Pirmyn į turinį

Žyma: Beigbeder

Septynios rekomendacijos gruodžiui

Būna laikas, kuomet viskas verda, sukasi ir yra baisiai juokinga ir šmaikštu. O būna, sėdi ir žiūri bukomis akimis į niekur, ir tiesiog norisi truputį sustoti ir nieko nedaryti. Gal tai apatija. „Nesiapatink“, sako man.

Bet šiandien ne apie tai. Šėlsmo ir pokštų aprašo dar teks palūkėti, dovanokit, šiandien aš šiek tiek santūriau.

Kai žiauriai daug dirbu, man baisiai norisi viską veikti. Skaityti, rašyti, žiūrėti, išmokti. Bet tada tam laiko nėra. Visada svajoju apie tą magišką metą, kuomet galėsiu pažiūrėti visus nematytus filmus ir perskaityti visas neskaitytas knygas. Betgi. Tais laikais, kai laiko atsirasdavo, ir tas noras smarkiai sumažėdavo, nes kai nieko nedarai, tai ir nesinori nieko daryti. Tad vienintelė išeitis dabar tėra suvokti, kad the time is now, ir ne rytoj, ir ne po mėnesio, ir mėginti kažkaip visus tuos domėjimosi objektus sugrūsti į trumpučius laiko tarpus dabartyje.

Viską, ką veikiu, aš privalau išanalizuoti ir ištaršyti (jūs pamatytumėt, kaip atrodo mano skaitomos knygos ir kiek kartų stabdau žiūrimus filmus ir leidžiu mintims pasileist per jų keliamas asociacijas ir ieškau atsakymų į klausimus) ir dar parodyti kitiems. Štai jums mano rekomendacijos gruodžio mėnesiui, kuomet, tikiu, rasis laisvesnių akimirkų pasiglostyt savo nepatenkinamą žingeidumą (ak, kaip kartais gaila eiti miegoti, nes gi viskas taip įdomu, ar ne?)

1.Žiūrėkit Six Feet Under. Žinau, žinau, senas reikalas, tačiau vis neprisiruošdavau. Džiaugiuosi, kad tada, kai rodė LNK, žiūrėti nepavyko ir dabar dar turiu dar bent tris sezonus nesuspoilinto gėrio. Frances Conroy yra kieta aktorė.

“I wish that just once people wouldn’t act like the clichés that they are.“

“Academia is one huge circle jerk. All the sequestered people desperately defending the one good idea they have had in their lives.“

“I know stealing a foot is weird. But, hello, living in a house where a foot is available to be stolen is weird.“

Šiuo atveju, kaip buvo ir su Nip Tuck bei Breaking Bad, soundtracko kapstymas pažiūrėjus seriją – kaip desertas po pietų.

Random fact: Aš žinojote, kad Sex and the City opening theme song sukūrė Groove Armada?

2.Klausykit Tame Impala. Man sakė, kad čia irgi senas reikalas ir nėr čia ko aikčiot, bet šiuo metu man vyksta tas žavusis atradimo etapas, kuomet įrašai sukasi aplink mane be paliovos. “The Less I Know the Better“ yra nepaprastumo gražumo kūrinys.

It‘s not now than ever. Better late than never, ar ne? Gal ir ne, kas ten žino.

Dar klausykit Museum of Bellas Artes. Šokit.

3.Pažiūrėkit filmą Amy.

(Kalbant apie filmus, esu smarkiai kalta sau ir draugams, su kuriais mažai kada turiu ką kalbėti apie filmus, nes filmų beveik nežiūriu. Jums pritrūktų oro sužinojus, kokių kultinių filmų aš nesu mačiusi. (IMDB rodo, kad iš pirmojo 250-uko mačiau 43, doh.) Matot, dažniausiai mano filmų laiką užpildo tie, kuriuos verčiu, bet verčiu ne visada tai, ką rinkčiausi žiūrėti šiaip. Be to, man, kaip ir daugybei šiuolaikinio pasaulio individų, nepaprastai sunku sutelkti dėmesį. Tiesą sakant, darosi vis blogiau. O į kino teatrus aš nenueinu, nes laikas vis atrodo netinkamas. Ironiška gyventi kino teatro pastate, bet tame kino teatre dar nebūti buvus.

