Pirmyn į turinį

Žyma: Gyvenimas

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa
Įkelta 2018 6 kovo

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

—

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 Komentarai
Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus
Įkelta 2015 22 birželio

Apie Sūpynes ir jų laukimo etapus

Metus, manau, galima suskirstyti į etapus pagal Sūpynių kalendorių.

Etapas nr. 1 (pavadinkim jį comedown`u): savaitę po Sūpynių nuotaikos pasidalija per pus – tuo pačiu ir su didžiausiu džiaugsmu prisimenamos festivalio akimirkos, ir vaduojamasi iš mirties nagų, miegama po penkiolika valandų, geriami vitaminai, permąstomos visos gyvenimo vertybės, po moralkių atsiknisamas sau protas ir karts nuo karto tarstelėjama „Gal jau kitąmet nebevažiuosiu. Arba jei važiuosiu, tai nepjausiu taip.“ ir verkiama kruvinom ašarom suvokus, kad viskas baigėsi ir kažkaip teks gyventi toliau. FB draugų sąrašas ženkliai prasiplečia.

Etapas nr. 2: prabėgus dviems savaitėms po Sūpynių vėl norisi tik į Sūpynes, bet tenka susitaikyti, kad dabar jau teks vėl palaukt.

Etapas nr. 3: artėjant Naujiesiems pradedami padavinėti bilietai. Apdairieji juos įsigyja, o kiti kažko laukia. (Gal laukia, kad atpigtų, nežinia). Skeptikai padūsauja, kad nepirks, kol nežinos headlinerių. (čia Sūpynės, dėl dievo, čia negali būti blogų headlinerių). Užsienio lietuviai įsigyja lėktuvo bilietus (daug kas Kalėdoms negrįžta, bet Sūpynėms grįžta).

Etapas nr. 4: Pavasaris. Feisbuke vis pasimato postų su visokiais skaičiais (pvz. 65 days left) ir pan. Gatvėje sutikus pažįstamus, visi klausia „Ar varai?“ (atsiprašau, bet „TAI NE BL. NEVARAU. Aišku varau.“), klausia, ar turiu bilietus, kas antras sutiktas gali nė nemirktelėjęs pasakyti, kiek tiksliai dienų liko (tuo tarpu kaži, ar taip iškart pasakytų, kada brolio gimtadienis). Formuojami ekipažai. Visi skeptikai, žiemą nepirkę bilietų, visgi bilietus perka ir burba, kad baisiai brangu. (Jei jums baisiai brangu, visada galima likti mieste ir eiti į miesto šventę, ten gi labai pigu). Dar burba, kad „Už tokias sumas, kiek ten išleisim, galima ir į užsienio šalį nuvažiuoti.“ (Žmonės iš užsienio šalies grįžta, kad nuvarytų į Sūpynes, kas dar neaišku?)

Etapas nr. 5: Likus savaitei – dviems didžioji dalis pokalbių su draugais yra pokalbiai apie Sūpynes. Mano feisbukas mirksi, rašo visi. Klausia, diskutuoja, apie tai, kaip nuvažiuot, kur gyvent, ką imt, ką daryt. (Kai kuriuos apima visiška panika dėl palapinių, miegmaišių, transporto ir panašių reikalų). Varo visi visi. Ir tas, su lūžusia koja, ir ta, kur dar aną savaitę buvo ligoninėj. Likus kelioms dienoms feisbukas net ne tai, kad mirksi, o pulsuoja, prasideda masinis euforinis išprotėjimas. Grįžta užsienio lietuviai, prasideda preparčiai. Sūpynių dieną telefonas jau iš viso netyla.

Etapas nr. 6: Sūpynės. Atvykę žmonės supranta, kad visos tos palapinės, visi tie miegmaišiai yra toks antraeilis dalykas. Pusė žmonių per visą festivalį taip ir nenueina nei iki savo campo, nei miegot. Pakretuonėje susikaupia geriausios įmanomos energijos koncentracija ir vyksta trys-keturios dienos euforijos. Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu.

Etapas nr. 7: Ašaros. Žmonės verkia, nes baigėsi, verkia, nes išvažiuoja užsienio lietuviai, verkia, liejas emocijos per kraštus. Verkia, nes nebežino, kaip reikės gyventi toliau. Šis etapas pereina į pirmąjį. Ir taip toliau.

Susitinkam main stage, prieky, po kaire, o dabar visi marš ieškot preparčio žiedo <3

4 Komentarai
Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų
Įkelta 2013 23 spalio

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą
Atsikvėpimas
Įkelta 2012 10 spalio

Atsikvėpimas

Dar tik spalio pradžia, o jau galvoj sukas apmąstymai, kad, po velnių, audringi šie metai buvo nenormaliai, įspūdžių užtektų ne vieną metų apžvalgą sukurpt.

Labai netyra ir nedora galvot, kad kiekvieną minutę, kuomet nedirbi, teoriškai galėtum kalt pinigus? „You‘ve got the looks, I‘ve got the brains, let‘s make lots of money.“

Drebu, kaip noriu naujos tattoo. Jaučiu, bus gimtadienio dovana sau.

Sapnavau, kad gulim žalioj pievoj ir lakam kolą kibirais.

Today is the first day of the rest of your life, baby. Važiuojam.

Palikite komentarą
Mėnuo Kanadoje
Įkelta 2012 10 spalio

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui – ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi – kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

1 Komentaras