Pirmyn į turinį

Žyma: vienatvė

Apie feisbuką, keistus sprendimus, bepročius, kultūrinius skirtumus, vasaros pabaigą ir nepatenkintus italus

Baigiasi vasara ir jaučiu, kaip į kambarį pūstėli jau vėsesnis vėjelis. Vasara baigiasi (bet jau tikrai gana), prasideda darbo, savidisciplinos ir mažiau pasiutusios, bet laimingos laimės sezonas. Nerašiau jau beveik mėnesį, nes daug visko veikiau, net nebuvo kada prisėst. Užtat įžvalgų, keistų minčių ir kliedesių prisikaupė be proto daug, gali būti, kad vienu prisėdimu net neperskaitysit. Na, bet pabandom.

Tiesa, ar kada susimąstėte, kiek vargšų overthinkintojų iš proto išvarė toks dalykas, kaip feisbuko funkcija “SEEN“? Ir šiaip, this modern love breaks me, and as I understand, visus ji breaks, kaip dainuoja Block Party.

Man toks dėmesio sutelkimo sutrikimas, kad aš nebežiūriu serialų. Nebežiūriu filmų. Nebent kine, kai gaila išeit. Ir kai gyvenimas toks įdomus, ką ten tie serialai. Savus kuriam.

Nervinis tikas – populiariausia šios vasaros liga. Visus buvo užpuolęs kokį kartą kitą.

O jeigu jums neaišku, kodėl pastarosiomis dienomis kai kam taip smegenis užtrumpino, tai darsyk sakau paprastą paaiškinimą. Pakelkit galvas ir pažiūrėkit į mėnulį.

(matot, kaip mintys šokinėja?)

Gražiausi vasaros naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) ir nebeišsifistinėk.

Aną sekmadienį vykau į Panevėžį su žmogum iš feisbuko. Kai jis mane paėmė nuo Europos buvo 13:30. Dar užsukom į Ozą, Akropolį, Statoilą ir Bigą. Kai draugui pasiskundžiau, tas man sako „Tai gal jis ieško kažko su nuolaida?“. Vilnių palikom 14:20. Pz.

Apie nuodėmingumą:

„Sėdžiu kartais ir jaučiu, kaip spragsi pragaras po kojom.“

Apie dekoracijas:

Apie pasirengimą šventėms:

„- Aš per kitą Helauvyną persirengsiu Arnu Klivečka.

– O nebijai, kad gali gautis Eltonas Johnas?“

Apie Arną Klivečką:

„O VRS Kamerą ne Arnas Klivečka vedė?“

Apie Arną Klivečką, kaip įsivaizduojama draugą:

„Jis būtų tas fainas draugas. Kur pasigeria, bet nepamiršta.“

Apie pykčio valdymą:

Apie lažybas:

„Jis vakar tiek užsimojo, kad susilažino iš Užupio.“

Apie working class problems:

„Mano puskei teko atidėti vestuves, nes darbe nedavė išeiginės.“

Apie variantus:

Apie neapsižiūrėjimą:

„Namie dingo internetas. Nu kaip dingo. Atjungė. Nes galvojom, kad gyvenam Pilies g. 57, o gyvenam, pasirodo, Pilies g. 59, tai ne ten sąskaitas siųsdavo.“

Apie skausmus:

Apie ištvermę:

„Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“

Apie nelaimingas pabaigas:

„Kartą atėjo pas mane draugas ir klausia, ko mano žiurkėnas toks šaltas.“

Apie nelaimingas pabaigas vol.2:

„My friend had a turtle and decided to take it to the beach.“

Apie CV šifravimą:

Apie draugų statusus:

„Ji yra ta draugė, kur labai gera draugė, bet su žvaigždute*.“

Apie romantinius žodžius, žvelgiant moteriai į krūtinę:

„Tavo kupolai, tavo vigvamai, tavo iglu…“

Apie kantrybę:

Apie norus ir nenorus:

„Nenorėjau vakar aš kvėpuot.“

Apie pirmosios pagalbos įgūdžius:

„Matau, kad tai panelei negerai. Pulso ieškau. Blet daktaras. Pas save net nerandu, o pas ją dar ieškau.“

Apie Lietuvos kaimą:

„Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“

Apie šiuolaikinių technologijų galią:

Apie italus, kurie meldžia užleisti lėtą ispanišką muziką, kad galėtų į ką nors pasitrint:

„Bet vat ką gali žmogus padaryti dėl erekcijos.“

Apie savotišką racioną:

Apie nesusipratimus, kuomet nesupranti, kad žodis „rugby“ yra sporto, o ne baro pavadinimus ir sakai žmonėms:

„I don‘t know where Rugby is, sorry.“

Apie paradoksus:

„Plikas kirpėjas tai čia kaip angliškai nemokanti anglų mokytoja. Kas, tarp kitko, buvo mano teta.“

Apie titulus:

„Donatas Montvydas Paskutinysis

Apie tai, kai atsirandu ne vietoj ir ne laiku:

Apie dienas, kai neatrodai dailiai:

„Atrodau kaip invalidas-pedofilas.“

Apie Erasmus nestudentus:

Apie melancholiją:

„Mūsų muzikos mokytoja verkia dėl suplyšusių pėdkelnių ir kad dantys pradėjo krist. Ateina, užleidžia Bethoveną ir verkia.“

Apie švietimo sistemą Rumunijoj:

„Our education system is awkward.“

Apie kategorijas:

Apie prastą muziką vol.1:

„Kartą paklausęs jos gabalo prarandi du metus gyvenimo.“

Apie makiažo galią:

Apie prastą muziką vol.2:

„Įėjimas į jos koncertą nemokamas, o išėjimas – 20eu.“

(Tiesa, visai neseniai praleidau 9 dienas labai multikultūrinėje/edukacinėje aplinkoje, todėl tiek daug pokštų apie švietimą ir kultūrinius ypatumus.)

Apie neatpažintus skysčius:

Fun fact 1: Kroatijoje uždrausta klubuose groti turbo folką, nes kai klausomasi tokios muzikos, labai padaugėja susišaudymų.

Fun fact 2: Ar žinojote, kad jei nešiojate gintaro karolius, jie veikia kaip gintaro karoliai, kuriuos deda šuniukams, kad apsaugotų nuo erkių. Tik moteriškėms jie veikia kiek kitaip – atbaido visus bernus.

Fun fact 3: Ar žinojote, kad latviškai „liemenukas“ yra „krusturis“?

Fun fact 4: Ar žinojote, kad kai jums kraujuoja galva, reikia užrišti kaklą, kad neprarastumėt kraujo? Tai žinokit.

Fun fact 5: Vienas draugas sakė, kad kiekvieno berno svajonė, jog po one night stando būtų iškart galima spragtelt pirštais iiiiir… she‘s gone. Tai mielieji, jei jūs galvojat, kad panos apie tai nesvajoja, ta galvokit iš naujo. I did some research.

Apie vaikų teises:

Apie daugiadienes:

„Atsikeli ir varai. Alų toliau.“

Apie ankstyvą brandą:

„-Jis 1997m. gimimo.

-Eiktu, jam jau nuo 9m. stovi.“

Apie reakciją, perskaičius straipsnį, kad vorai Lietuvoje darosi vis didesni ir greitesni:

Zjbs blet. Tik to man ir betrūko.“

Apie stiliaus detales:

Apie priežastis:

„-Tai gal jam įmetė kažką į rimą, kad jis nieko neatsimena?

-Jis pats save įmetė į gėrimą.“

Apie pomėgius:

„-Gausi šlapiu bybiu per veidą.

