Pirmyn į turinį

Žyma: quotes

Apie meilę

“My relationship was what gave me my sense of location. And if you lose your sense of location, you get homesick. Stands so reason.“ (N. H.)

My sense of location is right here with me. No matter where I am.

Na gerai, pakalbėkim apie meilę. Parodyk man meilę iš pasakos realiam pavidale. Gali? Mielai traukčiau į ekskursiją.

Berniukas ir mergaitė pamilsta vienas kitą. Berniukui ir mergaitei kažkas trukdo (laikas, vieta, žmonės, formos, whatever.) Berniukas ir mergaitė leidžia ilgus vakarus rymodami prie žvakės šviesos (šiuolaikinis variantas – scroll‘indami tūkstančius tumblr.com pateikiamų visual statemens). Kokius 4/10 atvejų viskas baigiasi gerai (o tas gerumas, reliatyvi sąvoka, vienok). Berniukas ir mergaitė virsta vyru ir moterimi, formos išplatėja, vietos susiaurėja, dažniausiai po kelerių metų juos sutinki žarstant žarijas užgesusiuos laužuos.

Berniukai-mergaitės-berniukai-mergaitės-berniukai-berniukai-mergaitės-mergaitės-berniukai

<…>

An extract of a real life conversation:

-Kada ruošiesi ištekėt?
A?
-Na, kada bus tas laikas?
-Ammm. (ir mintyse –
boom shaka boom Nenoriunenoriuneneneniekada?) –Bet garsiai pasakyti neišdrįsti.

Kada paskutinį kartą verkei? O iš meilės?

2007 m. Jei ašara kokia kaptelėjo vėliau, gal tuomet atrodė ir dėl šios priežasties, vėliau, objektyviai vertinant situacijas, išvada tėra viena – verkiu jausdama beviltiškumo būseną ar apmaudą, kuomet kaip iš vaiko atima saldainį. Ir droži pirkt naujo, arba sėdies ant dietos. Visai neskausminga.

Kai sugedo kompiuteris, maniau, priverksiu upelį. Iškrypę vertybės – ką besakyt.

Jei jauties esąs kyborgas, mėgsti papilstyti apie apps‘us, kuriuos gali įdiegti savyje, ilgainiui subręsta ir teorija apie nepastebimai įdiegtą meilės antivirus. Net pradedi visai tikėt.

Neapsigauk pamatęs mergaitę alpinėjančią ir tvirtinančią that this is it. Tokie virusai pas kai kuriuos atplaukia dažnokai, bet, neradę vietos apsistoti, keliauja toliau. „Gal bent kartą tu įsimylėk vieną, ne vienuolika?“ (Kalta.)

(Koks antras iš viso, sąlygotas tik aplinkybių) pokalbis su penkis metus nematytu klasioku:

-Norėčiau vesti iki dvidešimt septynerių.
-O merginą turi?
-Dabar ne.
(toliau neklausinėju)

<…>

Situacija – skaitom an example of a film review. “I`d recommend this film to those who‘re intrested in football and family life.“

Excusez-moi? One might be interested in sports, arts, animals or whatsoever, but family life? What kind of interest is that? Persiprašau.

Kažkada romantikai sugebėdavo dūsauti metų metus, rašyt laiškus ir suokt po langais nepaliaudami.

Šiandien švieži nebemeilužiai, būna, ir nebesilabina – neaktualu. Duokit publikai pramogų, duokit šokolado su pipirais, iškvieskit psichologą – nebemokam išlaikyti dėmesio. Važiuojam dešimčia traukinių, būna, be bilieto, nebūna, kad neišliptumėm.

“Dad, did you ever have to worry about the female orgasm <…>? Do you, in fact, know what the female orgasm is? What about the G-spot? What did “good in bed“ mean in 1955, if it meant anything at all? When was oral sex imported to Britain? Do you envy me my sex life, or does it all look like terribly hard work to you? Did you ever fret about how long you could keep going for, or didn’t you think about that sort of thing then? Aren’t you glad that you’ve never had to buy vegetarian cookery books as the first small step on the road to getting inside someone’s knickers? <…> Aren’t you relieved that you’ve been spared the perils of childbirth that all modern men have to face?’ (And what would he say, I wonder, if he were not tongue-tied by his class and his sex and his diffidence? Probably something like, ‘Son, stop whining. The good fuck wasn’t even invented in my day, and however many toilets you clean and vegetarian recipes you have to read, you still have more fun than we were ever allowed.’ And he’d be right, too.)“ (N. H.)

Aj, koks skirtumas, tekstų, ilgesnių nei 15 sakinių nieks neskaito – nebemokam išlaikyti dėmesio.

I‘m not trying to be sour or bitter. I‘ve been reading a lot of good literature recently.

Palikite komentarą

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2

Jau gan įprasta, kad kaip braškes raškau visus mano ausis ar akis pasiekusius stiprius pasisakymus savo aplinkoje. Kiekviena diena gyvenime galėtų tapt scenarijum, tik, įtariu, ne kažko baisiai kilnaus, o kvailokos situacijų komedijos. Na bet ką jau čia, svarbu linksma. Here we go.

Vienas persidirbęs draugas apie theme songs:
aš sau žadu tuoj dedikuot live fast die young bad girls do it well”

Apie jaunus, perspektyvius, negeriančius:
blm
aš išgėriau alaus bišk
po paskaitų

kablys žostkas
dėl to taip tūsint noriu
buvau pamiršęs kad gėriau”

Apie tai, kai gamina vyrai:
“nu naaaaachhhhuiii
5 kartą i parduotuvę lėkt
vis kažko dasipirkt
tai cukrus ne toks
tai kakavą pamiršau
tai bliūdo reikia
nachui
nekenčiu tokių nesamonių
lekiu iki pardės
iki”

Apie tai, kai gamina vyrai vol.2:
“visą dieną žiauriai valgyt norėjau
nusipirkau gaidiškų koldūnų
apsivemt db norėtus”

Apie meilę vakarėliams, kai lauke -30º C:
“A: Pasakyk tu man, kada aš neišeisiu į tūsą?
Kai užšals pragaras?
B: Tada pragare tūsinsi.”

Apie toleranciją ir kompromisų ieškojimą:
A: Pisk i snukį
B: Ir pisiu nx
A: Duok žiebtuvėlį ir sakyk susidegink

Suaugę (peraugę net ir prarūgę, sakyčiau) vyrai gimtojo miesto padorioje viešojoje vietoje:
“Kokie papai! <…> O tu tai chuliganė. <…> Oi mergaite, kur man duosi – ar ant šieno ar rugiuose.” (Tai, kad kažkam kažkas kažką duos tai jau iš viso out of the question, supranti).

Paskutinis žodis prieš tūsą:
“Jei manęs nebesurastum, pasiimk mano paltą ir nebeieškok manęs.”

Apie natūralią mediciną:
“Šnapso, kolos ir mako – pasveiks, atvičaju”

Apie meilę savo Alma Matter:
“O tą univerą aš sprogdinsiu kartu su tavim”

Apie meilę darbui ir viltį:
“Koma at rabota. Ir žostka. Bet aš dar dainuosiu.”

Mokinių perlai:
Teacher: What is “humidity”?
Student A: Well, it makes your hair curly.
Student B: Bigudy?

Apie brandą:
“Kada moteris laikoma subrendusia? Kai iš fb persikrausto į supermamų forumą.”

Apie lojalumą tam tikriems klubams:
“Po vakar neisiu iki 2013m.”

Apie bepročius iš FB “Važiuoju iš taško A į tašką B”:
“Su biržų brigada važiuoju – penkios biržietės. Vairuoja suaugus moteris, kirpėjų kursus mokos, visos šūkauja, nes visos – draugės.”

Apie “Žmonių” viršelį su Paksaite:
“Viršas tai eik tu nx nedapistas šunie už milijoną dolerių!!!”

Apie Alfonsą Peniką (vėl!):
“Važiuojam su drauge Trakų gatve, žiūrim bernas kažkokią paną blondę fyfą neša ant kupros, sijonas užsikėlęs, nu baisu. Pažiūrim – o ten – Penikas.”

Apie darbo balius:
„Mieloji, aš Katpėdėlėj, Banginy. Pamatytum liaudį, šešis blogus parašytum.”

Apie kilnojamas šventes:
“Jisai manęs kasmet vis paklausia, ar mano bday tikrai Kovo 11. Tai ne, bletslenkantis!”

Apie santūrumą:
“A: Tą mergaitę kad išprovokuot, tai reikėtų šalia jos pradėti drąsia diskusiją apie seksą…
B: Ne drąsia diskusiją, seksą pradėt šalia jos.”

Apie tai, kaip Vilniuj nėra, kur eiti:
“Mane užpiso mano skylės.”

Apie spontaniškumą:
“Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns.

Apie lietuvius užsieny:
“Jis yra geriausias iš visų statybininkų, nes turi savo nuomonę.”

Amen.


Paskykit man, brangieji, ar kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse žmonės taip pat serga po tris kartus į žiemą? Atsibodo šaltis nebegaliu, jau nei trys megztainai ir nei dvejos vilnonės kojinės nebeapsaugo, drebu iš vidaus.
Bet jau tuoj, JAU TUOJ, galėsim šokt ir dūkt linksmai.

Aj, nors ką aš čia skundžiuos – ir dabar nieks netrukdo, gyvenimas – šventė – tęsiasi. Cheers.

4 Komentarai

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą

Viskas labai paprasta

“Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

“Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

 

Palikite komentarą

Seksas ir miestas

Charlotte: How can you forget a guy you’ve slept with?
Carrie: Toto, I don’t think we’re in single digits anymore.

Samantha: I once dated a guy ’cause he had a pool. I’d go over and get all cocoa-buttered up. His mom brought my Kool-Aid
Carrie: Kool-Aid?
Samantha: Yeah, I was thirteen! And honey, you should have seen my tan!

Samantha: Well, I don’t know how you people do it. All that emotional chow-chow. It’s exhausting.

Carrie: So what are we going to do? Sit around bars, sipping Cosmos and sleeping with strangers when we’re eighty?

Samantha: The country runs better with a good looking man in the White House. I mean, look what happened with Nixon; no one wanted to fuck him, so he fucked everyone.

Carrie: The most important thing in life is your family. There are days you love them, and others you don’t. But, in the end, they’re the people you always come home to. Sometimes it’s the family you’re born into and sometimes it’s the one you make for yourself.

Carrie: Your girl is lovely Hubbell.
Mr. Big: I don’t get it.
Carrie: And you never did.

Samantha: I’m a tri-sexual. I’ll try anything once.

Miranda: What’s the big mystery? It’s my clitoris, not the sphinx.
Carrie: I think you just found the title of your autobiography.

Sex and the City. Kala į klyną jau trylika metų.

Palikite komentarą