Pikta, negraži, nefaina, neprotinga, susivėlus, pasišiaušus, šyzikė, paranojikė. „Nei šalta, nei karšta, nei John‘as Travolta už lango.“
Einu, užsikasiu pusny, kol praeis moralkės socialkės.
Įkelta 2010 14 gruodžio
Žyma: Rauna Stogą
Įkelta 2010 6 gruodžio
Realybės show tęsiasi
Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.
(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)
O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.
Palikite komentarą
Įkelta 2010 3 gruodžio
O kas mums, jauniems
Kartais galvoju, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Karmos, likimai, pranašai, velniai ir fėjos? Nežinau. Po šimts. Vis dar sakau sau – gal aš tik tampau likimą tarsi liūtą už ūsų pasiduodama savo kaprizams ir neapgalvotom užgaidom? Gal derėtų džiaugtis ir pilnom saujom imti tai, ką jis man siūlo per daug nesispyriojant? Aš išlepinta sėkmės, sako skaičiai. Todėl negaliu, negaliu kitaip.
Jei vogt – tai milijoną, jei mylėt – tai tik karalių.
O kas mums, jaunoms, klykėm tada. Tokių jaunų, klykiančių, vis mažiau. Aš – dar vis. Laimei. Dar noriu tikėti pasakom, o ne pusėtina laime.
http://www.youtube.com/watch?v=tXu51Sfk2hc
Įkelta 2010 30 lapkričio
Bye Bye, Blondine
Šiandien kažkaip visai nelabai tyčia uždažiau savo blondiniškas kudlas. Dažiau septintu numeriuku, kas reikštų tamsus blondas (šiaip dažau devintu – vienuoliktu, todėl du tonai visai neatrodo daug į šoną). Kiek anksčiau yra tekę dažyti šviesius šiek tiek tamsesniais, niekada nenuimdavo, tiek, kiek turėtų, todėl kažkaip be baimės ir pasiėmiau šitą atsapalvį. Matai, nuo vokiško vandens, maisto ir blogų mano pačios įpročių plaukai labai nusilpo, tai sumaniau šiek tiek įdėti pigmento, kad sustiprėtų. BET KOKIE JIE DABAR TAMSŪS. Ou Mai Gad. Rodau foto. Tai gal dabar jau imt ir tikrai juodai nusivaryt? Tiesa, dar vakar ir pati nusikirpau. Joa, man rauna, ir rauna gerokai.
Beje, aš gal durna, gal gyvenimas durnas, bet vis tiek atrodo šiek tiek ironiška, kai tam tikri asmenys ima ir deda grupės, kurios gyvenime nebuvau girdėjus, per atsitiktinumą atradau šiomis dienomis, grupės, kuri dabar visai nepopuliari ir velniai žino, iš kur jis ją atkapstė, gabalus va tokiom ilgom naktim.
Palikite komentarą
Įkelta 2010 29 lapkričio
Grįžti į įtampos zoną
Gerci gerci, visai susivynioti.
Niaaa. Nefaina ir nešaunu ir visai neįdomu.
Jaučiu, kaip slystu iš doros kelio ir įsivažiuoju į ritmą, kuris buvo pagrobęs mane Vilniuje – po savaitgalio reikia poilsio, kai tuo tarpu tas savaitgalis pas normalius žmones būną laikas, kai ilsimasi po darbo savaitės. Čia kurį laiką buvau pati sau karalaitė ir nieks kvailų pagundų nekėlė, o štai dabar prasidėjo. Reik susiimt.
O žinai, šiaip penktadienis, man atrodo, buvo kažkokia mistinė juodo gėrimo diena. Visi, su kuriais šnekėjaus šeštadienį dieną, iš vakaro buvo pylę už tėvynę ir dar daugiau.
Mes nekalti, mėnulis kaltas, mėnulis!
Pirmą kartą po pusantro mėnesio čia man homesick periodas. Nebemoku šnekėt nei angliškai nei rusiškai, nei, juo labiau, vokiškai, praradau gerą ritmą, pagal kurį dėliojau savo gyvenimą.
Aš šiandien durna durna, tirpstu, lydaus ir skystėju.
Tikrai reik susiimt ir skubiai, nes prarastas ritmas ir sujaukta harmonija visai išderina viską velniop. Reikia pasitraukti iš komforto zonos (Draugas X: „Norint netinginiauti reikia permesti save iš komforto į įtampos zoną“). Įtampos zonoj aš nieko nesitikiu, mąstau blaiviai ir realistiškai, apgalvoju savo veiksmus, nieko neprisileidžiu per arti ir nekvaršinu sau galvos dėl idiotysčių. Viskas tada einas geriau, aš būnu budri ir įžvalgi, mažiau šneku, daugiau klausaus, darau ir suprantu. Įtampos zonoj ir sau ir kitiems labiau patinku ir esu geresnis žmogus. Tokia tiesa.
