Pirmyn į turinį

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“ versiją.

44 Komentarai

  1. monika monika

    Kartais komiškai taikliai būsenos ir laiko atžvilgiu paskelbi įrašą minčių, kurios būtent tą sekundę sukasi mano galvoje. Šiuo atveju komedija transformuojasi į tragediją.

    Taip, Vilnius labai mažas, visi mes čia panašūs, užsiimam panašia veikla, savaitgaliais traukiam į tuos pačius vakarėlius ir sekmadieniais skirtinguose namuose vienodai slepiames po antklode. Visgi tokioje bendrystėje mes tuos sekmadienio vakarus leidžiam vieni, kriokiantys į pagalvę, prislėgti pseudoegzistencinio šūdo.

    Aš MANIAU, kad pradėjau gert dėl linksmybės. Neneigiau, kad gerti man patinka iki suvokimo, kad ne alkoholio vartojimas, o socializacija buvo tai, kas traukia – blaivia galva tik lemenu sau po nosim neužmegzdama jokių naujų kontaktų. O kas iš kontaktų baruose? Draugai, kurių žinai tik vardus (o gal pats girtas sugalvojai), vienos nakties romantika? Visos pasakos baigiasi prašvitus, draugai dingsta arba blogiau, atsibundi su nepažįstamais, ką tik buvusiais geriausių draugų, veidais pašonėje.

    Dar nežinau, ką reiks veikti su savo sociofobija, tačiau po paskutinių moralinių pagirių gerti verkiant nebesinori ir gera to nedaryti bei sekmadienį praleisti produktyviai.

    Publikuoti šį įrašą buvo labai gera idėja. Ačiū.

    • Mahila Mahila

      Labai pritariu viskam, ką surašei. Iš esmės net neišeina parašyti ilgo atsakymo, nes visos mintys idealiai atitinka maniškes.

      Ačiū už komentarą ir linkiu sėkmės toliau keliaujant moralkių neapjuodintais keliais.

    • fsfsafsa fsfsafsa

      moterims is vis negalima gerti… sueda morale ir identiteta. gerianti moteris tik vienam reikalui tinka… easy pussy kaip sakant

  2. Gintarė Gintarė

    Nežinau, man net nesvarbu, ar turėjau wild savaitgalį su kibiru alkoholio, ar ramų savaitgalį su tėvais ir taure vyno, ar išvis be jo – sekmadienį kaukti iš po antklodės norisi vienodai. Ir ne tik sekmadienį, for that matter.

    • Mahila Mahila

      Tuomet galbūt derėtų ieškoti psichologinės pagalbos? Aš labai rimtai ir nuoširdžiai.

      O gal pradžiai tiesiog reikėtų ramų turėti ne vieną savaitgalį, o kokius keturis iš eilės, gal tuomet viskas ims giedrėti.

  3. Rimtas Rimtas

    Geriam daug, tikrai sutinku. Galvoju apie savo situaciją.

    Realiai turiu draugų su kuriais labai retai geriu ir su kuriais visad būna smagu, galiu pakalbėti apie viską ir visad, paprašyti pagalbos esant reikalui ir pan. Su šia grupe net gert kažkaip keista, blaivas visad turiu ką kalbėt, o išgėrus bendravimas tampa visai toks nemielas.

    Kita draugų grupė su kuria susitinku blaivas, bet iškart lekiam prepartint, gert ir pan. Su jais blevyzgoji, kalbi bet ką. Pagalbos paprašius jie taip kaip ir padeda, bet priduria „lieki skoloj alaus“. Kažką pasipasakoji gal asmeniško girtas, bet dažniausiai nei ši draugų grupė, nei pats neprisimeni ir to nesureikšmini.

    Kita draugų grupė, kuri atsiranda tik prigėrus. Grynai toki gėrimo draugai. Su jais nieko nevyksta, bet juos laikai, kaip ir draugais.

    Išvada: alkoholis ir draugai nelabai ką turi bendro 🙂

    • Mahila Mahila

      Mano atveju tikrai kitaip, nes su dauguma žmonių, kurie yra man svarbūs, bendravimas daugiausia vyksta blaiviu metu, bet su jais yra buvę ir būną ir girtų akimirkų. Į tokias tris griežtas grupes dėl to negalėčiau išskirti.

      • Ewa Ewa

        Kai pastojau is mano gyvenimo dingo apie 80proc asmenu, su kuriais iki to bendravau, buvo keista, bet supratau, kad tai buvo gerimo ir linksmybiu draugai

    • in in

      o nemanot, kad zmones dingsta ne del alkoholio? kiek is jusu lanket papildomus uzsiemimus paauglystej? lankiau krepsini, daug laiko praleisdavau treniruotese, kelionese i varzybas ir pan.. ten budavo zmoniu su kuriais tik sveikiniesi ir su kuriais juokauji, bendrauji, susitinki vasara prie juros, ar eini krepsinio varzybas saltom ziemom. atrodo draugai, bet nustoji sportuoti tame kolektyve, nueini i kita ir vel viskas is naujo kitoj kompanijoj. Kazkada teko nustot sportuot, tai is visu bureliu kuriuos lankiau nuo vaikystes ir susipazinau su keliais simtais zmoniu sukaupiau gal pora pazystamu. ta pati galiu pasakyti ir apie mokyklos, universiteto, sporto klubo, renginiu arba naktiniu baru ar visus kitus draugus. tol kol tave vienyja tikslas – prigerti, muzikuoti, sportuoti… tol ir turi bendraminciu, bet ne draugu (nezinau kodel jus juos laikote draugais).

      • Mahila Mahila

        Kadangi nepasakyčiau, kad kažkas pradingo sumažinus vakarėlių kiekį, sutinku, kad žmonės į gyvenimą ateina ir išeina dėl įvairių priežasčių. Jei nustojus savaitgaliais pjaut dingsta visi, labai liūdnas reikalas, užuojauta tiems, kuriems taip nutiko.

  4. Valdas Valdas

    🙂 tokios mintys aplanko žmonės išsiilgusius sąmoningumo. Ir žinai, ką – kuo daugiau jo gauni, tuo sunkiau. Žmonės,kurie pasitraukia nuo taurelės ar bombalio stoja į akistatą su savimi arba bent jau jo užuomazga. Tai tik kelio pradžia – ilgo ir sunkaus,kiekviename žingsnyje reikalaujančio vis daugiau.
    Ilgai dirbau bare – Girdžiai žmonės,juos stebėjau ir iš jų mokiausi, kol supratau, jog nei vieno laimingo nemačiau. Mačiau marionetes,lėles – laisvės iliuziją.
    Šlykščią apgaulinga iliuziją – bet ji buvo lengvas pasirinkimas.
    Jau Penkeri metai nevartoju alkoholio – ir tai dar sunkiau, nes kasdien aplinkoje Ieškau, kas už mane atliks gyvenimo žygdarbius. Kas už mane įveiks mano demonus ir sunkumus. Ogi niekas! Su jais turi susidurti pats. Kaskart vis sunkesnėje akistatoje.
    Kuo daugiau sužinau apie save, tuo sunkiau. Bet kelio atgal nėra, kai žengi juo pirmuosius žingsnius.
    Bet kartais sapnuose nušvinta – tai tik dar vienas etapas, ne alkoholis, ne priklausomybės yra mūsų kliūtys, o negebėjimas savęs pamilti. Koks banalus ir tiesmukas šis teiginys – bet išties tik save pamilus, pamilus aplinką, dėkingume už viską,ką turi – atrasi ramybę,laisvę ir laimę, kurios ieškome taurės ir butelio dugne.

    • Mahila Mahila

      Dažnai pagalvoju, kad niekaip nė už ką negalėčiau bare išdirbti nė savaitės. Nes esu be galo jautri ir kaip mat pulčiau į juodą depresiją dėl hedonizmo, kurį matyčiau.

      Meilė sau išties yra geriausias vaistas nuo visų depresijų ir didžiausias pagalbininkas įveikiant kliūtis.

      Sėkmės toliau taip gyvenant. 🙂

    • Save atradusi is naujo Save atradusi is naujo

      Ojey kaip sutinku su jumis! Tai tiesa ir tik tokia kad be meiles sau nk nebus! Stotis ant koju – blaiviu ir susipazinti su savo siela tavo paties kune-sunkiaisia is pradziu. Po to vis lengviau…

  5. alkoholikas alkoholikas

    Moralkes pragyvent dar imanoma, bet nemiga kerta per darba.

    Jei sekmadienio vakarais nesimiega – isgerkit valerijono. Jis padeda smegenims pasigaminti GABA hormono, kuris reguliuoja miega. Po didesniu gerimu, smegenys nebemoka jo gaminti, todel sunku sekmadieni uzmigti.

    Zinoma tai nera abstinencijos pakaitalas, bet kai sustoti sunku – sis metodas labai padeda.

    • Mahila Mahila

      Ačiū, kad daliniesi.

  6. Igoris Nikitinas Igoris Nikitinas

    Kas straipsnio autore?

    • Mahila Mahila

      Aš 🙂

  7. Spitzin Spitzin

    Dėkui labai už šitą straipsnį. Dėkui už tai, kad nepabijojai jo parašyti, nors nesi „šventa karvė“.
    Aš manau, kad mums laikas dažniau apie tai kalbėtis ir nusimesti cool kauke, nes kuo vyresni daromės tuo labiau pastebime, kad viskas turi savo pasėkmes.

    Gera knyga šia tema:
    https://scribepublications.com.au/books-authors/books/high-sobriety

    • Mahila Mahila

      Ačiū už gerus žodžius, man tai daug reiškia, nes publikuodama šitą rašinį truputį baiminausi neigiamos reakcijos. Kol kas reakcija pranoko visus lūkesčius ir straipsnio dėka įvyko keletas labai kokybiškų pokalbių.

      Skaičiau U. Barauskaitės knygas „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir po trylikos metų – „Vieno žmogaus bohema“. Pirmojoje knygoje autorei 27-eri, joje aprašomas gyvenimas, kuriame daug vakarėlių ir daug alkoholio. Paskutinėje – gyvenimas supratus, kad alkoholis tempia žemyn. Aš tiesiog nenoriu laukti trylika metų, kad sulaukčiau šito nušvitimo, nenoriu, kad tiek užtruktų ir žmonės, esantys aplink mane bei tie, kuriems galbūt reikia padrąsinimo priimti sąmoningesnius sprendimus.

      • Save atradusi is naujo Save atradusi is naujo

        Geras! Dar neatradau u baraiskaites knygu! Pirksiu! Antra!

  8. dnt dnt

    Tureti grazu, istreniruota kuna arba buti turtingu verslininku yra cool. Daugumai tokie dalykai yra instinktyviai patrauklus ir siektini be papildomu argumentu.

    Reikia rasti budu, kurie leistu alkoholio nevartojima padaryti tokiu pat viliojanciu pasirinkimu. Juk gana maza dalis zmoniu musu visuomeneje turi laiko ar noro samoningai ieskoti priemoniu, kurios pakeis ju gyvenimus i gera. Jeigu ir bando, tai greitai susilaukia griztamojo rysio is aplinkos, kurioje noras uzsisakyti arbatos vietoje bokalo alaus yra isjuokiamas ir sumenkinamas. Retas nori buti tuo issisokeliu ir eikvoti savo valios resursus atsilaikymui pries spaudima.

    Reklamos Delfi portale, kuriose Montvydas ir keli krepsininkai sako „NE“ gerimui jau yra neblogai, nes kala jas matanciam zmogui per gilius instinktus: nori buti sekmingas, turtingas ir gerbiamas – negerk.

    Kokie dar budai sauna jums i galva?

    • fsfsafsa fsfsafsa

      alkoholis tai yra impotencija gyventi. zmogui viskas duota naturaliai kad jis butu laimingas, kurtu, atrastu, veiktu… o tiem kuriem neuztenka ka dave naturaliai tie yra impotentai. turi keistis pasaulevoka.

      verlas nera suinteresuotas mazinti alkoholio vartojima. ten tos kampanijos yra tik pakazucha.

  9. Save atradusi is naujo Save atradusi is naujo

    Lb aciu kad keliate Lt zmoniu samoninguma nevartoti sios chemijos. Kad kuo daugiau apie tai skelbtu, drasiu zmoniu daugeja! kad atsirastu new karta KITAIP sprendzianti naturalu prigimtini nerima! Aciu uz drasa rasyti o mes dalinsimes ir viesinsime Noalcohol straipsnius!

    • Mahila Mahila

      Nėra už ką 🙂 Visgi, nesakyčiau, kad esu kategoriškai nusistačiusi prieš alkoholio vartojimą. Tiesiog manau, kad vartojame nekultūringai, negalvodami ir save skaudindami, o geriau, kad taip nebūtų.

  10. Marija Marija

    Straipsnis taip pažįstamas man!
    Sau visada teisinuos, kad dar esu jauna ir galiu kvailioti, vėliau to laiko nebebus, bus rimtas atsakingas darbas, šeima ar dar kažkas. Bet taip pabosta, kai kiekvieną savaitgalį geriausi draugai keliauja į barą, dažnai jau tenka atsisakyti, nes rytinė pamaina šeštadienį ar sekmadienį, bet man baisiausia yra, kad kuo daugiau aš atsisakysiu, tuo labiau prarasiu žmones aplink save. Ir sunkiausia yra, kad viena diena aš visiškai sutinku su šiom mintim, o kitą dieną aš noriu alkoholio.

    • dnt dnt

      Baras nebutinai reiskia alkoholio vartojima. Juk zmones ten renkasi bendrauti, linksmintis, kvailioti, atpalaiduoti itemtus smegenis ir raumenis. Taip jau isejo, kad visa tai yra sudetinga be svaigalu.

      Galima bandyti atsisakyti alkoholio, paliekant isejima i barus/klubus. Tik tuomet reikia nepamirsti, kad bus reikalinga deti pastangas issiaiskinant, kaip atsipalaiduoti ir pasileisti plaukus be intoksikacijos.

      Is savo ir pazistamu zmoniu patirties matau, kad tai yra visiskai imanoma ( linksmybiu, smagiu kvailysciu ir idomiu interactionu skaicius naktinejant tik isaugo po alkoholio atsisakymo).

      • Mahila Mahila

        dnt, visiškai sutinku. Tieeeek veiklos fainos ir be šampano vonios, tik spėk.

    • Mahila Mahila

      Rimtas, atsakingas darbas dažnai netampa pretekstu išlįsti iš šito užburto rato, apie kurį rašau. O tu nebijok, kad ir kaip šabloniškai beskambėtų, tikri draugai lieka tikrais draugais no matter what.:) Kalbant apie norėjimą ir norėjimą nenorėt – same here, visiškai.

  11. dnt dnt

    „Ir sunkiausia yra, kad viena diena aš visiškai sutinku su šiom mintim, o kitą dieną aš noriu alkoholio.“ – greiciausiai taip yra del to, kad pramogos su alkoholiu visgi yra itin smagios, ir apsvaigimo busena kazkuriais vidines busenos aspektais lenkia blaiviaja. Visi esame patyre ta po 2-3 isgertu alaus bokalu kuna uzliejanti atsipalaidavima, sustiprejusi rysi su pazistamais ir svetimais, linksmuma ir panasiai. Visa tai retai aplanko zmogu, kuris po darbo su chebra nueina i bara ir geria arbata, tad protas, pasitelkes norus, uztikrina, kad butu igyvendintas pirmasis variantas.

    Siekiant issivaduoti nuo to nelemto norejimo isgerti, matau pora budu.

    1. Isgerus alkoholio savijauta turi buti tokia pragariskai prasta (geriausia – fiziskai), kad kita karta pamacius vyno buteli, sukiltu ryskus prisiminimai, lydimi svelnaus pykinimo. Jie sukurtu ne nora vel isgerti, bet pasislykstejima, kas neleistu nuryti net mazo gurksnio. Zinoma, tai skamba drastiskai. Dar blogiau, kad toks mechanizmas retai veikia, nes alkoholis visgi nera toks stiprus nuodas (isskyrus tuos, kuriuos rytais po baliaus kankina tragiskos pagirios).

