Pirmyn į turinį

Žyma: Menas

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 Komentarai

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai

Kaip dvi anglų filologės pirmą kartą į Londoną keliavo

Turbūt reikėtų paminėti, nuo ko viskas prasidėjo. Šįkart – tikrai ne nuo pigių kelionių vilionių, o nuo lengvos viskio degustacijos užburtajame Vilniaus pramogų rajonėly rugpjūčio pradžioje. Dabar jau nieks neatsimins, prie kurio baro buvo mestas burtas, bet prisiekėm, kad dar šią vasarą aplankysim Londoną, o draugas pažadėjo, kad mielai mus ten priims.

Keliavau su savo L, su kuria besąlygiška meilė mus sieja jau devintus (!) metus ir su kuria požiūris į pasaulį bei jo keistenybes maloniai sutampa.

Labai verta paminėti tai, jog šioji kelionė buvo vienos mus seniai slėgusios gėdos ištaisymas – abi esam/buvom baigę anglų filologiją ir niekad nebuvę Londone.

Pasižadėjom sau, kad mūsų pirmasis apsilankymas čia bus kaip tų tikrų turistų, kurie eina lankyt vietų ir fotkinasi telefono būdelėse. Planą išpildėm maksimaliai. Buvom prie Big Beno, Trafalgaro aikštėj, lankėmės National Gallery, Science Museum, Natural History Museum (vargšas T-reksas su savo mažom rankytėm), Victoria and Albert Museum, Tate Modern, iš tolo pavėpsojom į London Eye, apžiūrėjom Towerį bei įspūdingąjį tiltą, prie jo ragavom fish and chips (tikrai per riebus reikalas mūsų receptoriams, bet iš esmės neblogai), lindom į telefono būdelę, nusifotkinom bene prie visų įmanomų olimpiados simbolių, ganėmės Hyde parke, filmavom voverytę (ji nešėsi riešutą!), siurbėm skaniausią pasaulio kavą Starbucks‘e ir šeimai pripirkom magnetukų su užrašu „London“.

Be visų turistinių linksmybių šeštadienį ėjom į undergroundinį Cable klausytis techno guru Jeff Mills‘o, kuris pavarė išties nuostabiai, tik šiek tiek nukabinom nosis nesulaukę išganingųjų Bells aidų. Jei tu techo, žinai, apie ką aš.

Man labai patiko Londonas, bijau, kad tam tikra prasme labiau nei Berlynas. (Be abejo, daug kultūrinių niuansų įsileisti lengviau, kai nėra kalbos barjero, kas leidžia pasijusti jaukiau.)

Kas patiko.

Patiko nepaprastai rūpestingi mus globoję draugai, jų skambučiai ir taip maloniai nuteikiantis klausimas – „Mergaitės, jums viskas gerai?“. Viešai sakau – liekam skolingos jums niolika prašmatnių vakarienių ir išskirtinį rūpestį, kai tik jums jo prireiks. Žodis. Patiko įspūdinga elektrinė prie namų (sako, didžiausias plytinis pastatas Europoje), gėlėmis puošti pab‘ų balkonėliai, valgyt persikus išsidrėbus ant žolytės, gatvėse girdėti nuostabų akcentą, per ilgai užsibūti mokslo muziejuje darant visokius „Pažink save testus“, važiuoti dviaukščio autobuso antro aukšto priekyje ir vėpsot į miestą. Patiko susitikti su pusmetį nematytu draugu ir klykti iš to, kaip jį atakuoja paukščiai, visiškai nesusigaudyti, iš kurios pusės atlekia mašinos (Look Right, Look Left, Look both sides, yeah), galerijoje juoktis iš mirštančių moteriškių veidų. Labai patiko Edgaro Degas balerinos, Van Gogo saulėgrąžos, Renuaras, Sisley, Seuratas ir dar daugybė puikių kūrinių, Tate Modern erdvė. Patiko juoktis iš niekad negirdėto pasakymo „Mielas drauge, įsispirk sau į galvą“, kikenimas balkonėly, maistas, kuriuo vaišino, nuostabus oras, Cyberdog parduotuvė Camden Town‘e, kur pardavėjai visą laiką šoka ir pasijunti kaip tikroj reivo šaly. Patiko smagus vakarėlis prieš išvykstant ir nepažįstamųjų sveikinimai mergvakario, kurio nebuvo proga („Happy wedding to you“), vakaras su filmais irgi patiko. Patiko, kad nebuvo nei taip brangu, nei tiek daug žmonių gatvėse, kaip gąsdino pesimistai. Žiauriai patiko Natural History museum pastatas, malonūs ir paslaugūs žmonės gatvėse. Patiko beskonybės minimumas.

Kas nepatiko.

Idiotiškas Vilniaus oro uosto darbuotojų elgesys išvykstant. („Įgula jūsų nepriims į lėktuvą.“ Priėmė, kreipiuosi į tave, nelaimėle su kreiva eglute pintu chaosu ant galvos.) Bet lai ir šis patyrimas nugrimzta į praeitį, palikim sau tai, kas gražu.

Kelionė buvo puiki ir aš labai gerai žinau, kad į tą miestą grįšiu dar ne kartą. Dar daug nepamatėm ir daug neparagavom. Gal kada užtruksiu ten ir ilgiau.

Palikite komentarą

Apie vizualinius džiaugsmus

Kaip man patinka Keith Haring!

Beje, labai noriu tatyrkės, bet, turbūt, jei dar nežinau, ko tiksliai noriu, reikėtų palūkėti, ania? Bet noriu noriu noriu. Ne skorpo ant krūtinės, žinoma. Daryčiausi pas Tomą Tattoo, meistrą iš Panevėžio, kurio darbai ant pažįstamų odos labai gerai atrodo.

Palikite komentarą

Apie ekskursiją į Deutche Welle ir Peter Lindbergh parodą

O štai penktadienį su gausia (dar 4 be manęs) grupe bendramokslių keliavome į ekskursiją į Deutche Welle televiziją (nes turime paskaitą English for the Media). Ir žinai, visai nesigailiu ilgą penktadienio popietės miegą išmainiusi į šitą išvyką. Vaikščiojom po žinių ir kitas studijas, klausėmės įdomybių apie pačią televiziją ir darbo telike subtilybes. (Pvz. Nežinojau, kad žinių pranešėjai scrollin‘a pedalą po stalu ir patys keičia tekstą, kurį skaito arba apie mėlynojo (arba žaliojo) screen‘o sistemą). Finale, aišku, neatsispyriau pagundai prisifotkint žinių vedėjo kėdėje.

O štai šiandien, nepaisydama įspėjimų, kad on Sunday afternoon it is too crowded there keliavau į foto galeriją C/O Berlin, kur demonstruojama Peter Lindbergh paroda. Darbai visai nieko (bet oj ne stebuklas), o štai pati galerija ir jų pateikimas visai nepatiko. Man, asmeniškai, visiškai nesižiūri šikarna mados fotografija įtupdyta nūdnuos medžio imitacijos rėmuos, taip pat jau šiek tiek pabodo ta berlynietiškas dirtyness, kur tik benueitum (čia irgi). Vėliau pasidomėjau šiuo menininku ir jo darbais daugiau, todėl dabar keikiu ir darbų selekciją (kuri kaip tik pristatoma kaip gan išskirtinė). Rodau šiek tiek vaizdų, nors pati esu veik tikra, kad vėliau šios pavardės nelabai atsiminsiu – kažkokio ypatingo įspūdžio nepaliko. Ir tiesa, too crowded, velniškai trukdo susikaupt turgaus atmosfera ten, kur ji baisiai netinka.


Taip atrodo vaizdas pačioj galerijoj (tik žmonių milijonas).

Palikite komentarą