Pirmyn į turinį

Žyma: skausmas

Chebra, mes labai daug geriam

Sekmadienį dar nepradėjus temt tu su su baime pradedi laukti vakaro. Nes sekmadienio vakarai baisiausi, nes sekmadienio vakarais tau noris susisukt į kamuoliuką, kad kažkas apsikabintų ir ramiai sau užmigt, o jei ne, ir dažniausiai ne – prasmegt į žemę, pradingt, nieko negalvot ir nejaust. Sekmadienio vakarą tu dar nenori namo, tau baisu, kad vakarėlis ir vėl baigės, tu šiurpsti pagalvojęs, kad tavęs laukia tamsi ir žeidžianti savaitė. Ir jau ryt pradėsi laukti išsigelbėjimo penktadieniu, kuris nejučiomis peraugs į dar vieną kankinantį sekmadienio vakarą.

Tau liūdna, tau žvėriškai, stingdančiai, dreskiančiai liūdna ir tu nežinai, kodėl. Keiki savo gyvenimą, tau skaudu, nes tu vienas, tau skaudu, nes tau atrodo, kad esi vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus pasaulyje, tau dažnai skaudu, nors net nežinai, dėl ko.

Ir žinai ką? Nesi tu toks nelaimingas, nėra viskas taip tragiškai blogai, nėr tas gyvenimas toks tamsus ir apgailėtinas. Tiesiog tavo skausmu per visas kūno poras ir su kiekvienu iškvėpimu garuoja ir klykia per savaitgalį išgertas alkoholis. Labai daug alkoholio.

Dabar taip, pasakysiu gal kiek piktokai, bet. Mes labai, labai daug geriam. Mes geriam per daug. Mes – tai aš, tu, tai tavo bendradarbiai, tai mūsų buvę klasiokai, žmonės, kuriuos kasdien matai gatvėse, dar daugiau geria žmonės, kuriuos matai Maximos kasoje. Tai, kad tu negeri su jais, nebūtinai reiškia, kad tavo gėrimas nekaltesnis.

Apie alkoholį kalbėti man yra sunku dėl to, kad mano nuomonė permaininga. Ji kaitaliojasi nuo atlaidaus požiūrio į jį ir juoko jo tema (taip, aš ne kartą apie tai juokavau ir viešinau įrašus bei ištraukas iš pokalbių transliuodama poziciją, kuri tarsi sako, kad prisigert karts nuo karto yra žiauriai smagus ir fainas reikalas. Nėra.) iki plačiai atvertų akių ir gąsdinančio suvokimo, kad tai yra, kaip ir kažkada rašė Andrius Tapinas, didžiausia Lietuvos problema. Visgi, apie visą Lietuvą ir visas visuomenės grupes kalbėti man per sunku, nes paprasčiausiai trūksta suvokimo ir žinių, tad kalbėsiu tiesiog apie tuos žmones, kurie yra arčiau manęs. Bendraamžius, žmones, kuriuos sutinku savaitgaliais Vilniaus baruose ir klubuose, tuos, kuriuos pažįstu ir ne. Chebra, mes labai daug geriam ir geriam per daug. Ir taip, mes turim problemą. Baisesnė toji problema pasidaro dar ir dėl to, kad mes ją įnirtingai neigiam.

amy-winehouse-01

Nežinau, kaip augai tu, bet savo paauglystės metus prisimenu labai paprastai – nuo kokių šešiolikos didžiosios dalies mane supusių bendraamžių svarbiausias savaitgalio tikslas būdavo normaliai prisismeigt. Augome tobulomis sąlygomis anksti pradėti gerti ir pamažu iš naivių eksperimentuotojų išaugti į savaitgalinius alkoholikus. (Taip, alkoholikus, nes dauguma mūsų išgeriame tikrai daugiau nei rekomenduotina savaitės norma.) Ir augau aš ne kaime, ir mokiaus ne kokioj rajono mokykloj. Mokiausi gimnazijoje, kur mane supo gana gerų tėvų geri vaikai ir mus, vienaip ar kitaip pažiūrėjus, mokė puikūs mokytojai. Bet mums alkoholis vis tiek kažkodėl neatrodė blogas reikalas, o į upelius alkoholio per šimtadienį, paskutinį skambutį ar išleistuves niekas kreivai nežiūrėjo.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad paprasčiausias dalykas – iš gryno edukacijos trūkumo kylantis bendras visuotinis nesuvokimas apie tai, kaip klaikiai veikia alkoholis ir kad jo atnešami padariniai liečia absoliučiai kiekvieną mūsų šalies žmogų. Jei manai, kad girtas vairuotojas ar statybininkas nėra tavo problema, pamėgink įsivaizduoti, kaip tas girtas statybininkas stato prekybos centrą, kuriame apsipirkinėsi, ir palieka klaidą, dėl kurios vėliau įgrius stogas (žinau, statybininkų girtumas jau seniai griežtai tikrinamas, žinau, kad pavyzdys naivokas ir gal tai techniškai neįmanoma, bet still), pabandyk įsivaizduoti kaip tau einant kad ir šaligatviu ant tavęs užlekia girto vairuotojo (ne)valdomas automobilis. Šitie dalykai atrodo labai toli, kol, deja, kartais jie įvyksta labai arti.

Dar visai neseniai, kai buvau paauglė, tikėjau, kad blogiausias dalykas, kuris gali nutikti vairuojant išgėrus, yra atimtos teisės ir tik vėliau – rizika susižaloti, sužaloti niekuo dėtus žmones ir visą savo gyvenimą nuskandinti į pragaištį. Būtent tokia seka visuomet girdėdavau vardijamas rizikas.

Girtas, geriantis, prasigėręs žmogus bene visada pirmiausia atrodydavo juokingas, o tik vėliau – žmogus, turintis problemą. (Na, jei geria moteris, tai dar neva truputį liūdniau, o girtas vyras tai juk standartinis vyriokas, kokios dar problemos, ko jūs čia kabinėjatės).

(Palyginimui, žinau, kad, tarkim, Kanadoje darbas gali apmokėti tavo reabilitaciją ir to pageidaudamas neturi jausti gėdos, nes alkoholizmas yra liga, kurios gydymą remia tavo darbdavys.)

Daug čia nesiplėsiu, bet turbūt supranti, apie ką aš, nes nemanau, kad augome skirtinguose pasauliuose, o jei taip – tu jau laimėjai.

Kiek mūsų kiekvieną savaitgalį iš visų jėgų plaunam savo nuovargį po darbo savaitės, pradedam gal jau net ir ketvirtadienį, jei ne, tai tikrai penktadienį ir tęsiam iki pat sekmadienio, sekmadienio vakarą kniaukiam kaip vieniši už tvoros numesti katinai, po to vartomės visą naktį negalėdami užmigti, o pirmadienį iš ryto stačiomis akimis nenoromis ropščiamės iš lovos ir dar pusiau lavonai šliaužiam į darbą? Jei tau tai nepažįstama, dar kartą sveikinu, tu vėl laimėjai. Sekmadienį ir pirmadienį dar kelissyk persižegnojam, sakydami, kad kitas savaitgalis bus kitoks. Antradienį šiaip ne taip truputį pralinksmėjam, trečiadienį įsivažiuojam, o ketvirtadienį jau attendinam viską iš eilės, iš namų išeinam porai alaus, grįžtam po šešių arba jau be skaičiaus.

(Žinau, kad mes jauni ir gražūs, gal dar nesam nubridę pernelyg giliai. Tik man baisu, kad mūsų visuomenėje, kur žmonių, kurie turi problemą, pradedama gailėtis tik jiems išėjus (o stebint jų kančią nedaroma nieko), tokia baigtis gali aplankyti ir vieną kitą savaitgalinį alkoholiką, kurio dar užglaistomos šiandienės problemos gali peraugti į nebevaldomas ir skaudžias.)

Kol dar būnam mieste, atsiveria visos durys, burna, ir visos piniginės, stumdomės, taškomės, kliūnam, šokam, šėlstam, džiaugiamės, krykštaujam, būnam laimingi.

O ką, mes šiaip nelaimingi?

tumblr_o37u1tvljl1tg0clto1_500

Dauguma mūsų esam prakeikti laimingi šunsnukiai, kuriems gyvenime taip gerai sekasi, kad jau šitaip esame prie to pripratę, kad nevertinam to, ką turim. Dauguma iš mūsų nesyk esam verkę dėl tokių menkniekių, kad pamatę, kaip atrodo tikros problemos, turėtumėm sudegt iš gėdos. O dažnai verkiam kodėl? Ogi todėl, kad moralkės. Todėl, kad stabilią mūsų dienų tėkmės liniją mėgstam pertraukti ir pakelti, bei po to staigiai leisti žemyn, o paskui, net ir būdami protingi nesuvokiam, kas vyksta.

Jei išgėrę mes būnam žiauriai linksmi, tai reiškia, kad to džiaugsmo resursų mes turim apsčiai, bet kažkodėl esam įsitikinę, kad be kelių bokalų to džiaugsmo niekaip nepavyktų išsikviest. Bet kada paskutinį kartą mėginai blaivus šokt kaip išprotėjęs? Kada paskutinį kartą bučiavaisi blaivus? Žinau, kad daug kas atsakys, kad visai neseniai, bet nė neabejoju, kad tikrai ne vienas sau pripažins, jog taip seniai, kad net nebepamena. Su gerais draugais gerai leisti laiką neprisiurbus yra įmanoma ir netgi nesveikai malonu, prisiekiu. Tik kažkodėl to nedarom dažnai, pripažink.

Ne kartą esu girdėjusi, kaip savaitgaliniai alkoholikai kalba apie tai, kad, nepaisant to, kad geria daug, juk viskas su jų gyvenimais yra visiškai tvarkoj. Man tik įdomu, ar galim mes žinoti, ar tik tie mūsų gyvenimai nebūtų kelissyk labiau tvarkoj, jei tą baruos ištaškytą energiją nukreiptumėm kiek prasmingesne linkme? Ir vis dėlto, žinoti, kaip būtų atrodęs jau prabėgęs laikas, kurį iššvaistėm važiuodami dasipirkinėt į načnyką, įmanoma nėra.

(Iš esmės visi tie išėjimai į miestą juk turėtų būti reti malonūs pasilepinimai, tiesa? Mark Manson apie tokius pasilepinimus labai teisingai kalbėjo straipsnyje 9 Ways to Hate Yourself Less: „But I think the real lesson here is to learn how to self-regulate your self-indulgences. Again, it comes back to knowing when to say no to yourself. Make these indulgences the cherry to your life’s cupcake. Not the cupcake itself.”)

Ne kartą esu pagalvojusi, kad vakarėlių metu yra nutikę nesveikai daug įdomių ir gražių dalykų. Bet yra nutikę ir nepagrįstų ginčų, ne vietoj leptelėtų kvailų žodžių, krūvos pamestų daiktų ir neadekvačių sprendimų. Sutinku, kad visiems galbūt netgi naudinga tai patirti, bet argi neatrodom apgailėtinai, kai po daugiau nei dešimties metų alkoholizmo stažo vis laipiojam ant to paties grėblio?

Man kažkada įstrigo Andriaus Mamontovo pasakyti žodžiai apie tai, kodėl jis nevartoja alkoholio. Todėl, kad visi geriausi jo gyvenimo sprendimai įvyko jam būnant blaiviam, tai kam, po velnių, užkirtinėti kelią tiems geriems sprendimams.

Galvoju apie tai, kodėl geriu aš. Todėl, kad faina? Todėl, kad žiauriai smagiai išsišneku su žmonėmis, todėl, kad išgėrus smagu šokt? Nes neišgėrus nesmagu? Neišgėrus nedrąsu?

Ir iš tiesų, man visiškai netrūksta natūralaus linksmumo. Aš galiu ramia galva užkalbinti žmones, man netrūksta drąsos, aš galiu pasakyti, kad myliu būdama visiškai blaivi, aš ir šoku ir nesąmones klasiškai darau blaivi. (Tik jei visa tai darau neišgėrusi, man būna žiauriai smagu, o jei išgėrusi – kartais gėda). Tai kodėl aš geriu?

O kada paskutinį kartą bandžiau eiti linksmintis ir negerti? Šokti ir negerti? Savaitgalį negerti? Aš – neseniai, bet tenka pripažinti, kad daug metų iš eilės apie 50-70% savaitgalinių veiklų alkoholis dalyvaudavo. Gerai išnagrinėjus ir išanalizavus savo būsenos kitimą man net dabar kyla klausimas, kaip iš viso įmanoma kažkur nueiti, kažką padaryti ir funkcionuoti, kai tavo galva aptraukta kiautu, kai akys užpiltos, smegenys nebedirba taip, kaip jos galėtų dirbti geriausiai. Gerdamas taip nesijauti? Pamėgink visiškai negerti mėnesį (ne savaitę, ne dvi, nes tiek – per mažai) ir tada išgerk vėl. Tai pajusi labai aiškiai ir išties jausi, kaip silpnėji, kvailėji, atbunka pojūčiai ir reakcija. Atsigavęs organizmas nesupras, kokia nesąmonė vėl su juo vyksta.

„Aš geriu, nes noriu. Jei norėčiau, negerčiau. Bet aš nenoriu negerti. Jei reikėtų, be vargo negerčiau visą mėnesį. Bet ne, niekada to nebandžiau.“ O tu visgi pabandyk. Ir žinai, ką? Tai nėra taip lengva. Mėnuo – trumpas laiko tarpas. Jei šiaip geri kiekvieną savaitgalį, mėnuo negeriant gali smarkiai prailgti. Gali būti, kad nebe taip norėsis ištrūkt į miestą, ten atsidūrus nebebus taip įdomu ir smagu, kaip visada, gali būti, kad nebežinosi, ką veikti.

Pamėgink visiškai negerdamas atbūti visą intensyvią vakaro programą geriančiųjų rate nuo pradžios iki paryčių (pavyzdžiui, tūsą namie, peraugantį į ėjimą per barus ir klubus). Gali būti, kad po kokių trijų – keturių valandų protingų jau normaliai įkalusių draugų kalbos atrodys kvailos. Gali būti, kad visas vakarėlio procesas iš šalies pamažu pradės panašėti į hyperaktyvių beždžionių šlitinėjimą zoologijos sode.

robert-downey-jr_drug-abuse_hd_768x432-16x9

Kuo mažiau mano dienose alkoholio, tuo mažiau ir irzlumo, nekantrumo, nepagrįstų baimių bei prisigalvojimų, daugiau teigiamo šviesaus ramumo. Aš geriau miegu, geriau dirbu, geriau ilsiuosi, turiu daugiau jėgų, daugiau padarau ir mažiau savęs gailiuosi, mažiau beviltiškumo, daugiau realaus suvokimo, kad viskas yra gerai ir meilės sau.

Ar turiu teisę apie tai taip šaižiai ir griežtai kalbėti, pati nebūdama šventa karve ir praėjusi įvairius alkoholio pragaro ratus? Prašau mane suprasti teisingai. Publikuodama šį straipsnį jaučiuosi kiek nedrąsiai, nes kalbu gana atvirai ir truputį bijau būti užsipulta dėl negebėjimo objektyviai vertinti temą, kuria kalbu ir beigi galbūt veidmainystės. Šio rašinio tikslas nėra moralizuoti ar įvaryti kažkam žiaurią parkę ir tikriausiai niekas nuo jo nepasikeis. Aš rašau todėl, kad manau, jog apie šią problemą kalbama per mažai ir tonas, kokiu apie ją yra kalbama yra ne visai teisingas. Jauni žmonės apie šią problemą kalba dar mažiau, arba manęs tokia informacija tiesiog nepasiekia. Ši tema nėra maloni ir yra gana skausminga dėl to, kad kalbu apie problemą, kurios padarinius vienaip ar kitaip jaučiame visi.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis ir nuo šiol laisvu laiku plaksimės ledų kokteilius ir dėliosim puzles. Dabar geriu kur kas mažiau nei kažkada, bet ar vėliau irgi gersiu mažiau? Nežinau, tikiuosi. Bet visgi kategoriškai neteigsiu, kad viskas, pasikeičiau ir dabar nuolat šia tema knisiu protą draugams. Taip tikrai nebus. Proto knisimas dar niekam niekada neatnešė jokios naudos.

Rašau todėl, kad galvoje sukosi ir sukasi daug minčių, kurias norėjau išrašyti. Šiandien labiau nei bet kada matau, kad mums visiems derėtų truputėlį kitaip pažvelgti į tai, kaip ir kiek alkoholis veikia mūsų gyvenimuose. Ir gal kitąsyk tiesiog pasakyti sau, kad jau gana, užuot vykdžius kryžiaus žygius iki načnyko ar iki Misterijos, kuri gi dar veiks ir mus visus išgelbės.

Tenoriu, kad visi mes truputį pagalvotumėme. Tikiuosi, kad galime kiek garsiau kalbėtis šia tema, tad raginu, kalbėkime.

Pridedu keletą citatų iš naujausio Ugnės Barauskaitės romano “Vieno žmogaus bohema”.

“…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

“Seriale “House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

“Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

(Kažkada pasirodė neblogas straipsnis apie Juodąją vakarėlių skylę. Nepulčiau jo cituoti kaip puikaus skaitalo, bet iš esmės man patiko taikliai įvardintas apibrėžimas ir suformuluoti simptomai. Paskaityk, gal atpažinsi save.)

Yra vienas geras Rokiškio Rabinovičiaus straipsnis apie alkholizmo stadijas.

O čia – straipsnis su keletu pavyzdžių, kuriais sekti nereikėtų.

Papildymas 2017 01 22:

Po to, kai prieš beveik du mėnesius publikavau šį rašinį, sekė daug įdomių diskusijų jame aptarta, pasirodo, žiauriai aktualia alkoholio kultūros ar jos nebuvimo mūsų gyvenimuose tema. Vėliau atsirado ir dar nemažai įžvalgų, kurių kol kas nesudėjau į tekstą, tačiau jau parašytąjį papildyčiau palinkėjimu:

nebūkite tas draugas, kuris į miestą automobiliu atvažiavusį bičiulį įnirtingai įkalbinėjat palikti jį mieste ar parsivaryt namo ir tūsą pratęst jau neblaiviai; tas draugas, kuris šiandien, o gal ir ilgiau, negerti nutarusį žmogų atkalbinėjat nuo šios minties (į tai įeina pasakymai „nu davai gi porą bokalų“, „tai kas tau yra?“ ir pan. bei pokštai apie įtariamą nėštumą ar simpatijas valstiečių ir žaliųjų sąjungai) ir tas draugas, kuris po kelių bokalų namo susiruošusį žmogų raginat varyt toliau ir iki galo. Pati esu daug kartų buvusi ta drauge, bet nebenorėčiau ja būti ir dabar truputį nejauku tai suvokiant.

Dar pora nuorodų:

Ilzės Butkutės įrašas apie neįtikėtinus blaiviu gyvenimu besidžiaugiančiųjų įspūdžius atsisakius alkoholio.

Bored Panda rinkinys su nuotraukomis, kuriose iliustruoti žmonės, atsisakę alkoholio dar jį vartodami ir prabėgus tam tikram laiko tarpui nuo šio sprendimo. Čia, aišku, būtų įdomu sužinoti detalesnes žmonių istorijas beigi kaži, ar derėtų dėl visų teigiamų pokyčių nuopelnus šimtu procentu priskirti šiam sprendimui, tačiau pokyčiai akivaizdūs ir tai patvirtina išties paveikios nuotraukos prieš ir po.

O čia rasite nemokamą Allen Carr knygos „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį” versiją.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

47 Komentarai

Tamsus ir liūdnas kartais gali būti vidurvasaris su praeities vaiduokliais tau už nugaros

Šis įrašas yra gan niūrus, tad, jei bijote susigadinti nuotaiką, verčiau neskaitykite. Nors ir pasakyti žodžiai, iš kurių dėlioju piešinius, ne visada šviesiausi, tačiau juk be tamsos šviesa blankesnė.

——-

Kai man buvo 18 metų aš nebūčiau pagalvojusi, kad laikui bėgant darosi taip sunku gyventi. Nes kiekvieni papildomi metai, kiekvienos patirtys, visi naujai sutikti žmonės kaupiasi tavo galvoje ir tada vieną dieną supranti, kad joje tiek daug visko, kad, regis, toji galva gali imti ir vieną dieną sprogti.

Aš dažnai pavydžiu kvailiems žmonėms. Tiems, kurie nieko negalvoja, kuriems nieko nereikia. Dažnai aš keikiu savo protą ir atmintį, nes ši, atrodo, dievo dovana, kartais tampa didžiausiu prakeiksmu ir kančių šaltiniu. Mano galva – bičių avilys, aš vis dažniau prisimenu filmą Eternal Sunshine of the Spotless Mind ir svajoju, kaip būtų gerai, jei būtų galima tiesiog pašalinti atsiminimus ir jausmus, prakeiktus jausmus, kurie driekiasi tiek daug metų atgal.

Man nepatinka, mane kankina visas pyktis, visos nuoskaudos, įsižeidimai, visi purvai iš praeities. Visi šitie bjaurūs jausmai ėda mane iš vidaus ir aš nebežinau, kaip su jais kovoti. Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus, o dieną juos su šiurpu atsimenu. Nemaniau, kad kai man bus 27 aš jausiuosi dar blogiau nei kadaise, kai buvo 16, kai taip jaustis buvo natūralu.

Pasiekiau tą ribą, kai mane kankina visas mane supantis pasaulis. Man nepatogu būti vienai, man nepatogu tarp žmonių, aš nebegaliu dirbti, bet nedirbti aš negaliu. Mane kasdien sekina plyštantys batai, dylantys drabužiai, vis greičiau išsikraunantis ir vis lėčiau pasikraunantis telefonas, lėtas kompiuteris, kai per karšta ir kai per vėsu ir kai per sausa ir per drėgna, per daug triukšmo ir per daug spengiančios tylos, man baisu, kas bus, kai pasensiu, jei pasensiu, baisu, nes nenoriu pasenti, bet noriu sulaukti gilios senatvės.

tumblr_nqquae3wkh1qzgg0jo2_540

Man skauda dėl praeities, praeitis mane gelia, aš kartais įklimpstu į nesibaigiantį praeities vaiduoklių labirintą ir niekaip negaliu iš jo ištrūkti, aš ilgiuosi praeities ir sėdžiu gailėdama prabėgusio laiko ir žliumbiu sau teigdama, kad viskas, kas geriausia, jau buvo praeity ir nieko daugiau jau nebebus ir nebeverta stengtis. Man ant visko nusispjaut, aš nežinau, ko man reikia, aš tik nenoriu vargti, nebenoriu kankintis, kartais man atrodo, kad tik noriu palįsti po antklode ir ten tūnoti tris paras be perstojo žiūrėdama Girls ir svajodama apie ne savo, gal ir disfunkcinį, bet gyvenimą, nors jei manąjį sudėtum į serialą, kaži ar jo žiūrėdama aš jo nenorėčiau.

Aš baisiai, siaubingai nemėgstu kažko nekęsti, bet su kai kuriais žmonėmis neapykanta man atrodo vienintelis galimas santykis, bet kaip gerai gi būtų supakuot ją ir paleist velniop kokiu upeliūkščiu ar pavėjuj, bet ta neapykanta, ji gyvena manyje ir ėda, kankina mane iš vidaus ir kartais atrodo, kad jau tuoj tuoj ji prasigrauš pro mano odą ir visi sužinos, koks juodas mano vidus.

Mane žudo mano perfekcionizmas, aš nebegaliu nematyti trūkumų visame kame ir man norisi pasiimti raudoną tušinuką ir viską taisyt, kol bus tobulai, bet kaip aš norėčiau to nenorėti, nes o varge, kaip sunku taip gyventi. Aš labai gerai žinau, kaip reikėtų gyventi kitiems, bet štai dabar pati aš tiesiog nieko nenoriu, o taip smarkiai tenoriu norėti.

Mano svajonių gyvenimas ir svajonių laikas yra tas, kuriame man viskas įdomu ir kur už lango lyja, bet man nereikia niekur eiti, aš įsitaisau patogiai ir skaitau visas knygas iš nesibaigiančios namų knygų lentynos ir man nereikia rūpintis, kad reikės apmokėti sąskaitas ar vykdyt atsakomybes ir labiau už viską aš nekenčiu to, kad nebemoku susikaupti, o vis blaškaus ir bėgu ir vėl grįžtu.

——

Taip kalbėjau, jaučiausi ir rašiau vasaros vidury. Dabar viskas kur kas šviesiau, tegu nepraeina.

tumblr_nsftyiifqm1r78unxo1_1280

11 Komentarai

Nerimai

2015-ieji yra metai, kuomet, jei kas pirmąją metų dieną būtų man pasakęs, kaip viskas atrodys šiandien, patikėjusi nebūčiau. Tai metai, kuriais visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. 2015-aisiais spėjau pražilt, smarkiai kilti ir smarkiai kristi. Šiais metais mano širdis tiek kentėjo ir buvo mėtoma, talžoma ir skaudinama, paglostoma ir vėl nusviedžiama toli, kad, šią akimirką, atrodo, nebeturiu jėgų iš viso ką nors jausti, nes nebėra jau kuo ir nebėra prasmės. Nieko nebėra. Tuščia viskas.

Ir neaišku, kas tikra, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti. Visos situacijos, pokalbiai, tiesos manęs nebeįtikina, nes nebežinau, kas yra tiesa. Sapnai maišosi su realybe, ne visada aišku, kur ji. Nežinia siaubingai gelia, nes nežinai, su kuo kovoji ir nežinai, ko bijoti. Bijoti kažko tikro, kaip ir sakei, visada kur kas geriau už nežinią.

Mano galva – dūzgiančių bičių avilys, viskas bėga, lekia, aš nespėju. Tik noriu nuo visko atsitraukti ir nieko nebegalvoti, nieko nejausti. Rodos, jau nebėra vietos, kur neskaudėtų. Nes jau nieko nebenoriu ir nieko nereikia. Norisi užsimerkti ir atsibusti kažkur kažkada, kai viskas bus geriau.

4 Komentarai

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą