Pirmyn į turinį

Žyma: Gėda

Nebijok, aš irgi bijau

Kai sulauki tam tikro amžiaus, sakykim, trisdešimties, baigiasi kompleksai, išnyksta baimės, jautiesi stipresnis negu bet kada anksčiau. Ir dar, ateina galas odos problemoms.

Gerai būtų.

Yra tame šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek.

Nes net ir užaugus atsiranda progų prisiminti, kad giliai tavo viduje pilna nemarių baubų, kurie, užgimę dar vaikystėje, niekada tavęs nepalieka. Ir tikriausiai niekados ir nepaliks.

Prieš pusmetį rašiau apie kompleksus ir tai, kaip ilgus metus su jais nesėkmingai kovoju. Ir dabar vartoju esamąjį laiką, nes, kaip ir paauglystėje, kaip ir prieš dešimt metų ar pusmetį, taip ir šiandien, tai yra vis dar besitęsianti kova. La Sagrada Famillia prilygstančios nesibaigiančios pasitikėjimo savim statybos. Nurieda žemyn koks blokelis ir tada vėl kapstais iš naujo.

Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, kai, sutikęs kokį seną ar naują pažįstamą, kuris puikiai atrodo, skaniai kvepia ir akivaizdžiai yra nepaprastai sėkmingas, pradedi kompleksuoti ne tik dėl savo prastesnių drabužių ar fizinės formos, bet ir padėties, pasiekimų, kilmės ar išsilavinimo trūkumo. Jautiesi kaltas, kad nesi pakankamai šaunus.

Kai tau visai sekasi, jautiesi atrodantis ir gyvenantis pakankamai neblogai, vis tiek atsiras kažkas, prie ko pasijusi it beveidis, pilkas sutvėrimas, ir išore, ir vidumi. Išvydęs save šalia intelektualių puošnių ponų, išsigąsi, kaip smarkiai nušiurę tavo plaukai, išbalusi oda, kokie per paprasti kvepalai, drabužiai ar aksesuarai, kaip mažai knygų esi skaitęs, kiek mažai garbių žmonių pažįsti, kaip nedaug esi pasiekęs profesinėje srityje.

Esu rašiusi apie tai, kaip nesveika lygintis su kitais ir toji mano nuomonė niekur nedingo. Tačiau akimirksnio instinktas tai daryti taip pat gajus kaip ir anksčiau.

Kai prigauni save išgyvenantį tokius jausmus, blaivus protas primena, kad, kuo didesnė tavo savivertė, tuo mažiau reikšmės teiki išorei, tuo rečiau menkas jauties greta kietesnių. Prisimeni ir tai, jog vargu, ar kas apie tave tiek galvoja, kiek įsivaizduoji juos galvojančius, nes visi mes esam pernelyg užsiėmę savimi. Bet vis tiek, regis, kilstelėjęs aukštėliau, tokiomis akimirkomis vėl krenti nuokalnėn. O po to ir vėl keliesi.

Mūsų visuomenėje į nepasitikėjimą savimi žiūrima neigiamai, tad pripažinti, kad tau trūksta to pasitikėjimo – silpnumo požymis. Tad mažai kas ir kalba apie tai garsiai. Visi sau tyliai gyvenam su savais skausmais ir, nežinodami, kaip iš tiesų jaučiasi kiti, galvojam, kad tik mums čia taip. Visi kiti juk stiprūs, tik aš vienas ne.

Įraše apie kompleksus daugiausia kalbėjau apie išvaizdą. Tačiau nesaugumas nesibaigia ten, kur baigiasi išorė. Jis lenda, vejasi, savo šakomis apraizgo kur kas giliau.

Turiu tokią bjaurią ydą – noriu patikti žmonėms, man svarbu, ką apie mane galvoja kiti.

Here, I said it.

Čia ir dabar kalbu visiškai atvirai, neapsimetu stipresne ar kietesne negu esu.

Nenoriu, kad taip būtų, bet taip yra. Nežinau, iš kur tai atkeliavo. Gal vaikystėje trūko dėmesio ir, siekdama jo gauti, išbandydavau visokias taktikas. O gal iš ankstyvosios paauglystės nešuosi baimę nebūti tarp kiečiausiųjų, likti nuošalyje, nebūti prie chebros.

