Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.
Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)
Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.
Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)
Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.
Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.
Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.
Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.
Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.
