Pirmyn į turinį

Žyma: Darbas

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai

Apie dviejų tipų žmones darbo kasdienybėje

Yra žmonės, kurie į emailus ar žinutes atrašo po savaitės arba neatrašo iš viso. Žmonės, kurie radę praleistą skambutį sako „Jei jau labai reikės – paskambins dar kartą, negi aš čia dabar atskambinėsiu visiems“. Žmonės, kurie nieko neveikia, bet niekam neturi laiko. Šitie žmonės į darbą, koks jis bebūtų, žengia kančios iškreiptu veidu ir žvelgia į tą darbą kaip neišvengiamą privalomąją kančią, kuria tenka susimokėti už galimybę vakarais krist priešais teliką. Žmonės, kurie pirmąją pusę dienos kaip išganymo laukia pietų pertraukos, o kitą pusę – ištikti maisto komos vegetuoja plūduriuodami popierių jūroje ir su dar didesne viltimi laukia darbo pabaigos. Jie akmenuotu darbo dienų keliu striginėdami ridenasi link išsvajotojo savaitgalio. Ir taip savaitę iš savaitės. Tie žmonės kratosi, purtosi ir šiaušiasi, kai ko nors jų paprašai. Grįžę namo jie namiškiams skundžiasi, kaip smarkiai juos darbe kankina visi, kas netingi.

Tie žmonės sau iš paskos velka virtinę nebaigtų darbų, jie vargiai kada sau kelia tikslus, jų tikslas – išgyvent šią dieną ir kad niekas jų neliestų. Tie žmonės, pastebėję problemą, nustumia ją į šalį ir tikisi, kad toji problema ims ir išspręs save. Jie visur vėluoja, bet apie vėlavimą nepraneša iš anksto. Tie žmonės negerbia nei savo, nei kitų laiko. Tiems žmonėms nelabai suprantama, kokią vertę turi laikas. Tie žmonės, kažkur pakviesti, vangiai permeta akimis kvietimą, iki paskutiniosios akimirkos svarsto, dalyvaut ar ne. Dažnai jie galiausiai nusprendžia, kad visgi geriau nuveiks kažką kito ir apie savo nedalyvavimą praneša tik tada, kai kviečiantysis dar kartą perklausia, ar jiems pavyks atvykti.

Šitie žmonės, pakviesti į renginį, klausinėja, kas dar ten bus, kokia jiems gi nauda iš dalyvavimo tame renginyje. Be draugės ar draugelio jie nepasijudina nė centimetro, nes dar mokykloj įprato spiestis būrin, kur saugiau. Arba nepraneša iš viso ir tiesiog nepasirodo. Tie žmonės, nors ir turi įprastą darbo krūvį, nuolat vaikštinėja suplukę ir paliegę, nes jiems viskas sudėtinga ir sunku, juos skriaudžia bosas, kolegos, valdžia, sistema, kas tik nori. Jei dirba klientų aptarnavimo srityje, didžiausias baubas be tų kitų prieš tai minėtųjų jų darbe yra klientai, kurie velniai žino kokių ten užgaidų prisigalvoja ir šokdina juos darbe, kuriame jie yra įpratę daryti tik tiek, kiek reikia ir nė trupučio daugiau. O jei nieks nepastebės, tai kaip įmanoma mažiau. Jie mėgsta pagražinti, šį bei tą nuslėpti, nusukti, pasukti taip, kaip jiems reikia, kad tik jų nieks nejudintų.

Tie žmonės visada viską atideda paskutinei minutei, o paskui laksto, draskosi ir klykia, kaip nieko nespėja ir dažniausiai dėl viso to nesuspėjimo yra kalti visi kiti, tik ne jie patys. Tie žmonės, jei yra reikalas, niekada neperveda pinigų, kol jiems apie tai neprimeni trečią kartą. Tie žmonės skolinasi, kad atiduotų skolas.

Ir štai yra tie kiti. Žmonės, kurie į emailus ar žinutes atsako akimirksniu. Žmonės, kurie, radę praleistą skambutį iš karto perskambina ir sutvarko visus reikalus. Žmonės, kurie nesiraukydami ir neburbėdami sugeba skirti laiko visiems, kurie į juos kreipiasi. Jie nepalieka nebaigtų darbų ar nepasiektų sau išsikeltų tikslų. Tie žmonės, pastebėję problemą, išsyk imasi ieškoti jai sprendimo ir kuo greičiau jį vykdo arba, jei mato, kad sprendimo įvykdymas užtruks, susidėlioja aiškų ir nuoseklų planą, kaip bus judama link galutinio rezultato. Tie žmonės nevėluoja, o jei vėluoja, visada praneša iš anksto ir atsiprašo. Jie visada pasistengia kompensuoti už jūsų sugaištą laiką. Jie labai gerai žino, kokią vertę turi laikas ir gerbia kitų laiką.

Tie žmonės, kažkur pakviesti, niekada netyli susisukę kaip žiemot susiruošę barsukai, bet visada kaip įmanoma greičiau praneša, galės dalyvauti ar ne. Tie žmonės, pakviesti į renginį, neklausinėja, kas dar bus, kokios sąlygos, o tai kodėl čia verta varyt, tiems žmonės nusispjaut, bus ten, kur jie eina, koks draugelis ar ne, nes jie nėra avys ir jiems nereikia kažkokių ypatingų sąlygų tam, kad veiktų tai, kas juos domina.

Tie žmonės, nors ir daug dirba, neatrodo suplukę ir paliegę, nes moka paskirstyti savo laiką taip, kad darbai būtų įvykdyti neatidėliojant visko paskutinei akimirkai ir nereiktų liežuvį iškišus verstis kūlvirsčiais, kad suspėt su deadlinais. Tie žmonės nezyzia ir nesirauko, kai jų ko nors paklausi ar paprašai. Jei jie kažko nemoka, tiesiog ima ir išmoksta. Jei jie kažko nežino, pasidomi ir sužino.

Tie žmonės žengia į darbą, koks jis bebūtų, su šypsena. Kad ir kur bedirbtų – parduotuvės kasoje ar vadovaujančiose pareigose, jie stengiasi savo darbą atlikti geriau negu tai galėtų padaryti bet kas kitas. Jie puikiai supranta, kad siekiant didelių tikslų link jų keliaujama pamažu, kasdien, kelias savaites, mėnesius ar metus kryptingai dirbant ir nesitikint greito rezultato. Jie niekada nedirba atmestinai, nes tie žmonės tiesiog nemoka taip dirbti, jiems nesuprantama tokia darbo koncepcija. Nes jie supranta, kad, jei jau kažką daryt, tai daryt gerai.

Jie objektyviai vertina konstruktyvią kritiką ir, užuot pasijutę neįvertinti, gerai įsiklauso į jiems skirtus žodžius ir priima juos kaip galimybę, kaip postūmį tobulėti. Jie neišsisukinėja, pripažįsta savo klaidas ir prisiima atsakomybę. Jie nemeluoja.

Šitie žmonės, jei yra reikalas, pinigus perveda tą pačią akimirką ir nezyzia, kad kodų kortelė liko namie, nes jų kodų kortelės namie nelieka, arba jie iš viso jau seniausiai gyvena taip, kad jokių kodų kortelių jiems nereikėtų. Jie stengiasi niekam nelikti skolingi, o jei pasiskolina, jie visada stengiasi skolas atiduoti kuo greičiau.

Būkite tie pastarieji, nes palaiminti tie žmonės, nuo jų priklauso visuomenės progresas, jų yra ateitis ir visos jos gėrybės.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

21 Komentarai

Apie kančios beprasmiškumą, marytes melnikaites ir nuo jūsų bėgantį laiką

Šia tema kalbėjusi esu jau ne kartą, bet atskiro įrašo jai išsamiau pagvildenti dar nebuvo. Bet jau tikrai reikia. Nes per dažnai, nu tikrai per dažnai apima mane klaikus apmaudas pabendravus su žmonėmis ir suvokus, kiek daug gyvenime lemia ryžtas išdrįsti keistis ir keisti netenkinančias aplinkybes ir kaip smarkiai viską gadina iš kažkur seniai mūsų, lietuvių, kraujyje įsišaknijęs nepajudinimas pasirengimas pakentėti.

Ilgus metus tiesiogiai ir pasąmoningai mums buvo kalama, kad kentėti – dorybė. Kentėti mus mokė dar darželyje. Neskanus maistas – pakentėk, grūsk per prievartą, pradės patikti. Batai spaudžia? Pakentėk. Šalta – pakentėk, tuoj sušils. Vėliau mokykloje kentėjimai tęsėsi. Kai kuriuos dalykus atkentėjom iki 10 klasės, kol buvo galima pasirinkti, ką mokytis, o ko – jau nebe. Tačiau ir čia vis tiek pasilikom tų kentėjimų. Pati labai sėkmingai išsiprievartavau save ir atkentėjau metus matematikos pas korepetitorę, nes nu reikėjo būtinai tą valstybinį laikyt, atkentėt. Kad man jo niekada gyvenime neprireikė ir gal geriau būčiau tuo metu sėdėjus sau ir piešus ar užsiėmus kokia nekankinančia veikla, turbūt sakyti nė nereikia.

Mano įrašo tikslas jums pasakyti, kad nieko, sakau jums, nieko nėra blogiau, liūdniau ir skaudžiau nei kentėjimas, nieko nedarant ir pasyviai laukiant šviesesnio rytojaus.

Pradėkim nuo primityvių mūsų gyvenimo smulkmenų. Čia kentėjimų apstu. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai, jei kažkas sulūžta, sugenda, žmonės dažnai randą būdą apeiti tą problemą ir naudoti pusiau veikiantį daiktą, užuot šiek tiek užtrukę ir pasirūpinę, kad viskas veiktų be priekaištų (Lietuva yra pusiau veikiančių elektros jungiklių, laginančių kompų, neatsidarančių langų, klibančių stalų, ištrūkusių užtrauktukų ir nusėdusių batarkių kraštas). Tai nėra nei normalu, nei sveika, mielieji.

Prašom, jums vienas labai apgailėtinas pavyzdys iš mano pačios gyvenimo. Mano laptopo klaviatūra žiauriai nepatogi, bet kažkaip naudojau ir kentėjau, nors tekstų turėdavau suvesti daug. Kai įsigijau normalią, supratau, kad anksčiau išmesdavau į balą 30% savo laiko taip besikankindama. Kodėl kankinaus? Aš nežinau. Kodėl taip ilgai neišdrįsau išmėginti e-taxi? Aš nežinau. Kodėl tik prieš kelis mėnesis pamėginau naudotis laisvų rankų įranga? Neklauskit, nežinau. Nors, nu nes durna turbūt.

Jeigu jūs žinote, kad muzika kur kas geriau skambėtų per kolonėles, bet jų nenusiperkat ir klausot apgailėtino vargo iš kompiuterio, atidėliodami jų įsigijimą, tai nu patys kalti. Jeigu jums kažką skauda, bet jūs su tuo nesitvarkot, tai jums vėliau skaudės tik dar labiau.

Kai man buvo 23 m. aš išvažiavau į Kanadą, tikėjausi, kad man ten patiks labiau nei patiko, o nepatiko visai. Kai supratau, kad man negerai, iš karto puoliau gelbėt save. Nes kai tu kenti, tu vysti, tu gesti, tu nebesi tu, tas geriausias tu, kuris gali būti. Vienintelis to kentėjimo gėris yra nebent tas, kad kai sėdi apgailėtinoj padėty, šikną sau atsispardyti ir priimti sprendimus tenka ir pavyksta geriau nei bet kada.

Jei jūs esat nelaimingi savo darbe, eikit iš jo. Eikit šiandien. Ne rytoj, ne poryt, dabar. Jei čia pabūsite dar ilgiau, į gerą nepasikeis niekas. Tik išmesit lauk laiką, kurį galėtumėt praleisti darydami ne tai, ko nekenčiate. Kai grįžau iš Kanados, nutariau, kad būtų įdomu pakeisti veiklos sritį ir kažkaip ėmiau ir įsidarbinau vienoj auksu žibančioj, kaip vėliau paaiškėjo, šaraškino kontoroj. Fancy ofisas, fancy reikaliukai, o iš tiesų – tikra ašarų pakalnė, priglaudusi būrelį mergaičių, kurios akivaizdžiai buvo puikiai išdresiruotos pakentėti. Bėgti iš ten aš nepuoliau, mėginau reikalą išnarplioti ir išspręsti, tačiau po visų mano mėginimų supratau, kad nieko nebus ir išėjau. Žmonės ofisiuke buvo šokiruoti, „kaip gi čia galima mesti darbą?“ Fak jū, tu gali mesti šimtą darbų, kol rasi tą, kuriame viskas bus gerai. Negali būt viskas gerai? Gali. Nėra tokių darbų, kur jus mylės, vertins, girs, o kaip paskatinimą dovanos keliones į šiltus kraštus? Yra. Tie ofisiukai, tos ašarų pakalnės klesti būtent visų kenčiančių ir nedejuojančių maryčių melnikaičių prakaitu varomi. O tokių ofisiukų Lietuvoj pilna, nes pilna linkusiųjų pakentėti.

Jei suvokiate, kad esate santykiuose (nesvarbu, kalbam apie meiles, ar elementariausius draugų santykius), kurie jūsų nedžiugina, nestumia į priekį ir nepraturtina, bėkit iš jų. Jei jūs nesate tikri, ar jums juose gerai, labai didelė tikimybė, kad gerai nėra. Nesuklyskit, aš iš tų, kurie suplyšusius drabužius siuva, nepuola išmesti, tačiau jei lopų pataisyti padėtį nebeužtenka, metas su tai suplyšusiais džinsais atsisveikint, kad ir kokie jie faini buvo, kai pirkot. (Jei žmogus antiek debilas, kad net nesvarsto galimybės eiti su jumis į kompromisą, nu tai ar yra kokia prasmė lopyt ten tuos skylėtus džinsus? Eina jie nachuj tie džinsai).

(Tumbleryje yra milijonas jautrių paveiksliukų apie tai, kad svajones pildyt reikia tučtuojau, o savo mylimiems meilę išpažint nedelsiant. Tie paveiksliukai saldūs iki apsivėmimo, bet, dievulėliau, jie nemeluoja.)

Žinot, visi tokie bėgimai oi tikrai nėra lengvi. Jie kaip operacijos. Tu žinai, kad tau skaudės, žinai, kad bus nemažai bardako, bet tu leidiesi pjaustomas, nes žinai, kad po to tau bus geriau.

THE TIME IS NOW, mielieji. Jūs jau niekada nebūsite jaunesni nei šią akimirką. Ar greitai bėga laikas? Taip, labai. (Jei jums 28 m., o teises išsilaikėte būdami 18-os, STAIGMENA, jau tuoj reikės jas keisti. Į dešimties metų mokyklos baigimą kvietimą irgi gausit jau netrukus).

Viską keisti ir verst pasaulį aukštyn kojom reikia šiandien. Ne atšilus orams, ne tada, kai bus daugiau laiko (laiko daugiau nebus niekada, o visada bus tiek pat, viskas priklausys nuo to, ką jūs su juo darysit), ne rudenį, ne tada, kai bus patogiau. Dabar. Kentėti paprasčiausiai nėra laiko, suprantat?

15 Komentarai

Apie tai, kaip faina ieškoti faino darbo

Jei peržvelgus tipišką lietuvišką darbo skelbimų svetainę reikėtų sukurpti idealų darbo skelbimą, jis atrodytų maždaug taip (daugiausia užtaiso turinčius žodžius paryškinu, kad viskas būtų aišku):

Dėmesio! Mes esame perspektyvi bei ambicinga įmonė, Lietuvoje atstovaujanti stambius užsienio gamintojus ir prekiaujanti aukštos kokybės priemonėmis bei teikianti aukštos kokybės paslaugas. Kompanijos klientai bei partneriai yra perspektyviausios ir pelningiausios Lietuvos ir užsienio įmonės. Šiuo metu įmonė ieško eksporto bei tiekimo vadybininko-projektų asistento.

Darbo pobūdis:


<…>
– produkcijos pardavimų skatinimas, aktyvus reklamos priemonių taikymas;
– renginių, parodų organizavimas, ryšiai su visuomene;
<…> (aprašymas būtų kažkur 37 punktai, tad čia neišsiplėsiu, kad nepradėtumėt žiovauti).

Reikalavimai:

aukštasis universitetinis išsilavinimas (rinkodara, marketingas, ekonomika, finansai) (baigtos magistrantūros studijos – privalumas);

sėkminga darbo patirtis reklamos/marketingo/pardavimų/finansų srityje – ne mažiau nei 7 metai;
– marketingo metodų išmanymas;

labai geros rusų, anglų ir vokiečių k. žinios (žodžiu ir raštu) (lenkų, prancūzų, norvegų ir ispanų kalbų išmanymas – privalumas);

puikūs darbo kompiuteriu įgūdžiai;

– vairuotojo pažymėjimas;

– nuosavas automobilis;

– baigti buhalterinės apskaitos mokymai;

– lakstumas (gali tekti dirbti viršvalandžius vakarais ir savaitgaliais bei vykti į komandiruotes Lietuvoje ir į užsienio šalis);

profesionalus autoCAD, Photoshop, Corel Draw, Sistela programų išmanymas;
– iniciatyvumas, gebėjimas pasiekti iškeltus tikslus;

– noras tobulėti;

– žalingų įpročių neturėjimas;
– gebėjimas savarankiškai organizuoti savo darbą ir dirbti komandoje;

– lyderio sugebėjimai.

Mes jums siūlome:

– atsakingą darbą jaunatviškame ir draugiškame kolektyve;
– realias profesinio tobulėjimo bei karjeros galimybes;
– puikias darbo sąlygas ir konkurencingą darbo užmokestį. (1000lt – 1200lt/mėn)
– stalo futbolą

Kita informacija:

Laukiame Jūsų gyvenimo aprašymo, motyvacinio laiško bei dviejų buvusių darbdavių rekomendacijų su nuoroda „vadybininkas“.

***

Nuo kuklumo dar greit nenumirsim. Labai nesijuokit, nes šitas variantas nėra labai toli realios situacijos.

Tai kaip gerai, kad neieškau naujo darbo.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

4 Komentarai

Jang Profešionals

Jau seniai jaučiau poreikį aptarti šį žmonių porūšį, bet vis laukiau, kol tas reikalas pilnas pribręs. Turbūt pribrendo, nors esu tikra, kad papildymų šiam tekstui galėtų gimti kasdien. Jei ofisinių dramatikių skaičius pastaraisiais metais didėja nesuvaldomu, bet suvokiamu tempu, tai, kalbant apie jang profešionals, tenka pripažinti, kad šių daugėja kas dieną, kas valandą, kartais – kas minutę.

Kaip atpažinti jang profešional?

Jang profešional atpažinti nepaprastai lengva stebint jį net ir kelių ar keliolikos metrų spinduliu. Ypatingos žymės – kostiumas (nesvarbu – antradienio rytas Vilniaus gatvėj ar sekmadienio vakaras boulinge), po kuriuo, jei jang profešional levelis gerai išvystytas, dar ir liemenė (ir nesvarbu, kad liepos devyniolikta ir plius trisdešimt trys); nešulys – koks jis, priklauso nuo jang profešional pobūdžio. Galimi variantai: kompo tašė (kurioje nebūtinai, tiksliau, dažniausiai, ne kompas); sakvojažiukas/truputį labiau feminine nei masculine tašė – nes nešas su savim visą gyvenimą (dažniausiai tokį tamposi jang profešional, kuris neturi mašinos, nes kitaip visą gyvenimą laiko joje), lagaminas arba lagaminėlis dokumentams arba aplankas su dokumentais. Privalomas nešulio turinys: CV (nes bet kuriam žingsny gali pasitaikyt proga pasiekti aukštesnių profesionalumo aukštumų (CV, beje, be jokios abejonės, Europass. Kalbant apie CV, galioja viena auksinė taisyklė – kuo patirties daugiau, tuo CV trumpesnis, nes ilgainiui nebėra poreikio aprašinėti, kaip „esi įgijęs patirties bendrauti su klientais“, bet jang profešionalui taip neatrodo), darbo knyga, keli Verslo Žinių, Verslo Klasės ar The Economist (jei jang profešionalas pažengęs) numeriai ir, aišku, nešiojamas kompiuteris, ipadas, tabas ar kažkas panašaus (skirtas refreshinti fb ir visus kitus tinklus. Horizonte pasirodžius potencialiam verslo sąjungininkui visuomet įjungiami tokie puslapiai kaip Financial Times ar tas pats The Economist).

Kišenėse – bent du mobiliakai – asmeninis ir darbinis. Kai įsigyja darbinį, pirmą dieną iš jo išsiunčia žinutę visiems savo asmeninio adresatams – „Čia mano darbinis“.

Dar vienas išskirtinis jang profešional bruožas – laisvų rankų įranga, dažniausiai – AUSINĖ. Aukščiausias levelis – kai ausinę, kurią paprastai įsigyja dažnai vairuojantys žmonės, nešiojasi jang profešionalas be automobilio. Jang profešionalo gatvėje nepastebėti neįmanoma, nes jei jis ten – ten ir jo ausinė, kurios dėka aptariami skubūs reikalai su pašnekovu kitam laido (ausinės?) gale.

Jang profešional, be abejo, būdingi ir tokie atributai kaip dailiai nublizginti batai, didžiulis laikrodis, dažnai – akiniai (yra nemažai ir tokių, kuriems akinių nereikia, arba jie nebūtini, bet profešionalo statusas jų tiesiog reikalauja), bet apie juos neišsiplėsiu. Jang profešionalas be plaukų žele – nė iš vietos. Nevengia nešioti power balance band. Dar vienas ypač jang profešionalų mėgiamas aksesuaras – darbo pažymėjimas. Kuo paprastesnės pareigos, tuo dažniau ta darbo kortelė viešai tąsomasi ant kaklo („Pažiūrėkit į mane, aš turiu darbą, aš turiu teisę įeiti į liftą.“) Darbo pažymėjimo tąsymasis yra visai ok tik vienu atveju – kai išeinama greitų pietų. (Na, ir aišku, kai to pažymėjimo iš tikro reikia).

Mėgstamiausia veikla – Verslo Klasės skaitymas, valiutų kursų analizavimas, seminarų lankymas, darbo exceliu tobulinimas, kavos gėrimas, skrajučių vartymas.

Mėgstamiausi žodžiai – visi, kurie prasideda euro(p)-, tarptaut-, multi-, koncept-, versl-, projekt-, valiut-, inter-; patirtis, projektas, vadyba, organizacija, ryšiai, profesionalumas. (Sąrašą galima tęsti). Mėgsta deminutyvus.

Mėgstamiausias pasigyrimas – „aš pažįstu , kuris yra to, kuris daug pasiekė ir užsidirbo pusbrolio žmonos dėdės pusbrolis“.

Dažniausiai jang profešional galima sutikti – Vilniaus g., Jasinskio g. (ten aplink tuos visus ofisiukus), prie ISM (just because), ir, be abejo, Europos aikštėje bei aplink ją. Jei jang profešional dirba kokioj žinomesnėj kompanijoj (o jei dar tarptautinėj…), patikėk manim, visa giminė, visa giminės giminė bei giminių giminės bendradarbiai apie tai žino. Kuo paprastesnės pareigos, tuo jang profešional garsiau apie jas skelbiasi.

Jang profešional dažniausiai minta tuo, kuo vaišina firma arba seminaruose. Nuo septynių puodelių kavos iš aparato kartais pradeda drebėt rankos, bet nieko tokio.

Jang profešionals ten, kur jie viešai matomi, yra nežmoniškai socialiai aktyvūs. Jei jie rūšiuoja, balsuoja, sportuoja arba aukoja, apie tai žino visi 3000 feisbuko, tviterio ir instagramo draugų (potencialių kontaktų). Namie jie nerūšiuoja, nesportuoja ir neaukoja. Kartais rašo delfi komentarus (visi sakiniai prasideda maždaug taip: „Kad Lietuva atitiktų užsienio standartus…“; „Pagal Europinius standartus.“ ir t.t. ir pan.)

Jang profešional amžius – dažniausiai svyruoja nuo 22m. (3-4 kurso studentų) iki kokių 30m., nes pradirbus keletą metų pasidaro aišku, kad nereikia visa savo esybe rėkt, kad tu jau nebestudijuoji, o DIRBI DARBĄ. Kai kas tame profešionalizmo liūne įklimpsta ir ilgelėsniam laikui. Tokį įstrigimą galima atpažinti iš gerokai nuzulintų metai iš metų dėvimo kostiumo rankovių.

Būdingas elgesys: įvairiausiose socialinėse situacijose ieškoti tiesos (pvz. tarpmiestiniam autobuse, kuriame nieks nežiūri sužymėtų vietų, ieškoti savo vietos ir šokdint visą ekipažą; poliklinikoje, kur dešimt piliečių vienodai neteisingai jau spėję įlieti šaknis ilgesniam laikui, mėginti patekti nustatytu laiku, vos kas – kviesti restorano ar parduotuvės vadybininką ir t.t. ir pan.), naudoti daug traptautinių žodžių, paprastai, nei vietoj, nei laiku arba žiauriai nenatūraliai (pvz. „Mūsų firma jau seniai kontempliuoja aptarti europinius konceptualizacijos standartus multikultūriniame kontekste“), perdėtas mandagumas („Esu nepaprastai dėkingas, ponai ir ponios, kad nepasididžiavote ir paaukojote savo brangaus laiko valandą susirinkti į šį nepakartojamą Tupervare indų pristatymą“), forskverinimas.

Jang profešionalui visada atrodo, kad kuo mandriau pateikiama informacija, tuo jis atrodo krūtesnis. Lietuvio jang profešionalo angliškai rašytų tekstų anglakalbiai nesupranta, nes paprastai juose nebūna nei veiksnio, nei tarinio – tik konceptualūs išvedžiojimai. Jang profešionalo sakiniai susideda iš 12 žodžių ir daugiau. Yra dar toks geras profešionalų (čia jau ne tik jang) porūšis, kuris dažnai kartoja frazę „Kam man mokytis tą anglų, aš laiškus ir taip su gugle transleitor atrašau. Nu nebent pašnekėt būtų gerai, bet reikia, kad mokytojas būtų tikras britas o ne koks iš vpu, nes tie nieko nesupranta, aš jiems parodau, ką gugle išverčiau, o jie nesupranta“ (ir t.t. ir pan. ir be galo). Jang profešionals nesikeikia. Namie keikias.

Mėgstamiausios knygos – „Kaip užsidirbti milijoną“, Paulo Coelho, „Šimtas kelių į sėkmę“. Lentynoj turi Haruki Murakami bei visą kitą madingą literatūrą, bet neskaito, nes nėra kada; Europos Sąjungos Konstitucija.

Mėgstamiausias patiekalas – dienos pietūs.

Mėgstamiausia šventė – Europos diena, darbo balius.

Jang profešionalas nėra nei neigiamas, nei teigiamas herojus. Dažniausiai tai – lėliukė, iš kurios kažkada kažkas išsivysto. Arba ne.

Moteriškasis jang profešional atitikmuo – ofiso dramatikė/avelė tylėtoja, aprašyta anksčiau.

Kur moralas? Gal tame, kad įvaizdis, dar ne viskas. Kur viskas? Man regis, ir taip aišku. Jei ne, tai ne kas.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

6 Komentarai