Didžiąją savo gyvenimo dalį nedrįsau rengtis vienokių ar kitokių drabužių vien dėl to, jog žinojau, kad rasis žmonių, kurie jais pasibaisės, nesupras, sukritikuos. Rizikinga bandyti išsiskirti. Kartą pabandęs gali sulaukti tokio žodinio pliekimo, kad kitąsyk jau ir nebeišdrįsi.

Nepaprastai didelį nerimą man kelia jausmas, kad mane pamiršto, nepakvietė, nepakalbino. Sveiku protu suprantu, kad šita baimė dažniausiai yra nepagrįsta, tačiau jausmai yra jausmai ir jų taip paprastai neišjungsi.

Jaučiuosi nusikaltusi, nevykusi ir prasta, kai man atrodo, kad kažkam neįtikau. Tiek, kad būčiau pakviesta, pakalbinta, priimta ir prie chebros.

Kai taip nutinka, nemažai laiko praleidžiu analizuodama, ką padariau ne taip.

Protu suvokiu, kad neįmanoma turėti šimto draugų – nei aš tiek paneščiau, nei toji tiekos draugysčių padrika kokybė vargu ar džiugintų. Tačiau pajutusi, kad nutrūko vieni ar kiti santykiai, ir čia pasineriu į apgalvojimus, ką padariau ne taip, kuo prasikaltau, kad taip nutiko. Galvoje vėl ir vėl suku praeityje įvykusias situacijas ir ieškau kabliukų, kur galėjau suklupt ir apsijuodint.

Jaudinuosi dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Iki šiol, net ir sulaukusi tiekos metų, gavusi dėmesio, išraudonuoju. Jei dėmesys neigiamas, jaučiu kaltę ir, prabėgus tai akimirkai, dar dešimtis kartų, mėnesius ir metus atmintyje vis iš naujo apgalvoju situaciją, taip tikėdamasi išjausti ir išsilaižyti tada apėmusią kaltę. Tik pavyksta ne visada.

-Kai nepasakoji apie save, tave laiko uždaru, užsisklendusiu, slapukaujančiu, gal net arogantišku ar piktu.

-Kai papasakoji, rizikuoji užsiklijuoti egocentriko, kuris vis kalba apie save, etiketę.

-Kai stengiesi būti ramus ir susiturėjęs, tau sakys, kad esi nuoboda ir rimtuolis.

-Kai atsipalaiduosi, pasmerks, kas čia per džiugesys, juk reikia jaust ribas. Reikia atsipalaiduoti ir džiaugtis, bet ne per daug.

-Kai prislopinsi savo nuomonę, užpuls, kad tyli, nieko nesakai, tos nuomonės ir neturi.

-Kai pasireikši, užės, kad per daug reiškies, tikriausiai manai, jog ta tavo nuomonė yra toji vienintelė teisinga.

Reikia atrasti aukso vidurį? Gerai būtų, bet vargu, ar tai įmanoma. Taip ir mėtomės, nuo vieno prie kito. Kaip sraigės išlendam iš kiauto, iki kol gaunam per ragus ir vėl vyniojamės atgal į vienumą – ten, kur saugu.

Ir tada, kai pradedi skęsti nerimų nerimuos, kai vėl įsibaimini, kad nesi mėgstamas, sveiku protu sau primeni – negalvok, jog žmonės turi laiko ir jo skiria galvoti apie tave.

Pasitikėk savimi. Nesijaudink. Nesigilink. Nesijausk blogai. Nesigailėk. Nekaltink savęs. Nesigraužk. Neliūdėk.

Kad ir kiek ir pats, ir kiti tau tai sakytų, kad ir kiek populiariosios ir ne psichologijos veikalų beperskaitytum, dienos pabaigoje esi nuogas, pažeidžiamas žmogus, nešantis savo kaltę per gyvenimą.

Nežinau, ar įmanoma jautis visiškai saugiai. Žinoma, tas supratimas, jog niekas nėra garantuota, padeda vertinti tai, ką turi, ir su savo turtais elgtis pagarbiai. Tačiau tas pats supratimas, kur bebūtum – tėvų namuos Panevėžyje, prie darbo stalo ar Montanos kalnuos, neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir tiesiog būti.

Kai baigias paauglystė, kompleksai ir baimės patys sau už durų nepasilieka. Reik juos stumt, grūst, vyt iš namų jėga. Tik kad vis randa kaip vėl pargrįžt, rodos, jau išvyti, pralenda pro durų plyšius, kai pats to nesitiki. O tada ir vėl veji.

Nesidvorėk pasakyti žmonėms, kad žaviesi, kad vertini, kad esi dėkingas. Labai gali būti, kad jiems irgi taip pat baisu.

1 Komentaras

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Komentarai

Baisinga baimė slysti paviršiumi ir jai iš paskos besivejanti gėda

Kartais (iš tikro, tai vis dažniau) mane apima toks siaubingai baisus jausmas. Nežinau, kaip jį pavadinti. Man baisu, kad vis labiau ir labiau aš slystu paviršiumi, aš nebepastebiu dalykų, vis mažiau gilinuosi į dalykus, mane sudomina vis menkesnės vertės turinys, aš vis sunkiau sutelkiu dėmesį.

Šiuo metu esu pasiekusi tą lygį, kuomet nesugebu pažiūrėti filmo ar serialo serijos. Tiesiog imti, atsisėsti (ar atsigulti) ir pažiūrėti. Be pertraukų, be nenumaldomo noro telefone tuo pačiu metu pascrollinti tumblerį, ar tą patį feisbuką. Būna, kad filmą aš žiūriu tris, keturias dienas, kol pažiūriu. Būna, kad pradedu ir taip ir nebaigiu. Dar dažniau būna, kad staiga susižavėjusi aprašymu ar atsisiunčiu daug filmų, bet jų taip ir nepažiūriu. Iš viso, filmus aš išžiūriu tik tada, kai žiūriu ne viena arba žiūriu kino teatre. Taip jau yra, kad ne viena filmus žiūrėti galiu nedažnai. Kino teatre buvau liepą. Liepa buvo seniai. Gyvenu kino teatro pastate, tame kino teatre aš nesu buvusi. Negyvendama ten visada galvodavau, kad jei ten gyvenčiau, eičiau į tą kiną kas savaitę. Aš nežiūriu filmų ne anglų kalba, nes man nepatinka tai, kad reikės skaityti titrus.

Video įrašų, kurie yra ilgesni nei kelios minutės aš nė nepradedu žiūrėti, nes žinau, kad neišžiūrėsiu.

Tas pats su knygomis. Šiuo metu skaitau tris. Kai pradėjau, atrodė, kad eisis lengvai. Neinasi. Aš negaliu susikaupti skaitymui tiesiog štai taip būdama namuose. Skaityti galiu tik tada, kai kažkur keliauju (laimė, palyginus dažnai). Bet dažniausiai tik ten, kur nėra interneto. Tai matyt tik lėktuvuose. Kur nors vykdama aš pasiimu knygą, bet niekada, niekada neatsispiriu pagundai oro uosto kioskely dar prigriebt kokį šlamštžurnalį (patys žinot, kokį) ir jį tada vis tiek vartau pirmą, o knygai, būna, laiko taip ir nebelieka. Guodžiu save dėl to, kad vis tiek visgi dar skaitau, tačiau paskui pamatau žmones, kurie per metus perskaito trisdešimt ir tada man pasidaro gėda.

Visai neseniai užsiregistravau viename online kursų portale ir mėginau internetu mokytis grafinio dizaino įvadą. O tu šventas naivume. Kažkada aš mėginau sportuoti namuose. O tu šventas naivume.

Man atrodo, kad tas santykis su kultūra ir asmeniniu tobulėjimu, koks jis buvo, kai buvau kokių septyniolikos ar dvidešimt vienų, buvo kur kas brandesnis, išmintingesnis ir žingeidesnis nei jis yra dabar. Dabar nebeparašyčiau eilėraščių, kuriuos parašydavau tada. Didžioji tų eilėraščių dalis dingo ir man nepavyksta jų prisiminti. Man dažnai dėl to būna liūdna.

Mane rimtai kankina tas jausmas, kad esu paviršutiniška popsistė ir man gėda jaučiant, kad ši diagnozė progresuoja. Dar baisiau kai suprantu, kad kaži, ar ką darau, kad tai sustabdyčiau. Tačiau tada sutinku žmones, kurie akivaizdžiai tuo paviršium plaukia kelissyk labiau ir to net nesibaimina. Tada pasijuntu geriau. O po to suprantu, kad lyginti save su atvejais, kuomet kažkas elgiasi taip, kaip nenorėtum elgtis pats ir taip save teisinti bei guosti irgi yra baisiai baisu.

