Pirmyn į turinį

Žyma: Rauna Stogą

Aš jau tikrai noriu namo

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Palikite komentarą

She’s a mess She’s a mess

Man atrodo, kad man užsitęsė klaiki pagirių paranoja. Kai stipriai geriu ir linksminuos, kitą dieną, kol kamuojuosi nuo abstinencijos ir dehidratacijos, vis neapleidžia jausmas, kad kažką būsiu prisidirbus, bet to neatsimenu. Būna, kad būnu prisidarius gėdos, bet būna, kad ta sąžinės graužatis kyla velniai žino, dėl ko. O štai dabar, jaučiu, kaip karts nuo karto užpuola baisi panika iš serijos „O ką, jei nesusirasiu buto, jei užsirausiu ant kokių durnių ar nepasiseks su dokumentais“(ir t.t. ir pan.). Sėdžiu sau ir panikuoju, nes gyvenimas yra pateikęs tiek zapadlo, jog sunku patikėti, kad įmanoma situacija, kuomet viskas klostosi pagal planą. Įmanoma, kad nesijaučiu saugi ir dėl to, kad turiu mažai veiklos, mažai bendrauju su normaliais žmonėm, neturiu normalių namų, nežinau, kas bus toliau ir šiaip, pergyvenu gan keistą stadiją gyvenime (užsieniai, dieta etc.). Iš tiesų, rodos, jau ir esu oficialiai suaugęs žmogus, pasiekęs visus įmanomus legal ages, bet vistiek jaučiuos toks vaikas, kad pačiai kartais juokinga. Nesveikai pergyvenu dėl išvaizdos, dėl to,„ką žmonės pasakys” (is that really the girl I know?, nustebs kai kurie) ir kasnakt sapnuoju, kad kaip nors sufailinu gyvenime. Nėra labai smagu.

Palikite komentarą

Prisiminimai

'Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..‘

P. Širvys

Tada mes ėjom iš proto. Nežinau, ar vienodai stipriai, nežinau, ar kiekvienas taip giliai ir kvailai, nežinau. Mes šokom, mes verkėm, mes juokėmės, pykdavomės, mušdavomės, klykdavom, susitaikydavom, gerdavom vyną, rūkydavom ir skaitydavom poeziją vienas kitam naktimis. Mes gyvenom minioj, bet buvom du individai, kurie negalėjo atskirai. Kai aš pradingdavau, mano draugai skambindavo jam, jo draugai – man, nes žinojo, kad tik taip mus suras. Vienas apie kitą žinojom viską. Mes tobulėjom kartu, mes taisydavom vienas kito klaidas, redaguodavom kits kito žingsnius, gyvenom vienas kito gyvenimus. Mes jautėmės pasaulio karaliais, tokie subrendę, savarankiški ir dideli, nors buvom tik du kvaili septyniolikmečiai, darantys absurdiškiausius dalykus ir negalvojantys apie pasėkmes. Tiesą sakant, niekada taip ir nesužinosiu, kiek tikra visa tai buvom. Sako, visada vienas myli stipriau ir žinau, kad tas vienas tuomet buvau aš. Nežinau. Dabar jau net tikrai nesvarbu. Svarbu, kad tuomet aš gėriau gyvenimą, aš žinojau, jau tada sau kartojau, kad pasiilgsiu to, kas vyko, tik nežinojau, kad tai įsirėš taip skaudžiai viduj, kad negalėsiu pamiršti kiekvienos mūsų akimirkos ir atkartosiu ją mintyse vėl ir vėl iki šiol. Ir ne jo aš ilgiuosi, o savęs, tokios laimingos, kaip tada.

