Pirmyn į turinį

Žyma: Paauglystė

Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų

Dažnai sutinku žmones, kurie kažko nedaro arba kažką daro iš principo. Iš principo nemoka už bilietą viešajame transporte, iš principo nevaikšto į klubus, iš principo nesileidžia būti mokomi, iš principo suteplioja duoną, kurią atneša prie sriubos, nors jos ir nevalgo, tam, kad kažkam kitam tos pačios duonos nieks nebenuneštų. Iš principo nebalsuoja, iš principo nevalgo daržovių, iš principo prisitvoja kiekvieną savaitgalį, nes nieks jiems nepaaiškins, kaip elgtis, iš principo nešneka su vienu ar kitu žmogumi, iš principo nešneka rusiškai, nors moka, iš principo nemoka už automobilio stovėjimą, iš principo nenaudoja kvepalų. Sąrašą galima tęst be galo. Žinokit, esu sutikus žmonių, kurie jau daug metų tokius ir panašius dalykus daro iš principo, bet jau net nebegali paaiškinti, koks gi yra tas principas, pastūmėjęs juos kategoriškai nuspręst elgtis vienaip ar kitaip, ir kodėl jie taip šventai to nepajudinamo principo laikos.

Nuolat sutinku žmones, kurie sako, kad jiems kažkas tragiškai nesiseka, kad jie kažko nemoka ir tikrai niekada neišmoks. Tie žmonės nesupranta, kad vienas toks „Aš negaliu“ pastato nors ir nematomą, tačiau galingą ir sunkiai pajudinamą sieną, iš už kurios ištrūkt ne taip jau ir paprasta.

Mokykloj man tragiškai nesisekė matematika. Dauguma kitų dalykų ėjos puikiai, bet štai su matematika buvo žiauriai blogai. Ir tada aš supykau. Tada išsispardžiau sau užpakalį ir prisiverčiau išmokt tą velnio matematiką, taip sau įrodydama, kad galiu. Pradėjau eit pas korepetitorę, pažymys A lygyje nuo 6 pakilo iki 9 ir net išlaikiau valstybinį matematikos egzaminą. Tiesa, rezultatas nebuvo stebuklingas, matematikos egzamino man daugiau gyvenime niekur neprireikė ir savo universiteto grupėje iš viso buvau vienintelė jį laikiusi. Bet ir prabėgus dešimčiai metu, kai pastebiu save dvejojančią dėl savo jėgų ką nors padaryti, prisimenu šitą žavų maištą ir pateikiu sau kaip pavyzdį, kad nieko nėr neįmanomo.

Sutinku ir žmonių, kurie yra šventai įtikėję, kad jiems nuolatos nesiseka, kad jie visad krenta, kliūva, pameta daiktus, papuola į nemalonias situacijas. Jie yra taip pripratę prie savo nesėkmių, kad jiems atrodo akivaizdu, jog prakeiksmas nepataisomas, ir jie nė nesistengia ištrūkt iš užburto nelaimių rato. O kadangi nesistengia, tai jame ir lieka. F. Nyčė kadaise rašė: “Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” Verta apie tai pagalvoti.

Kai man buvo kokie aštuoniolika ar devyniolika, žinojau viską. Galėdavau be paliovos ginčytis, teisybės ieškodama įvairiausiose diskusijose, įvairiausiais klausimais. Tada būdavo be galo svarbu laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą. Išklausyti kitų nuomonę ir pagalvoti, kad o gal visgi klystu, svarbu nebūdavo. Galėdavau per penkiolika minučių sukurpt puslapio ilgumo tekstą ir nė nesudvejodama jo teisingumu ir pagrįstumu netrukus jį paskelbt. Nė nemirktelėjusi be sąžinės graužaties galėdavau vieną ar kitą žmogų išvadint idiotu, sudirbt išvaizdą, stilių ar elgesį ir dar savim dėl to džiaugtis. Tenka pripažinti, kad tokių užsispyrėliško visažiniškumo apraiškų išlįsdavo dar ir visai neseniai. Dievulėliau, kartais baisoka suvokti, kaip greitai lekia laikas, tačiau į paikas užsitęsusios paauglystės klejones to nuovokumo, kurį, tikiu, atnešė palengva įsivyraujanti vidinė branda, visgi nė už ką nekeisčiau.

Aš prisibijau žmonių, kurie yra kažkuo visiškai ir nepajudinamai tikri. Labiau pasitikiu tais dvejojančiais, tais, kurie, kažką teigdami, pamatuoja savo žodžių svorį ir atsargiai prideda, kad gali būti neteisūs, kad į daugumą klausimų nėra vieno tiesaus atsakymo. Pasitikiu tais, kurie nesikarščiuoja, puldami gint savo tiesą, ir ramiai išklauso, ką sako kiti.

Kategoriškumas, nukreiptas neteisinga linkme, dažnai tampa žalingu dalyku. Jis užtrenkia duris atleidimui, žingeidumui ir atradimams. Kategoriškumas būdingas žmonėms, kurie vis dar yra linkę maudytis paauglystės aikštingume, tiems, kurie jau ir suaugę dar nepastebėjo, kad didesnė pergalė – ne būt teisiam bet kokia kaina, o drauge su diskusijos dalyviais bendromis jėgomis kiek įmanoma labiau priartėti prie tikrosios tiesos. Tačiau net ir tada nepamiršti, kad kiekviena tiesa vis dar galima abejoti.

Kai paleidžiam principus, prasideda įdomūs dalykai. Kinta pokalbių gylis, plečias suvokimas, skleidžias į visas puses noras sužinoti ir išmokti, kažkur tolėliau pasilieka baimės. Verta pabandyti, nėra, ką prarasti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai

Apie išleistuves

Vakar taip jau nutiko, kad atsidūrėme netoliese miesto įvykių epicentro – išleistuvių. Pasileido, jei neklystu, Balčikonio gimnazija, o tuo pačiu mums, po kelių parų gamtoje jau spėjusiems patapti miško vaikais, padavė seniai regėtų vaizdų ir peno atsiminimams.

Kai baigiau aš, mano mokykla išleido daugiau nei 250 (pamatytumėt vinjetę, gali užtrukst ir pats savęs ieškodamas) mokinių. Išleistuvės, kaip ir dauguma Panevėžy, vyko Kultūros rūmuose. Dėl neįtikėtinos masės žmonių (mokiniai, tėvai, mokytojai, broliai, sesės, sužadėtiniai, etc.). Tūsas vyko ir salėj, ir lauke, ir priestate ir aplinkiniuos užkaboriuos. Visi buvo žiauriai solidūs, visi buvo žiauriai pasipuošę (tiek tortų (suprask, prašmatnių suknių su devyniais nuometais) kiti žmonės nepamato per gyvenimą, kiek jų ten buvo tą vakarą).

Visa mokykla klykė pagal puikiai atidirbtą atitinkamo ansamblio repertuarą, kūliais vertėsi žaidimuose bei šoko traukinuku (direktorius varė prieky ir vaidino, kad eina garas). Nemoku apsakyti, kokia solidi ir didelė tuomet jaučiaus (labai nujaučiu, kad ne aš viena). Kur ten nesijausi, kai esi apsirėdęs rūbais, mažų mažiausiai dešimtmečiu lenkiančiais tavo tikrąjį amžių, su kirpyklinėm garbanom bei tona makiažo.

(Solidumas baigėsi šeštą ryto trim pusnuogiams bendramoksliams plaukiant paskui paleistus vainikus, šimtu pavydėtinai įkaušusių tėvelių bei čeburekais prie vispario.)

O moralas kame? Moralas tame, kad dabar, po penkių metų (oho) stebint visą tą procesą, suvoki, kokį cirką tuomet kėlėm nieko neprašyti ir gal ir gerai, kad nuotraukų išliko nedaug. Dabar bene visi atrodom kur kas paprastesni, subtilesni ir ne su dangų remiančiais ragais. Smagu buvo labai, bet kaip gerai, kad tas laikotarpis jau pareity.

2 Komentarai

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

2 Komentarai