-Aj, gal ačiū, aš ne mėgėjas.“

Apie amžiaus limitą:

Apie nepatogumus:

„Aš kai rašiau magistrinį, mano vadovė buvo susilaužiusi abi rankas.“

Apie šovimą pro šalį:

„Keturis kartus per dieną persirengia, bet vis tiek atrodo kaip benamė.“

Apie hard spanking:

Apie alkoholio žalą smegenims:

„Aš labai suagresyvėju pastaruoju metu kai išgeriu. Pastarąjį kartą primušiau žmogų su dulkių siurblio kotu.“

Apie keistai pasibaigusius one night stand‘us:

„Aš sykį Žvėryne lipau pro nuosavo namo langą ir bėgau į stotelę, nes bičo sesuo vienuolė įnirtingai beldėsi į miegamojo duris ir būtų mus pasmerkusi.“

Apie spragas švietimo sistemoje:

„Tai dėstytojai 80 metų ir ji niekam neleidžia pirmais metais gintis bakalaurinių, nes, matyt, nori ilgiau darbo turėt.“

Apie įvaizdį:

Apie atsainumą renkantis indus:

„Panele, ar jūs žinote, kad geriate iš žvakidės?“

Apie artėjančias moralkes:

„Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“

Apie prastus kibinus:

„Į džiūvėsėlį mėsa įdėta ir įsivaizduoja, kad čia patiekalas.“

*****

Lyrinis nukrypimas.

Būna, grįžti namo sau tamsią naktį, ateina vienatvė (ta vienatvė, kurią myli, bet sekmadienio vakarais nekenti) ir prilupa tave į kampą. Ir kauki vilku, kai dega toji erdvė širdy. Bet ir tos išverktos naktys gražios. Gražios apnuoginimu. Ir gera jau tada pasitikti rytą protingesnį. Tada renkiesi, ir vis tiek pasirenki būti geru žmogumi. Kad ir kaip tai kartais neparanku. Ir lieki nesuprastas hedonizmo šventime, kuriame ir pats įklimpsti tai giliai, tai ne ypač, nors nežinai, ar iš tikro nori.

*****

Fear and shame block everything in life. Tad nuo šiol, no fear and no shame. Išsigydykim.

Bet tai kokia gera buvo vasara, ką? O ruduo koks geras bus.

Aj, ir gal jau gana tų medkirčių barzdų, už kurių slepias tiek gražių jaunų vyrų? Pabuvot, pakaks. Jau tikrai gana.

Man regis, bręsta poreikis antrai tatuiruotei.

4 Komentarai

Gyvenimo statistikos

“Kažkur kas antras vaikas Europoje gimsta ne šeimoje.”; “2007m. Lietuva buvo labiausiai prasigėrusi.”; “Vieniši žmonės miega kur kas prasčiau nei tie, kurie turi kažką šalia. Jie nuolat prabudinėja naktį, kas labai kenkia jų sveikatai.”

Tokios tad statistikos plaukia pro mano ausis. O esam mes jų dalis ar ne?

O aš ką. Toliau sau katinauju. Jokių rūpesčių, jokių atsakomybių, living is easy. Let it last.

Vienintelis rodiklis mano gyvenime – skaičius 1. Jame telpu aš ir visi mano velniai. O jūs pasiuskit.

Palikite komentarą

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

‘Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder

Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

3 Komentarai

O man nyku

Gal reikia katanėlio, nes mes apparently turim du ir bijau, kad greitu laiku galim turėti dar daugiau. Jei reikia, tai pm, jis toks smagus, baisiai žaismingas, bet nu kiek galima.

Iki gyvo kaulo įgriso žmonių neatsakingumas, pažadų nevykdymas, asakomybės permetimas kitam (žinoma, man) ir pan. dalykai. Visi jaučiasi pakankamai jaukiai prašydami išversti bakalaurinių summaries rytojui, bet kai paprašiau patvarkyti man vieną foto (nes pati dar ne viską sugebu), pagalbos sulaukiau tik iš trečio karto, bet ir tai, ne iki galo. Hooray.

Savaitgaliais, o dabar jau ir ne tik, toliau eksplorinu Vilnių, nors akivaizdu, kad nieko ypač smagaus čia taip ir nerasime, viskas over and over again kartojasi, vaibo nerasta, kaip visada.

Dar truputis tokio gyvenimo ir nuvysiu kaip ta gėlė be vandens, nes nu ja bolše nimagu. Negi tikrai nebėra vyrų? Ko gero, tikrai.

Palikite komentarą

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Palikite komentarą