Pirmyn į turinį

Žyma: baimė

Nebijok, aš irgi bijau

Kai sulauki tam tikro amžiaus, sakykim, trisdešimties, baigiasi kompleksai, išnyksta baimės, jautiesi stipresnis negu bet kada anksčiau. Ir dar, ateina galas odos problemoms.

Gerai būtų.

Yra tame šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek.

Nes net ir užaugus atsiranda progų prisiminti, kad giliai tavo viduje pilna nemarių baubų, kurie, užgimę dar vaikystėje, niekada tavęs nepalieka. Ir tikriausiai niekados ir nepaliks.

Prieš pusmetį rašiau apie kompleksus ir tai, kaip ilgus metus su jais nesėkmingai kovoju. Ir dabar vartoju esamąjį laiką, nes, kaip ir paauglystėje, kaip ir prieš dešimt metų ar pusmetį, taip ir šiandien, tai yra vis dar besitęsianti kova. La Sagrada Famillia prilygstančios nesibaigiančios pasitikėjimo savim statybos. Nurieda žemyn koks blokelis ir tada vėl kapstais iš naujo.

Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, kai, sutikęs kokį seną ar naują pažįstamą, kuris puikiai atrodo, skaniai kvepia ir akivaizdžiai yra nepaprastai sėkmingas, pradedi kompleksuoti ne tik dėl savo prastesnių drabužių ar fizinės formos, bet ir padėties, pasiekimų, kilmės ar išsilavinimo trūkumo. Jautiesi kaltas, kad nesi pakankamai šaunus.

Kai tau visai sekasi, jautiesi atrodantis ir gyvenantis pakankamai neblogai, vis tiek atsiras kažkas, prie ko pasijusi it beveidis, pilkas sutvėrimas, ir išore, ir vidumi. Išvydęs save šalia intelektualių puošnių ponų, išsigąsi, kaip smarkiai nušiurę tavo plaukai, išbalusi oda, kokie per paprasti kvepalai, drabužiai ar aksesuarai, kaip mažai knygų esi skaitęs, kiek mažai garbių žmonių pažįsti, kaip nedaug esi pasiekęs profesinėje srityje.

Esu rašiusi apie tai, kaip nesveika lygintis su kitais ir toji mano nuomonė niekur nedingo. Tačiau akimirksnio instinktas tai daryti taip pat gajus kaip ir anksčiau.

Kai prigauni save išgyvenantį tokius jausmus, blaivus protas primena, kad, kuo didesnė tavo savivertė, tuo mažiau reikšmės teiki išorei, tuo rečiau menkas jauties greta kietesnių. Prisimeni ir tai, jog vargu, ar kas apie tave tiek galvoja, kiek įsivaizduoji juos galvojančius, nes visi mes esam pernelyg užsiėmę savimi. Bet vis tiek, regis, kilstelėjęs aukštėliau, tokiomis akimirkomis vėl krenti nuokalnėn. O po to ir vėl keliesi.

Mūsų visuomenėje į nepasitikėjimą savimi žiūrima neigiamai, tad pripažinti, kad tau trūksta to pasitikėjimo – silpnumo požymis. Tad mažai kas ir kalba apie tai garsiai. Visi sau tyliai gyvenam su savais skausmais ir, nežinodami, kaip iš tiesų jaučiasi kiti, galvojam, kad tik mums čia taip. Visi kiti juk stiprūs, tik aš vienas ne.

Įraše apie kompleksus daugiausia kalbėjau apie išvaizdą. Tačiau nesaugumas nesibaigia ten, kur baigiasi išorė. Jis lenda, vejasi, savo šakomis apraizgo kur kas giliau.

Turiu tokią bjaurią ydą – noriu patikti žmonėms, man svarbu, ką apie mane galvoja kiti.

Here, I said it.

Čia ir dabar kalbu visiškai atvirai, neapsimetu stipresne ar kietesne negu esu.

Nenoriu, kad taip būtų, bet taip yra. Nežinau, iš kur tai atkeliavo. Gal vaikystėje trūko dėmesio ir, siekdama jo gauti, išbandydavau visokias taktikas. O gal iš ankstyvosios paauglystės nešuosi baimę nebūti tarp kiečiausiųjų, likti nuošalyje, nebūti prie chebros.

Didžiąją savo gyvenimo dalį nedrįsau rengtis vienokių ar kitokių drabužių vien dėl to, jog žinojau, kad rasis žmonių, kurie jais pasibaisės, nesupras, sukritikuos. Rizikinga bandyti išsiskirti. Kartą pabandęs gali sulaukti tokio žodinio pliekimo, kad kitąsyk jau ir nebeišdrįsi.