Žinot, dėl ko man dar dažnai baisu? Kad aš esu kvaila. Aš jaudinuosi, kad mintys, kuriomis dalinuosi su žmonėmis, tekstai, kuriuos sudėlioju yra primityvūs, lėkšti ir beverčiai. (Tada bandau sau priminti, kad net jei tai ir yra saldžiausias popsas, ir popsas gali turėti išliekamąją vertę). Man dažnai būna gėda ir baisu, kad žodynas, kurį naudoju, yra skausmingai ribotas ir į jį nemoku įsileisti naujų žodžių arba tai darau perdėm lėtai.

Man baisu, kad mano humoras lėkštas, tačiau kartais man pasako, jog jis per sudėtingas, kad jį suprast. Man dažnai būna juokingi tokie apgailėtini dalykai, kad jie žmonėms tiesiog net nejuokingi, tačiau man būna juokinga, nes ten būna taip blogai, kad jau net avangardiškai gerai.

Man kartais nejauku dėl to, kad aš nemėgstu teatro. Taip, aš nemėgstu eiti į teatrą. Po pastarųjų kelių apsilankymų teatre aš jaučiausi blogiau nei prieš į jį ateidama. Tad nutariau kol kas ten neiti. Man žmonės yra sakę, kad jiems baisu ir gėda dėl to, kad aš nemėgstu teatro.

Man kartais atrodo, kad knygos ir teatras iš esmės yra pervertintos meno šakos. Ne visi, kas skaito knygas, skaito geras knygas, parašytas gerų rašytojų, ne visi, kas eina į teatrą, eina į gerus spektaklius, pastatytus gerų režisierių. Daug kas, kas skaito ne itin geras knygas ir eina į ne itin gerą teatrą, mėgsta didžiuotis, kad skaito knygas ir eina į teatrą. Man dažnai atrodo, kad mes turime per daug knygų ir per daug spektaklių ir jei jų mes turėtumėm mažiau, tie, kuriuos turėtumėme, būtų geresni.

(Tiesa, žodis „geras“ yra tuštokas būdvardis.)

Man rimtai būna baisu, kad mano akiratis toks siauras, jog iš šono žmonėms atrodau kaip kvailut kvailutėlis individas, į kurį niekas nežiūri rimtai. Man vis dar svarbu, ką apie mane mano žmonės ir aš nenoriu, kad jie galvotų blogai. Aš noriu, kad man nebūtų svarbu, ką apie mane galvoja žmonės ir noriu nesijausti blogai tada, kai apie mane žmonės galvoja blogai.

Kartais susimąstau, kaip smarkiai galima išlavinti tą protą, kurį jau turi ir ar, visgi, stenkis nesistengęs, kiek jau duota, tiek ir, kiek besistengtum, atsimuši į tą tau paskirtą ribą, už kurios išlįst tau nepavyks ir tiek.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių aš stojau į magistrantūrą, buvo noras sutikti žingeidžius žmones, nerti į įkvepiančias diskusijas ir tobulėti, tobulėti, tobulėti. (Diplomas buvo paskutinis dalykas, rūpėjęs man toje magistrantūroje.) Universitete aš sutikau skausmingai nežingeidžius ir paikus dėstytojus (arba dėstytojus, kurie yra taip atitrūkę nuo realybės, kad jų jau nebesugaudyt) ir dar ribotesnius kursiokus. Aš mėgstu žmonėse ieškoti gerųjų savybių, nepuolu sutikti žmonių su išankstine nepagarba, tačiau po visų bandymų kalbėtis ir atsimušimų į apiplėkusią pilką ribotumo sieną net ir po trejų metų turiu tik tokius prisiminimus. Po pusmečio aš iš ten išėjau. Gali būti, kad grįšiu, bet jau nebe ten. Tiesą sakant, labai noriu grįžti, bet bijau ir vėl kaip pupos beriedančių ašarų, kokios riedėjo, kai supratau, kad mano begalinis troškimas toliau mokytis nuėjo velniop sumindytas tų žmonių, kuriuos ten sutikau.

Žodis baisu šiame tekste buvo paminėtas septynis kartus, gėda – penkis.

Baimė ir gėda yra visa ko kliūtys, baimė ir gėda neveda niekur, nebent atgal. Velniop, velniop visą šitą baimę ir gėdą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

10 Komentarai

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį” versiją.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

47 Komentarai