Padriki gyvenimo reiškiniai.
Kai pirmadienį jau susiorganizuoji veiklą penktadieniui, tai jau kažkaip ir ramu. Na o kol kas… Kava, darbas, kava, darbas, kava, darbas, techno, juodas šokoladas ir pertemptos balso stygos.
O vakar išmečiau daugiau nei 200 žmonių iš draugų. Ramybės, tiktai ramybės.
Plaukai, nagai ir ragai (aka ambicijos) auga nelaistomi.
Good life good life good life, tyri ryri. Galime būti ramūs, galim būti geri, bet galim ir nebūti.
Palikite komentarą
Na gi nustokit man aiškinę, priekaištavę ir purkštavę dėl mano pasirinkimų. “Tai ką, nebesimokysi?”, “Tai ką, tik dirbsi?”, “Tai kodėl tiek nedaug uždirbsi?” Taip, nebesimokysiu, taip, dirbsiu, taip, uždirbsiu tiek, kiek uždirbsiu. Nejaugi rimtai visi aplink tiek daug uždirba, kad taip purkštauja dėl mano uždirbamos sumos? Mano žiniomis, ne. Ir iš viso, nebūtina turėti daug pinigų. Pinigų reikia tiek, kad užtektų. O daug pinigų turėti kartais blogiau nei jų neturėti iš viso. Taip, man vis dar 16 ir manyje gyvas naivumas, galbūt, bet kažkaip tuo nesiskundžiu.
Pasimelskim už tuos, kur nuogi, bet laimingi.
Aš mirštu mirštu mirštu. Guliu paslika lovoje ir neįstengiu nieko daugiau daryti, kaip tik žiūrėti Vampire Diaries (naujos žemumos?). Šiandien dar teko lėkti į Vilnių darbiniais reikalais. Kaip kartais darau, pasinaudojau FB grupėmis, ieškodama būdo keliauti pigiau. Ko gero, daugiau to nebedarysiu, nes kiekvienas sykis atneša ne itin malonų susidūrimą su kokiu nesveikėliu. Šįkart iš Panevėžio pajudėję apie 8val., Vilniuje 10val. Dar nebuvome. Mergaitė važiavo ant devym ir ypač mėgo dideliu greičiu priartėti prie kitų mašinų, o likus dešimčiai metrų iki jų – staigiai stabdyti. Į seminarą pavėlavau ir dar susilaukiau priekaišto, kai paprašiau nuvežti iki ten, kur man reikia. Paėmė 20lt. Whahaha. (Kelionė Klaipėda – Vilnius kainuoja 30). Čiuvelis, kuris turėjo vežti atgal (buvome susitarę 14val.), man jam paskambinus išlemeno: “Mana mąšin sėrvize, nežino, kada atduos”.
O aną savaitę važiavome su energetiniu vampu iš didžiosios E. Kelionės metu nuskambėjo tokios frazės kaip: “Sattoje girdėjau buvo daug narkomanų. Jie žaidė atvirai.”; (į mane) “Tu moksleivė, ania?”, “Nenorit mineralinio? Tikrai nenorit? O tu? Tikrai ne? Vaišinu”. Primena zosės ilganosės vajožus, aprašomus Panelėje. Didelė laimė, kad tai, jog negrįšiu rudenį į Vė Pė U, sumažino dalbajobų skaičių mano aplinkoje.
Taigi, grįžkime prie gulėjimo lovoje. Joa, pirmą kartą per pastaruosius metus sergu. Kosau, čiaudau, nosis bėga, dantuką skaudėjo, bet vakar odontologas sutvarkė reikalus. Štai taip atsiliepinėja trys naktys palapinėje prie ežerų. Na gerai, labiausiai atsiliepia ne miegas palapinėje, o stūgavimas ir lakstymas negausiai apsirengus bei maudynės.
However, buvo linksma, bet ne taip, kaip linksma buvo birželį. Vaibas iššvaistytas, reikia kaupti iš naujo. Vasara oficialiai baigiasi, the dance is over, tūsas nebetaško. Grįžtame į tamsius vakarus prie kompo su knygom, filmais, serialais ir draugais, kurie arba toli užsieniuos, arba tingi lįsti iš šilto guolio gyvam susitikimui. Ir vėl prasidės intensyvaus darbo (laimei, mėgiamo) savaitės, kurias vainikuos ekskursijos po Vilniaus barus ir nesibaigiančios klejonės, savaitgaliai, kurių nepavyks išvengti.
Viliuosi, kad daugiau laiko būsiu viena. Viliuosi, kad nebijosiu tos vienatvės, o kaip tik, augsiu joje ir gebėsiu išgirsti save. Aš nebenoriu, kad viskas kartotųsi taip, kaip visada.
O dabar, atslenka rudenio dievas.
Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.
Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.
Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.
O žinai tą būseną, kai taip px, kad net nejauku? Man ryt egzas, o pradėjau skaityti kątik. Viliuosi, kad angeliukas Rapolas (neklausk, mielas dienorašti) padės normaliai pavaryti. O daugiau… Darbas darbas darbas. Kai esi baisiai užsiėmęs, vis mažiau ir mažiau durnų minčių kyla galvoje. Reikia laikytis drausmės. Reikia gyventi gražiai. Dėl savęs.