O meile, tokia kaip ši, ar kada pas mane dar ateisi?
http://www.youtube.com/watch?v=SjJwE8-w2nU

Palikite komentarą

Netikėtas morčius

Rauna stogą nesveikai tas buvimas vien moteriškoj kompanijoj. O po penktadienio tenka prieiti išvados, kad viskas, aš nebegaliu gerti. 2 alaus + 2 cuba libre ir aš jau negyva. Kas galėjo pamanyt. Patirtis byloja, kad geriausiai socializint sekas gerai įkalus, tai dabar, kai nustosiu gert, galiu, matyt, jau susitaikyt, kad vienatvė garantuota. Važiuosiu į Toskaną, gyvensiu su papūgom, nes kačių nemėgstu ir piešiu per dienas.
Kažkada neseniai čia sapnavau daug braškių. Tai kurgi jūs, meilės mano?
Asmeniniai dienos siurprizai: kažkokiu būdu besivoliodama parkely (kiti tai vadina deginimusi) sugebėjau per porą valandų perskaityti visą Beigbėderio knygą, o vakare ėjau pabėgiot. (?!)
Du nauji kabliai:
http://www.youtube.com/watch?v=-fbJ52ThWwo&playnext_from=TL&videos=YnYSQ0UWdSY
http://www.youtube.com/watch?v=Xau2hDbDSl4

Palikite komentarą

kaip aš pasimetu

Viskas prasidėjo ašaromis. Kraunantis daiktus, bet ne dėl to, kad pasiilgsiu. O dėl to, kad šitaip, kaip buvo anksčiau, nebebus. Ir nesvarbu, būčiau likus ar ne, vistiek tektų susitaikyti, kad tie metai niekada nebepasikartos. Praeitas ruduo buvo mano psichologinio ir moralinio entuziazmo viršūnė. Ir dabar jau galiu pasakyti, taip, aš mylėjau. Taip, aš ėjau iš proto. Taip, aš jau tada žinojau, kad anksčiau ar vėliau skaudės.
Aš šitaip laukiau šito laiko. Aš taip dažnai sakau, jog atiduočiau viską už dieną praėjusių metų rudens.

Kažkas pasikeitė. Jaučiuosi žmogumi, kuris dar neturi savo vietos. Ten Jau nebesijaučiu kaip namie, čia – Dar ne.

Ir vėl, po velnių, vėl mano jausmai blaškosi, nežinodami, kur pasidėti. Aš nežinau, ko aš noriu. Žinau tik tiek, kad vėl nebeturiu Priežasties. Vėl nebeturiu Kažko, kas mane skatintų tobulėti. Ir verkiu. Daug daug. Žinai, aš visada juokdavausi iš Mergaičių, iš žmonių, kurie sugeba apsiašaroti filmo metu, ar klausydami muzikos. Aš buvau nejautri. Aš buvau žmogus, kurį buvo sunku išmušti iš vėžių.

Žinai, aš dabar pati tapau ta jautruole, kuriai dažnai skauda. Anksčiau mane kankindavo dideli dalykai, kuriuos aš iškęsdavau.

Dabar aš raudu dėl smulkmenų. Man gėda dėl to, kuo darausi. Man gėda, kad tampu tuo, ko labiausiai negalėjau pakęsti.

Visgi esu dėkingą už tą spyrį į užpakalį. Aš nebesu karalaitė ant žirnio. Dabar mes keturios, tik nežinia, kiek tų žirnių.

Gaila, velnioniškai gaila, bet turbūt baigiu prarasti visas savo paslaptis.  Taip norisi kurti naujas
Yra ir gerų dalykų. Mano žmonės manęs nepalieka. Mano žmonės mane pasiekia nesvarbu, kur būtų – Panevėžy ar Berlyne. Baigėsi blaškymasis, šis tas nusistovėjo. Nebereikia rėkti vieniems ant kitų, nes akimirkos yra brangios. Atėjo laikas, kai aš daug meldžiuosi už Savo žmones.

O dabar, o dabar man labiausiai beprotiškai reikia rankų. Turbūt atėjo tas laikas, kai galiu į save įsileisti moterišką trapumą. Gal ir susitaikysiu su tuo.

Man taip baisu dėl savo bevališkumo. Ir klaikiai sunku neturėti Kažko, į ką galėčiau nukreipti mintis. Kad Gyvenčiau, aš privalau būti įsimylejusi. Nors truputi.

Duok man Viltį ir aš paversiu tave karalium. Duok man.

‘Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau  kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau’. 1Kor 13:3

Dntel – Rock My Boat

 

Palikite komentarą