Nepaprastai didelį nerimą man kelia jausmas, kad mane pamiršto, nepakvietė, nepakalbino. Sveiku protu suprantu, kad šita baimė dažniausiai yra nepagrįsta, tačiau jausmai yra jausmai ir jų taip paprastai neišjungsi.

Jaučiuosi nusikaltusi, nevykusi ir prasta, kai man atrodo, kad kažkam neįtikau. Tiek, kad būčiau pakviesta, pakalbinta, priimta ir prie chebros.

Kai taip nutinka, nemažai laiko praleidžiu analizuodama, ką padariau ne taip.

Protu suvokiu, kad neįmanoma turėti šimto draugų – nei aš tiek paneščiau, nei toji tiekos draugysčių padrika kokybė vargu ar džiugintų. Tačiau pajutusi, kad nutrūko vieni ar kiti santykiai, ir čia pasineriu į apgalvojimus, ką padariau ne taip, kuo prasikaltau, kad taip nutiko. Galvoje vėl ir vėl suku praeityje įvykusias situacijas ir ieškau kabliukų, kur galėjau suklupt ir apsijuodint.

Jaudinuosi dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Iki šiol, net ir sulaukusi tiekos metų, gavusi dėmesio, išraudonuoju. Jei dėmesys neigiamas, jaučiu kaltę ir, prabėgus tai akimirkai, dar dešimtis kartų, mėnesius ir metus atmintyje vis iš naujo apgalvoju situaciją, taip tikėdamasi išjausti ir išsilaižyti tada apėmusią kaltę. Tik pavyksta ne visada.

-Kai nepasakoji apie save, tave laiko uždaru, užsisklendusiu, slapukaujančiu, gal net arogantišku ar piktu.

-Kai papasakoji, rizikuoji užsiklijuoti egocentriko, kuris vis kalba apie save, etiketę.

-Kai stengiesi būti ramus ir susiturėjęs, tau sakys, kad esi nuoboda ir rimtuolis.

-Kai atsipalaiduosi, pasmerks, kas čia per džiugesys, juk reikia jaust ribas. Reikia atsipalaiduoti ir džiaugtis, bet ne per daug.

-Kai prislopinsi savo nuomonę, užpuls, kad tyli, nieko nesakai, tos nuomonės ir neturi.

-Kai pasireikši, užės, kad per daug reiškies, tikriausiai manai, jog ta tavo nuomonė yra toji vienintelė teisinga.

Reikia atrasti aukso vidurį? Gerai būtų, bet vargu, ar tai įmanoma. Taip ir mėtomės, nuo vieno prie kito. Kaip sraigės išlendam iš kiauto, iki kol gaunam per ragus ir vėl vyniojamės atgal į vienumą – ten, kur saugu.

Ir tada, kai pradedi skęsti nerimų nerimuos, kai vėl įsibaimini, kad nesi mėgstamas, sveiku protu sau primeni – negalvok, jog žmonės turi laiko ir jo skiria galvoti apie tave.

Pasitikėk savimi. Nesijaudink. Nesigilink. Nesijausk blogai. Nesigailėk. Nekaltink savęs. Nesigraužk. Neliūdėk.

Kad ir kiek ir pats, ir kiti tau tai sakytų, kad ir kiek populiariosios ir ne psichologijos veikalų beperskaitytum, dienos pabaigoje esi nuogas, pažeidžiamas žmogus, nešantis savo kaltę per gyvenimą.

Nežinau, ar įmanoma jautis visiškai saugiai. Žinoma, tas supratimas, jog niekas nėra garantuota, padeda vertinti tai, ką turi, ir su savo turtais elgtis pagarbiai. Tačiau tas pats supratimas, kur bebūtum – tėvų namuos Panevėžyje, prie darbo stalo ar Montanos kalnuos, neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir tiesiog būti.

Kai baigias paauglystė, kompleksai ir baimės patys sau už durų nepasilieka. Reik juos stumt, grūst, vyt iš namų jėga. Tik kad vis randa kaip vėl pargrįžt, rodos, jau išvyti, pralenda pro durų plyšius, kai pats to nesitiki. O tada ir vėl veji.

Nesidvorėk pasakyti žmonėms, kad žaviesi, kad vertini, kad esi dėkingas. Labai gali būti, kad jiems irgi taip pat baisu.

1 Komentaras

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Komentarai

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai