, kiek šis komentaras kada nors buvo ar bus aktualus, bet manau rašyti toliau panašiu paviršutiniškumu neturėtų būti gėda. Gal net anaiptol – sveikintina. Gal net ir labai. O kadangi jau per daug užsukau čia viską, tai tuo ir pabaigsiu.

    • Mahila Mahila

      Priimsiu tai kaip komplimentą. Ačiū 🙂

      • Naujai Naujai

        Indeed it was

  4. sb sb

    Slydimas paviršiumi dar nėra taip blogai kaip apatija. Bijoti reiktų būtent apatijos, nes kai suprasi, kad gyvenime jau niekas neįdomu, nieko nenori nei siekti nei daryti, negali nieko pajausti ir apskritai viskas pochui, tai žinok čia jau viskas, pabaiga.

  5. Laura Laura

    Labas, šiandien pirmą kartą užklydau į tavo blogą, nuo šiol apsilankysiu čia dažniau. :)) Skaitydama tavo tekstus atradau dalelę savęs, tai netgi kartais padėjo man pačiai labiau save pažinti, paskatino plėstis ir tobulėti. ačiū!

    • Mahila Mahila

      Labai ačiū už gerus žodžius ir tikrai faina, kad padėjau pajudėti teigiama linkme. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *