Pirmyn į turinį

Žyma: Darbas

Working Class Hero is Something to Be

Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.

Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.

Palikite komentarą

Apie valią ir silpnybes

Žinai, visada maniau, kad visai neturiu valios. Atsisakydavau alkoholio, cigarečių, nesveiko maisto trumpam, bet vistiek vėl ir vėl apsisukus rūkydavau vieną po kitos ir kimšdavau kebabus. Neatsikeldavau 9 ryto ar anksčiau, nenueidavau miegot kaip visi normalūs žmonės, atidėliodavau visus darbus, planus, o ypač mokslo reikalus.

Bet žinai, dabar jau atrodo šiek tiek kitaip. Visgi, šį tą sugebėjau pasiekti/išsikovoti/išlaviruoti net ir būdama bevalė. Nes kuo toliau, tuo dažniau pasitvirtina prielaida, kad kiti žmonės linkę dar labiau save lepinti, pateisinti ir galiausiai triumfuoti. Peržvelgiu pastaruosius metus ir matau, kad tų pasiekimų ne tiek jau ir mažai. (Kas gi kitas  pakels šuniui uodegą, jeigu ne jis pats). Mečiau rūkyt, įgijau specialybę, baigiau trečią kursą, sugebėjau padaryti keletą chaltūrkių, susiorganizavau tris mėnesius nemokamo gyvenimo užsieny, jei viskas pavyks, nuo rudens keliauju i Berlyną, kuriam reikalus tvarkau jau kelis mėnesius, galų gale, pradėjau vykdyti tai, kas man, asmeniškai, atrodė sudėtingiausia – visiškai pakeičiau valgymo įpročius ir itin atsakingai rūpinuosi sveikata. Tam, kad priartėti, o vėliau ir pasiekti šiuos rezultatus iš tiesų reikėjo visai nedaug. Tik laiku susiimti, nepatingėti, kažkur nueiti, su kažkuo pašnekėti, o svarbiausia, nebijoti pakovoti už save be parkių, kad būsi palaikytas durneliu bei dėti ant visų, kurie kritikuoja, menkina ir pašiepia.

Dabar vasara, dabar iš esmės nieko nereikia daryti, bet po tokių įtemptų metu, kai nuo 8 ryto iki 8 vakaro tekdavo eiti į paskaitas, atsiskaitinėti, popiet lėkti į kirpyklą, o grįžus dar sėsti prie kitų darbų, pastoviai būti ant ryšio su žmonėmis telefonu, emailu, kitomis priemonėmis, neturėti pinigų ir skaičiuoti kiekvieną centą (o tas atima nemažai jėgų ir nervų bei lėtina progresą, believe me), sunku patikėti, kad jau galima atsipalaiduoti. Per šiuos metus išmokau, kaip svarbu diplomatiškai tvarkyti santykius su žmonėmisi ir planuoti į tolimą ateitį. Kai dirbu ir jaučiuosi produktyvi, aš kaifuoju. Bet labiausiai mėgstu viską daryti viena. (Gėdingiausia pripažinti, kad dėl to, jog tuomet visi laurai tenka man, nereikia su niekuo dalintis.) Visgi, po pusmečio darbo aptarnavimo srity mintis, kad aš tikrai noriu kažko daugiau neduoda ramybės.

Dabar guliu lovoj, žiūriu serialą, ir vistiek nemoku išmest to sąžinės graužimo, kuris vis tarsi primena, kad reikia produktyviau išnaudoti laiką. Nes vis dar atrodo, kad nuveikiu per mažai. Vis dar pikta ant savęs, kad neberašau, ir nebepiešiu. Netenkina šiandiena, vis atrodo, kad kažkada pasieksiu tą tašką, kai jau bus gerai. Kai būsiu gražesnė, turtingesnė, sėkmingesnė ir išmintingesnė.

Beje, kaip gyvenant vokiškai kalbančioje šalyje išmokti kalbą, nelankant jokių kursų? Aplink visi šneka tik angliškai, jokių pradmenų neturiu. Už ko užsikabinti?

Palikite komentarą

Greičiau

20 dienų, per kurias: 5 egzaminai, kursinis, reikia nusipirkti bilietus į Vieną, susirasti gyvenamąją vietą ten, pasirašyti krūvą sutarčių, išsikraustyti iš bendrabučio, suderinti mitybos režimą su gydytojais, pasidaryti milijoną tyrimų ir pradėti gydymą ir dar, žinoma, išsigydyti chronišką slogą ir kosulį, dėl kurio nebegaliu kvėpuoti naktimis. Aš labai laukiu birželio 10, kuomet galėsiu pažiūrėti, ar man viskas pavyko.

Queen – Don‘t Stop Me Now

2 Komentarai

Reality Show

O tu žinok, kai dirbi tokį darbą, kur tave nuolat stebi kameros, ilgainiui net ir normaliomis sąlygomis pradedi dairytis, kur ir kas tave gali matyti. Iš dalies tai yra visai neblogai – įpratau nuolat stengtis būti pasitempusi ir visada gerai atrodyti. Bet žinai, taip galima ir paranoją išsiugdyt. However, dabar gyvenime vyksta tokios kurioziškos, kvailos, ekstremalios ar neįtikėtinos situacijos, kad dažnai sakau draugams, nežinot, kada mane rodo per Mtv ir kaip pavadino šitą realybės show? Darbo ir nesveikai dinamiško gyvenimo būdo dėka nuolat sutinku tokius personažus, kurie tikrai verti būti knygos ar dar ko herojais. Senstelėjęs intelektualus milijonierius, dėl išvaizdos pamišęs stileiga gėjus kirpėjas, hiperseksualumo kamuojamas žavuolis, kuris niekada nemiega, aukšta inteligentiška moteris, kuri šnekasi su mano darbo subjektais… Tai tik dalis publikos, su kuria kasdien bendrauju. Welcome to a freak show. Visi jie kažkaip papildo mano gyvenimą ir suvokimą. Be to, savyje jaučiu nerealų troškimą judėti į priekį, keistis, eksperimentuoti ir mėgautis viskuo, ką tik galiu pasiimti. Kuo labiau esi užimtas, tuo mažiau galvoji apie tai, dėl ko čia galėtum paliūdėt. Che, she says Yes. Pagaliau visa esybe jaučiu, kad esu gyvas ir progresuojantis sutvėrimas. Ir tas sutvėrimas toks visai nieko. Vis labiau ir labiau išmokstu visus, kurie man trukdo gyventi, siųsti velniop, arba tiesiog ištrint, nematyt, negirdėt, pamiršt.

Grožis ir geismas. Galiu būti bet kur, bet kada ir bet kuo.

Palikite komentarą