    Cia is tos serijos, kuomet tevas paauglystes sulaukusiam sunui liepia surukyti pakeli cigareciu. Teorija sako, kad apsinuodijimo pojuciai priverstu sunu gyvenime nebepaimti i burna kitos cigaretes 😀

    2. Sitas veikia, tik prireiks pastangu ir drasos.
    Butu gerai aptureti pora baliu/vakareliu be alkoholio, kurie teigiamu pojuciu gausa pranoktu bet kokius iki tol gyvenime turetus pasilinksminimus. Turi buti taip smagu, gera ir isimintina, kad kita karta atsidurus panasioje situacijoje, minciu apie apsisvaiginima nebekiltu. Papildomai pradetu reikstis noras NEgerti, nes tokiame kontekste protas pasamoneje ivertintu alkoholi kaip trukdi.
    Sio metodo pagrindas yra tu eksperimentiniu tusu metu aktyviai lipti per savo insecurities, baimes ir visa kita vidini mentalini slamsta, kuris uzkerta kelia pozityviems isgyvenimams. Taip atsirastu nauji socialiniai igudziai, kuriuos tobulinant alkoholiui gyvenime nebeliktu vietos (isskyrus tuos atvejus, kai mazi kiekiai vartojami del skonio savybiu).
    Priklausomai nuo amziaus ir pomegiu tam butu galima pasitelkti sokio ir muzikos pajutimo tobulinima siauciant naktiniame klube; bendravimo su nepazistamais zmonemis iniciavima miesto gatvese; nepatogiu, tabu temu atidarima pokalbiuose su draugais bare. Cia tik keletas pasiulymu, speju, kad yra ju daugiau.

    Auto gamintojas Tesla panasiai i dienos sviesa iskele elektromobilius. Vietoje to, kad irodinetu logikos ir skaiciu pagalba, kokie svarus, socialiai atsakingi ir taupus yra elektromobiliai, jie isleido keleta modeliu, kurie lenkia tradicines masinas. Nesveika akseleracija, futuristinis dizainas, autopiloto technologija ir kt. – visiskai over the top. Zmoniu galvose Tesla tapo tokia geidziama, kad pardavimai pradejo lenkti dumijancius BMW, Mercedes ir kitus iki tol karaliavusius prabangos gamintojus.

  12. justme justme

    Atrodo, kad tiesiog dar reiktų pasimokinti vartoti alkoholį. Pats vartojimas nėra smerktinas kaip pats perdozavimas, kaip ir su viskuo. Tad nuoširdžiai,-nereikėtų to idealizuoti. Tikrai pažįstu žmonių kurie negeria visai ir gali linksmintis išgerinėjančių kompanijoje ir vice versa, yra kurie liuobia be sustojimo bet vistiek moka elgtis.
    O tie kurie nesugeba, manau turėtų ieškoti giliau.. Neužpilinėti. Lietuviai sakosi turį alkoholio problemų, o kaip su kitomis problemomis? Ar tikrai tai alkoholio problema, o ne jų pačių visų pirma?

    • Mahila Mahila

      Manau, kad dažnu atveju alkoholio užpylimas ant jau pamažu įsiplieskiančių malkų (t.y., kitų problemų) suveikia kaip paskutinis tragiškas veiksnys, vedantis į pragaištį. Kalbu ir apie esktremaliuosius atvejus, rodomus tokiose laidose kaip 24 valandos, tačiau tų atvejų yra be galo daug, ir apie, atrodo, visaverčius jaunus žmones, kurie pamažu sunaikina save užuot save kūrę.

  13. Ignas Ignas

    Puikus straipsnis, o dar šauniau – pati iniciatyva iškelti problemą į dienos šviesą. Geri pavyzdžiai užkrečia, todėl galima tikėtis plataus šio teksto pasklidimo (bent jau aš su savais tikrai pasidalinsiu).
    Pasidalinsiu savo mintimis, kilusiomis po teksto perskaitymo (atsiprašau, glaustai neišeis).
    Nesu abstinentas (taip apibrėždavau save, tačiau dar prieš šį straipsnį. Apie tai parašysiu apačioje), tačiau su alkoholiu ,,draugauju“ retai. Kiek retai? Tiek, kad paklausęs bet kurio savo artimojo, draugo ar pažįstamo ,,Kiek kartų mane matei apsvaigusį?“ sulaukčiau ilgos pauzės, tada įtempto galvojimo ir atsakymo, kuriam pakaktų vienos rankos pirštų. Kaip ir sakiau, nesu šventuolis, žinau ir apsinešusios būklės jausmą. Per savo gyvenimą (26 m) nuo alkoholio esu atsijungęs (neprisiminęs kas vyko) 2 kartus: 17 m per klasioko 18-ąjį ir 19, per grupioko 20-ą. Būta ir tokių tūsų, kad apgirsdavau kaip visi, tačiau vaizdas nedingdavo, viskas išlikdavo atmintyje. Nepaisant to, mieliau renkuosi gerą savijautą, lengvus kitos dienos rytus, ramų parvairavimą namo ir pan. Gali susidaryti įspūdis, jog tuomet vakarėliuose būnu tas stebėtojas iš šono: ramusis ir nelabai matomas. Bet taip nėra. Esu nurautas. Ne kartą girdėjau frazę ,,Tau nebus įdomu su mumis girtais“, tačiau visuomet atsakydavau ,,Jūs tik suspėkite paskui mane. Užtenka durnumo ir negėrus“ (čia dažniausiai, kai dalyvauji kokiame antros pusės pusseserės (ar pan.) gimtadienyje ir kompanija nepažįstama). Kitą dieną visuomet atsirasdavo bent vienas, kuris sakydavo ,,Joooo, tiesą sakei. Net neatrodei KITOKS“. Tai nesunkai įmanoma – reikia mėgautis akimirka, negalvoti ,,O ką apie mane pamanys tas ir anas?“. Kvailioju (neperžengdamas padorumo, sąmoningumo ir savigarbos ribų) kaip tik noriu. Man nesvarbu kitų mintys – tai mano gyvenimas ir mano pasirinkimai! Lygiai taip pat niekada nepamokslavau tiems, kurie yra už girtus tūsus bei kitokius susibūrimus. Tai jų kelias, jų sprendimai.
    O, bet, tačiau… Maniau, nesu abstinentas, nes retkarčiais užsimanau stiklinės alaus ar vyno taurės prie atitinkamais užkandžiais nukrauto stalo. Tačiau, perskaitęs straipsnį, pradėjau galvoti – ne tik ne abstinentas, bet toks pat alkoholikas kaip ir savaitgalių liūtas. Pasyvusis alkoholizmas (taip apibūdinčiau dažno žmogaus ,,nekaltą“ alaus pagurkšnojimą vakarais prie TV ar kelis savaitinius išėjimus į miestą ,,Tai tik po porą alaus“) – pradžia link baisesnės priklausomybės, didesnių problemų. Žinoma, neimsiu plakti savęs rykštėmis, tačiau tikrai pasikrapštysiu savo viduje, paieškosiu atsakymo į atsiradusias mintis ,,O kam man išvis to reikia? Ir kodėl pasirinkau tuos retus, tačiau vis tiek kartus? “ Be to, dabar pradedu sau kelti klausimus, kad gal be reikalo nieko nesakau artimui. Ir kalbu ne apie nuolatinį proto knisimą kaip tai yra blogai, nesveika, nenaudinga ir bla, bla, bla. Mintyje turiu pagalbą, paraginimą paklausiant ,,O gal šįvakar jau gana? O, davai, kitą kartą blaiviai?“. Juk, sakoma, tikrą draugą nelaimėje pažinsi. O tokių, kuriems pagalba reikalinga, kaip ir rašyta straipsnio autorės, yra kiekvieno mūsų gyvenimuose.
    Reziume: dar kartą įsitikinau – reikia pradėti nuo pačio savęs (ir būtinai kritiškai), nuo savo daržo. Kai jau pasidaro švaru, gražu jame, galima su kauptuku eiti ir į prižėlusias (ar pradedančias želti) artimojo, draugo ar bičiulio lysves.