Kai pamačiau, kad trukmė – 2h, numaniau, kad didelė tikimybė, jog išjungsiu neišlaukusi pabaigos. Bet taip įtraukė, kad, ko gero, žiūrėčiau dar dvi ir nemirksėčiau. Taikiai ir nuosekliai išdėstyta Amy Winehouse istorija, žinoma, puiki muzika, apžvalga gyvenimo-rokenrolo, kurį stebint sunku patikėti, kad laikai tai šie, o pati Amy buvo vos penkeriais metais vyresnė už mane. Buvau primiršusi/praleidusi keletą biografijos niuansų, kuriuos filmas gražiai užpildė ir užkabino ant dokumentikos.

4.Skaitykit Beigbederį. Jei manęs paprašytų papasakoti mano skaitytų jo knygų siužetus, tai padaryti, ko gero, būtų užduotis sudėtinga. Jo knygose aš nematau istorijų, matau šaižias įžvalgas, kurias, regis, įžiūrėti ir konkretizuoti ir pati galėčiau (bet negalėjau). Prie Beigbederio vis grįžtu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano pirmas blogo įrašas 2005m. buvo citata iš “14,99eu”. Dabar skaitau “Prancūzišką romaną”. Knygos lyrinis herojus sakosi neprisimenąs savo vaikystės. Svarstau, ar tikrai įmanoma neprisiminti, jei prie tų ankstyvųjų epizodų vis negrįžti ir nepakapstai, kad neužsimirštų, ir kiek gi tikras tas pagrindinis herojus. Mano mėgstamiausia jo knyga – „Romantiškas egoistas“.

Šio autoriaus atveju gaila, kad turbūt niekada neišeis skaityti, arba bent jau palyginti, su versijomis originalo kalba, nes prancūzų kalbos paskaitose teišmokau pasakyti „Povilas est un musicien“, bet ir tada dėstytoja papyko, nes juk „Povilas est un etudiant“ (sakė ji), bet kur ten jai suprast.

5.Nustokit juoktis iš supermamų ir žmonių, kurie įvairių feisbuko grupių ir puslapių postuose rašo su klaidomis savo pasireiškimais rodo ne patį geriausią išsilavinimą ar intelekto lygį. Tiesiog nustokit. Iš pradžių gal ir buvo juokinga, bet tie socialinių tinklų herojai, kurių pramoga spėjo tapti visų Londono/Dublino/Kosmoso lietuvių forumiukų sekimas ir darkymasis iš kiekvieno pro šalį mesto pareiškimo, atrodo liūdnai. Juk tiek įdomių ir gražių dalykų yra gyvenime ir be tokių veiklų. Argi verta apsistot ties pašaipa, nejučia ir sparčiai virstančia piktdžiugišku šaipymusi? Neverta gi, tikrai neverta.

6.Nueikit į Dėvėtus ir paragaukit Saros vegababo. Tai yra vienas geriausių dalykų, kokius teko ragauti mieste pastaruoju metu. Kaina ir kokybė dera.

(Norėjau Dėvėtus įtraukti į samprotavimus apie naujas vietas, bet jiems juk jau metai, o aš tik dabar iki jų daėjau)

7.Išeikit bent trumpam iš Islandijos ar Trakų gatvės (kur strigus jaučiuosi jau per seniai) ir aplankykit naujas vietas.

Skaitykla. Toje vietoje apsilankiau pirmą kartą. Nuvedė kažkur laiptais, sakė niekuo nesirūpint, viskuo bus pasirūpinta, ir patekau į jaukią erdvę, kurioje prapuolėm kelioms valandoms. Visos tos knygos interjere yra kūl. Daug šokom.

Peronas. Taksi operatorė klausė važiuosiu į autobusų ar traukinių stotį (tarsi būtų labai didelis skirtumas). Kai atvykau, krito šlapias sniegas, o traukinių bėgiai tamsoje atrodė kažkaip mistiškai. Užėjus labai patiko. Laukiu to karto, kai užsibūsim ir paryčiais tiesiai iš ten sėsim į traukinį ir nuriedėsim bent jau į Kauną, nes kodėl gi ne.

Turgus. Arčiau, bet prasčiau nei Peronas (leidžiu sau šituos du lygint, nes sekė vienas po kito), bet vis tiek labai gerai.

Ačiū tiems, kurie vis netingi man parodyti kažką naujo. Tikiuosi, ir neaptingsit.

Palikite komentarą

Apie fejerverkus, dumplainius, saldainius, gimtadienius, Opel Fiat’us, Nutellą, Sidro spalvos karstus ir nesibaigiančius egzistencinius klausimus

Sveikučiai. Žinau, kad laukėt, nes jau pradėjot judinti iš visų kampų KUR BLOGAS?

Tai prašom.

(Einasau, jau mėnuo prabėgo)

Aš kadangi gyvenime mėgstu siurrealizmą, tai pradėsiu nuo flashbacko į vieną šeštadienio vakarą, kuomet aš valgiau dumplainius. Dumplainiai užkabina ir tada jau nebegali sustoti. Ir valgai, kol apleidi svečius.

Apie kriterijus renkant mokyklos direktorių:

”Jo nepriėmė, nes jis metro šiampenkių ir ryžas.”

Apie orientaciją automobilių rinkoje:

“Jos mėgstamiausia mašina – Opel Fiat.”

Apie būsenas:

“O žinai, kai būna per jauku?”

Gyvenimo sarkazmas at its greatest:

-Ei, o kada tavo gimtadienis?
-Gruodžio dešimtą.
-Pala, kažkas dar yra gimęs gruodžio dešimtą… Aj, ne, mano močiutė mirė.

Gyvenimo sarkazmas at its greatest vol.2:

-O kiek tau bus metų?
-Dvymseptyni.
-Jau dvymseptyni?
-O ką, galvojai mažiau?
-Ne.

(Beje, mano geriausia draugė visus metus galvojo, kad jai šiemet sukaks 26. Kai perskaitė šį dialogą ėmė ir sutriko. Nes ji už mane penkiom dienom vyresnė. Sutriko visai kaip tie draugai, kurie nežinojo, kokiu adresu gyvena.)

Apie pasitikėjimą giminaičiais:

Apie fejerverkus:

”Šitie fejerverkai atrodo kaip saldainiai.”

Apie saldainius:

”Aš nesuprantu neskanių saldainių tikslo.”

Apie saldainius vol.2:

“Ar pažįstama situacija, kai paduoda bliūdelį saldainių ir visi “Vilniaus“ būna išrinkti?“

Apie moterų grožį:

Apie prisitaikymą:

„Sulytus pakelius rūkydavau kaip naujus.“

Apie šviesią ateitį:

Apie vaidmenis gvvenime:

”Aš Sūpynėse dirbau erke.”

Apie dėmesingumą moteriai:

„Aš jos net veido formos nepamenu.“

Apie optimizmą:

Mėnesio (jei ne metų) nuostaba: Pasirodo, kai kurie bernai, kai jų paklausi, ką jie veikia gyvenime (kas, mano ir ne tik mano nuomone, yra visiškai normalus klausimas, nes dažnai žmonių pasirinktas gyvenimo kelias juos gan smarkiai charakterizuoja), jie galvoja, kad tokiu klausimu panos tiesiog mėgina išsiaiškinti, kiek bernas uždirba. Aš vis dar šoke, garbės žodis.

Apie tai, kas ant kaktos parašyta:

Apie ribas:

„Žmogaus verslumui nėra ribų.“

Apie mitybos racioną:

-Su kuo tu tą Nutellą valgai? Su batonu? Su blynais?

-Su šaukštu.

Apie sveiką savikritiką:

Apie sąstingį:

„Tavo penis serga nepanaudojimu.“

Vienas geriausiu pastaruoju metų girdėtų komplimentų:

„Jei kas nors tavęs nemėgsta, tai jie debilai.“

Apie tai, ką šneka asocialus vyras:

„Aš esu normalus, jaunas vyras.“

Apie visai nepavėluotus sveikinimus:

Beje, linkėjimai visiems, kurie mano, kad „The Killers“ ir „The Kills“ yra ta pati grupė. Aš nenoriu su jumis susitikt.

Apie tai, kokios google užklausos ėjo į trasą nubudus giliose pagiriose vieną pirmadienio rytą:

“Kur mano raktai?”

“Kiek kainuoja karstas?”

”Kiek kainuoja sidro spalvos karstas?”

Beje, 2016-ųjų festivalių sąrašą papildo Šalikelės 2016. Bilietai jau netrukus.

Apie apps’us:

Egzistenciniai klausimai:

Kodėl žmonės geria “Krupniką” ir kaip “Krupnikas” atsiranda žmonių šventėse? Ta prasme. Ateini į parduotuvę. Nužvelgi lentynas. Ir čiumpi “Krupniką”? Jūs rimtai?

Iš kur, kaip, kodėl, šiais, nuostabiaisiais 2015-aisiais vis dar atsiranda tiek senų, nuvalkiotų bajerių pasakotojų?

Kaip įmanoma taip dailiai nuotraukose atrodyti 11val. dienos po bemiegės nakties, kaip mes atrodėm praeitą šeštadienį?

Kodėl aš visada atsibundu likus minutei iki nustatyti žadintuvo? Kodėl? Man čia viso gyvenimo mistika.

Ir pabaigai. Mielieji. Mieli berniukai ir mergaitės. Liaukitės, meldžiu, sėdėti užsikabinę už tuščių vilčių. Kol gyvenime to nesuprasit, bus sunku. Žinokit gi, kad jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. O dabar pakartokit sau tai penkis kartus prieš miegą ir išsikraustykit iš savo vargano iliuzijų pasaulio.

Sakaitau F. Beigbeder “Prancūziškas romanas”.

Pora citatų:

“Jeigu būtumėte mane pamilusios, argi aš būčiau pradėjęs rašyti?”

“Sulaukęs dvidešimt šešerių metų jis jau turėjo būti seniausiai vedęs. Bet jam patiko poezija, muzika ir šampanas.”

Ir dar truputis grožio. Iš vienos „Boardwalk Empire“ serijos.

Woman: What’s that river?

Man: Susquehanna, flows into the Chesapeake.

Woman: Then where?

Man: Out to the ocean… across the world… anywhere it want.

Woman: Ain’t that water lucky?

Palikite komentarą

Šimtas (?) mėnesių vienatvės

‘Visada sprukti ir bėgti nesustojant. Ir vieną kartą sustoti, kad žiūrėdamas tiesiai į akis kam nors pasakytum: man reikia tavęs, iš tikrųjų. Ir tikėti tuo. Ir būtų gražu tada neprapliupti juoktis, truputį bijoti, rizikuosi, krėsti visokias nesąmones, pavyzdžiui, dovanoti gėlių ne vasario keturioliktą, o kurią kitą dieną, ir dulkinktis nebūnant girtam.’

F. Beigbeder

Jūs kaip norit, bet aš šiandien pratrūkau. Kanda vienatvė savo aštriais dantim man į nugarą, klykia jausmai iš nežinojimo, kur pasidėti. Įsimylėčiau, bet net neįsivaizduoju, kad mano kely galėtų pasitaikyti šis jausmas, toks seniai pamirštas ir palaidotas nebetikint jo egzistavimu.

Šiandien aš taip mergaitė, kaip būna retai, bet šiandien net ne gėda.

3 Komentarai

Netikėtas morčius

Rauna stogą nesveikai tas buvimas vien moteriškoj kompanijoj. O po penktadienio tenka prieiti išvados, kad viskas, aš nebegaliu gerti. 2 alaus + 2 cuba libre ir aš jau negyva. Kas galėjo pamanyt. Patirtis byloja, kad geriausiai socializint sekas gerai įkalus, tai dabar, kai nustosiu gert, galiu, matyt, jau susitaikyt, kad vienatvė garantuota. Važiuosiu į Toskaną, gyvensiu su papūgom, nes kačių nemėgstu ir piešiu per dienas.
Kažkada neseniai čia sapnavau daug braškių. Tai kurgi jūs, meilės mano?
Asmeniniai dienos siurprizai: kažkokiu būdu besivoliodama parkely (kiti tai vadina deginimusi) sugebėjau per porą valandų perskaityti visą Beigbėderio knygą, o vakare ėjau pabėgiot. (?!)
Du nauji kabliai:
http://www.youtube.com/watch?v=-fbJ52ThWwo&playnext_from=TL&videos=YnYSQ0UWdSY
http://www.youtube.com/watch?v=Xau2hDbDSl4

Palikite komentarą