Padriki gyvenimo reiškiniai.
(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )
Išties, Vilnius darosi per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.
Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.
Panele, jūs nežiūrite televizoriaus?
-Kam man tas televizorius, jei mano gyvenimo siužetas šimtą kartų įspūdingesnis už bet kokio kada matyto filmo scenarijų?
<…>
Darosi įprasta, bet. Bet aš tikrai nežinau, nuo ko pradėti.
Kai mes švenčiame, veriasi pragaras, kai mes švenčiam, dangus maišos su žeme, visuomenė stebi, netiki ir pavydi.
Ir, garbės žodis, pernelyg nesistengiam, einasi savaime.
<…>
-Ačiū, buvo miela…
-Bau-mi-la?
“Šokam šokam, dingsta žmogus. Susirenkam nuo lubų, nes kabo it makaka.”
Postsovietinėje rytų Europos valstybėje duoti žmogui suprasti, kad jo nori – ne akimi mirksėt ir ne oro bučkį siųst. Čia – imti, čiupti, griebti, suplėšyti į skudurus ir paleisti kraują. Štai, ką mes vadiname aistra.
“Čia ne gimtadienis – das ist Oktoberfest!”
Mes esame tokie geri, na tokie geri, kad galėtumėme eiti į vidurinę mokyklą penktokams dėstyti tikybos.
However, šiandien noriu kalbėti visai ne apie tai.
Mano galva – širšių avilys, mano akys – šulinio dugnas, mano meilė – Sangajaus ugnikalnis. Iš kur viename žmoguje telpa tiek daug – nežinia, bet akivaizdu, kad nėra pasauly tokios jūros, iš kurios neišbristum.
Tik reikia labai labai save mylėt ir labai gerai įsiklausyt, ką klykia tavo vidus.
Amen.
-O ką reikia veikti festivalyje?
-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.
<…>
Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.
1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).
2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.
3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.
4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.
5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.
Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.
Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.
“Šiandien ne tik tarptautinė moters, bet ir tarptautinė inkstų diena. – Aš ir galvojau, ko taip skauda.”
“Hello Kitty neturi lūpų, nes kalba jausmais.”
“Tu taip eini, nu ir visiškai princesė.”
<…>
Boom, pokšt, keberiokšt. Ar supranti, kad ėmė ir atėjo kovo vidurys?
Jau nebežinau, kas geriau – nesitūsinti visai, ar tūsintis visiškai. Nes jei padarai pertrauką, visa šėlsmo koncentracija susikaupia į vieną neaprėpiamą gūsį ir išsiveržia kaip tas vulkanas – stabdyk nestabdžius, gamtos dėsniams kelio neužkirsi.
“Labai norėčiau į mūsų vakarėlius pasikviesti keletą žmonių, su kuriais bendrauju kitokioje aplinkoje. Bet bijau. Nes, supranti, kai kurie tiek neprisičiudina per visą gyvenimą, kiek mes – eilinę dieną rojuj.”
Ir dar ir dar kartą įsitikiname, kad geriausias moralinių ir visokio kitokio pobūdžio pagirių bei parkių gydytojas – darbas, kol nukrenti, atsikeli, dirbi dirbi, dasimuši iki galo, va tada ir praeina. Ir be visa ko, dar būni nuveikęs šį tą naudingo.
Burtas mestas, toliau – tyla. Skelbiu visuotinę ramumos būseną, bent iki velykų. O paskui prasidės piknikai, vasaros terasos, ežerai ir… na ir tas pačias velykas mes švenčiam ypatingai.
<…>
Na o dabar… Feel the power that comes from what inspires you.
Pasiduokime kito levelio malonumams.
Palikite komentarą
Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.
<…> Kada susirinks?
…
Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė – 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)
“Kodėl tavo tapkė torte?”
“Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”
Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.
Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?
Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.
Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?
<…>
Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.
Palikite komentarą