    • Mahila Mahila

      Ignai, ačiū labai už tokią išsamią reakciją ir įdomias įžvalgas. Manau, kad didelė problema ir tai, kad mūsų visuomenėje mėginama žmones paraginti nevartoti alkoholio pasirenkant gąsdinimo metodą. Neva, vaaa, kaip bus baisu, jei gersi. Jaunas žmogus pabando gerti ir pamato, kad išgėręs jis taip paprastai nepatiria tų gąsdintojų įvardintų grandioziškų baisių pokyčiu. Tai reiškia, kad visgi galima ir nieko baisaus iškart ir neatsitiks.

      Manau, kad kur kas veiksmingiau būtų vieną po kito rodyti tuos pozityvius pavyzdžius, kuomet žmonės atsisakę alkoholio išties pradeda jaustis kur kas geriau ir fiziškai, ir psichologiškai. Todėl manau, kad būtina pasakoti apie savo gerąsias patirtis ir džiaugtis jomis, nes ir tie, kurie apie tai girdės, irgi gali užsimanyti šitų visų gerumų.

      Manau, kad yra žmonių, kuriuos kausto baimė, jog neišgėrę jie vakarą praleis prastai ir neįsijaus į vakarėlį. Gali būti, kad keli pirmieji badymai tai daryti kai iki tol norma būdavo išgerti ir bus šiek tiek nejaukūs, tačiau po kelių bandymų viskas darysis vis lengviau. Tik būtų gerai, kad apsisprendusiam žmogui draugai neimtų ir nedarytų tos meškos paslaugos ragindami persigalvoti.

      Praeitą vasarą buvau irakiečių (krikščionių) vestuvėse Danijoje. Bene du šimtai svečių išgėrė tiek pat alkoholio, kiek buvo išgerta, tarkim, mano 25-ame gimtadienyje. Ir tada aš pakraupau suvokusi, kaip smarkiai skiriasi alkoholio vartojimo įpročiai. Alkoholio buvo daug, tačiau žmonės tiesiog negėrė, tad, kaip suprantu, alkoholis jų kultūroje vartojamas, tačiau žmones pasirenka negerti. O šoko visi laimingi iki paryčių.

      • fsfsafsa fsfsafsa

        zmones kurie mokina gasdinimais dazniausiai patys yra nelaimingi… reikia sakyti TAIP geriems dalykams, o ne NE gyvenimui. ir alkoholis ir gasdinimai alkoholiu yra tas pats NE gyvenimui

  14. fsfsafsa fsfsafsa

    visa gyvenima nevartojau alkoholio. man dabar 28 metai. turiu daug skauduliu.

    yra lengva nebevartoti kai tampi jaunas suagusis. kai jau yra seima, vaikai, kai nusistovi gyvenimas. joks cia didvyriskumas. didvyriai yra tie kurie nevartoja kai jiems 18 kai jiems 20 ar 22.

    gyvenime sulaukiau daug patyciu nes nevartoju alkoholio. dabar gyvenu ne Lietuvoje ir cia zmones bent supranta kad atsisakyti alkoholio yra normalu, toleruoja. Lietuva kaimieciu alkoholiku krastas.

    skaudi tema…

    • Mahila Mahila

      O ar kas iš viso sakė, kad atsisakyti alkoholio yra didvyriškumas? 🙂 Jaučiu šiokį tokį kartėlį iš tavęs.

      • fsfsafsa fsfsafsa

        nes tie patys zmones kurie kai jiems 26-30 metai mokina kitus kaip gerai atsisakyti alkoholio, kaip mes daug geriam yra tie patys zmones kurie tyciojiosi is negerenciu kai jiem buvo dar 18-24…

        • Mahila Mahila

          Nori pasakyti, kad būtų geriau, kad tie žmonės, kurie truputį paaugę supranta, kad elgėsi nelabai išmintingai, tiesiog tylėtų, na, arba, toliau gyventų anksčiau propaguotą gyvenimo būdą? Nelabai suprantu, kame tavo priekaišto šaknys. Juolab, kad aiškiai ir atvirai sakau, kad išvados pasidaromos suvokus savo anksčiau darytas klaidas.

