Pirmyn į turinį

Žyma: egoizmas

Apie tai, ko tu dar nežinai

Esu tikra, kad ir taip pakankamai aišku, kad nesu masinės produkcijos egzempliorius, bet kartais pamirštu. Kaip ten bebūtų, skatinama savo jokiais parametrais neišmatuojamo ego, papasakosiu tai, ko dar nežinai. Kaip kokiam žurnale, paskutiniame puslapyje, kur įsitaiso nerūpestingi intervai.

Mano ūgis – metras piam du ir taip, tu niekada nesi sutikęs mažesnės mergaitės.

Šešerius metus dirbau vadove krikščioniškoje stovykloje. Puikiai išmanau bibliją. Kadaise net norėjau studijuoti teologiją, bet buvo nuspręsta, kad neapsimoka. Mintinai moku gal šimtą giesmių.

Pirmą kartą normaliai pabandžiau rūkyti būdama šešiolikos. Taip patiko, kad tąnakt surūkiau du pakelius. Ir nenumiriau.

Mano didžiausia daiktų aistra – adidas šmutkės. Vos pamačius kokį naują egzempliorių, apsiseilėju kaip nenormali.

Kai vartoju alkoholį ir pradedu čiaudėti – ženklas, kad man jau stadija.

Dažnai, ypač, jei išgeriu, galiu būti labai emocionali ir reiškti jausmus dešimt kartų stipriau, nei jie išties yra manyje – įsijungia režimas „serialas“, kuriame sėkmingai vaidinu. Tada aš jau myliu ir žmones, ir saulę, ir gėles, ir medžius – visus. Kaip Bridžita Džouns, kai rašė kalėdinius laiškus.

Esu antiek visiška pelėda, kad nueiti pamiegoti „pietų“ vienuoliktą vakaro man yra normalu. Nueiti miegoti „ant rimtųjų“ šeštą – irgi.

Taip nekenčiu kortų žaidimų, kad net nemoku lošti „Durniaus“.

Nepripažįstu ir negaliu pakęsti jokio sporto, išskyrus važinėjimą rolikais.

Nekenčiu bendrauti telefonu, nemėgstu rašyti žinučių ir šiaip telefono, kaip prietaiso.

Moku klasiškai parkuotis galu, man labai patinka vairuoti ir žinau, kur yra ir kaip atrodo generatoriaus dirželis.

Klaikiai bijau kutenimo. Nežmoniškai.

Mėgstamiausias visų laikų saldumynas – ledai. Galiu valgyt pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dar – datulės.

Žiauriai pametinėju ir palikinėju visur daiktus, juos laužau, daužau, plėšau, sugadinu ir nenusaugau.

Vaikystėje šuo yra man nukandęs ausies galiuką, ko pasekoje esu unikalus egzempliorius.

Trečiam kurse sugalvojau, kad tikrai nežadu sieti savo ateities su anglų kalba, tad įgijau dar vieną specialybę – tapau kirpėja ir taip, moku dešimčia skirtingų būdų susukti plaukus bigudukais.

Dvyliktoj klasėj pirmam semestre turėjau ~180 nepateisintų pamokų.

Aš niekada nemeluoju.

Jei kažkur einu, guliu, ar sėdžiu ne viena, privalau būti žmogui iš kairės. Kitaip – mirtis.

Ant savo galvos nesu turėjusi tik žalių plaukų. Keturiolikos-penkiolikos buvau ryškiai ryškiai raudona. Jei aš tamsinu plaukus, reiškia, kad man moralkės ir aš slepiuosi.

Svajonių miestas, kuriame aš dar gyvensiu – Viena.

Pusę metų dirbau kazino kasininke Karoliniškėse. Tada pagaliau ir išmokau rusų kalbą.

Pirmą kartą gyvenime prisigėriau nuo tekilos, tad ją geriu nebent toje stadijoje, kurios jau nebeprisimenu.

Ant savo kūno turiu širdelę, pasiskolintą iš Keith Haring paveikslo.

To be continued.

Labanakt, Lietuva.

Palikite komentarą

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą

Su vasara baigiasi ir mano bevališkumas. Dabar aš labai rūpinsiuosi savimi, labai daug būsiu viena, labai daug dirbsiu, skaitysiu ir rašysiu, mažiau blaškysiuosi. Jau ir anksčiau taip buvo, bet dabar dar labiau gyvensiu dėl savęs. Taip, kaip reikia man.

Dar labiau sau būsiu ir griežta, bet tik tam, kad maksimaliai išnaudočiau savyje slypintį potencialą. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Kažkas nepatinka? Go away. Kuo toliau man iš akių.

Palikite komentarą

Kai nieko neturi

Nematyti, negirdėti, nejausti. Nieko nenorėti, dėl nieko per daug nesistengti, varyti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Kalbėti, kai klausia, eiti, kai kviečia, padėti, kai prašo. Nieko nesitikėti, nieko nesureikšminti, nieko per daug nemylėti. O geriau nemylėti iš viso. Kuklumas – dorybė? Ne, tai ne kuklumas. Tai apatija, kai nusivili, kai visas entuziazmas subliūkšta ir lieki stovėt vienas sau. Vienas, kaip visada. Ne, tai ne kažkokie nauji pojūčiai ar išgyvenimai. Gyvenu gi tuo jau seniai, tik vėl ir vėl privalau sau priminti, kad nepasileisčiau ir nesileisčiau užliūliuojama kvailų iliuzijų. Visi būriais, o mes – po vieną. Taip ir liksim. Net nepastebėjau, kaip nustojau gėdytis savo egoistiškumo, savo keistenybių ir ydų, kaip įsikūriau uždaram apytuščiam mieste savo galvoje.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

Ir vėl, čia visai ne liūdnas postas, tiesiog taip jau yra 🙂

Palikite komentarą