          • fsfsafsa fsfsafsa

            ne, as tamstai siulau paziureti i klaidas del kuriu bus gailimasi po 10 metu kaip dabar gailites del alkoholio. galbut siandien netoleruojate zmoniu aplink tarp kuriu po 10 metu pati busite…

  15. Greta Greta

    Mahila, superinis tekstas. Kadangi artimoje aplinkoje pati turiu stipriai alkoholį vartojančių žmonių, esu sau dar vaikystėje pasakiusi, kad niekada NIEKADA gyvenime netapsiu tuo, ką matau kone kasdien priešais save. T.y. du visiškai skirtingus asmenis: mylintį, rūpestingą, tvirtą, užsispyrusį, dar svajojantį tėvą, gyvenimo autoritetą, ir palūžusį, depresuotą, niekuo nebesidomintį, agresyvų, rodos svetimą man žmogų. Labai dažnai pagalvoju, kaip vienas žmogus gali pasikeisti nuo keleto taurelių alkoholio. Tiesą sakant, Tavo parašytas tekstas mane priverčia kiek giliau pakapstyti. Manau kad ne mano vienos aplinkoje galėjai nuo mažens sutikti tą patį pavyzdį: darbo savaitė, kaip darbo savaitė, tėvai dirba, grįžta namo, vakarienė kartu, kitą dieną jie vėl į darbą, tu į mokyklą/darželį. Atėjus savaitgaliui natūralu būdavo vykti į svečius, ar svečių sulaukti pas save namuose – o ten koks susitikimas be alkoholio.
    Kartais galvoju, kad ir mes, šita „laisvos“ Lietuvos karta, sekame tuo pačiu pavyzdžiu – kai tik turime laisvą dieną, nebesvarbu, ar tai sutampa su savaitgaliu, ar ne, ieškome su kuo praleisti laiką, ir dažniausiai nebeapsieinama be alkoholio. Tiesiog taip esame pratę, taip yra normalu.
    Galbūt dėl to sunku suprasti, kad galima atsipalaiduoti ir kitaip – blaiviu protu, draugų būry ar vienumoj, atrandant save ir pasaulį.
    Pati stengiuosi kuo mažiau tų „velnio lašų“ vartoti, nes kaip ir daugelis čia pastebi, kita diena iššvaistyta veltui, raitantis lovoje, vaduojantis iš galvos skausmų ir neapykantos sau, „kam vakar gėriau, juk tiek šiandien galėčiau nuveikti“.
    Bet kas mane džiugina, kad vis dažniau pastebiu mano amžiaus jaunuolių, kurie gali ir nori savaitgalį praleisti blaiviai. Ir galiu pasakyti – tai pačios geriausios, pačios linksmiausios ir įsimintiniausios akimirkos. Ir tikrai įmanoma blaivia galva visiškai „išsitaškyti“, pliurpti nesąmones, dergtis iš savęs ir kitų juoko formoje neįsižeidžiant, šokti, kvatoti ir t.t. Tai yra laikas, kurį aš labiausiai vertinu 🙂

    Ačiū, Mahila, kad pasidalinai, ačiū, kad nesigėdiji gyventi blaiviai, nes tai yra tikrasis „cool“ :)))

    • Mahila Mahila

      Sunku kažką pridurti, nes su viskuo sutinku. Ačiū už komentarą ir už gerus žodžius 😉

  16. sfasfafas sfasfafas

    Alkoholio gamintojai su klysemis, stereotipais ir sablonais visiems plauna smegenis. Jie suluosina zmones psichiskai kad zmones taptu luosi ir be alkoholio nemoketu gyventi. O alkoholis tai kaip vaistai sveikam zmogui – sveikam ir laisvam zmogui nereikia vaistu.

    Jeigu panagrinetumete detaliau tai alkoholio gamintojai beveik visada apeliuoja i paauglius ir jaunima ir taip kuriasi sau ilgamecius vartotojus nuo jaunystes. Bandoma idiegti daug klysiu, sablonu ir stereotipu i jaunu zmoniu galvas kad uzauginti vartotoju-zombiu-luosiu armija. Linkiu buti laisviems nuo sitos alko-propagandos. Nekraukite pelno kitiems zmonems is saves paties luosinimo. Atraskite vidines jegas, auginkite psichikos raumenis.

    • sfasfafas sfasfafas

      nebukit SISTEMOS IKAITAIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *