Pirmyn į turinį

Žyma: Maistas

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba „Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

– ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

3 Komentarai

Slaptaėdos (2)

Kadaise rašiau, kas yra Slaptaėda. Prireikė daugiau nei metų, kad suvokčiau, jog vis dėl to egzistuoja ne vienas, o du Slaptaėdų porūšiai. Tas, kurį jau esu aprašiusi (kur slapta vis kabina kambarioko medų po šaukštą, tikėdamasis, kad liks nepastebėtas), galėtų būti vadinamas Slaptaėda Pasivijus ((kirtis ant antro skiemens),nes yra pasyvus – maisto neperka, o ir pamažu vagia jį tik namų zonoje, niekur neina).

Tas, apie kurį kalbėsiu šiandien galėtų būti vadinamas Slaptaėda Aktivijus. Priešingai nei Slaptaėda Pasivijus, šis yra aktyvus, nes slaptąjį ėdimą jis vykdo dažniausiai ne namuose, arba bent jau turi iš jų išlysti, kad to maisto įsigytų. Paklausite, kodėl jis Slaptaėda? Ogi todėl, kad jam gėda dėl maisto, kurį kartais ėda ir gėdingojo maisto valgymo ceremoniją jis siekia nuslėpti. Dažniausiai į misiją jis išsiruošia vienas (kartais, bet tik kartais, su draugais anoniminiais Slaptaėdom) ir jai pasirenka kuo mažiau pavojingą laiką (pvz. prieš pietus, kai visi dar ofisuose, arba po pietų, kai visi jau sotūs, ir, žinoma, dažniausiai – naktį). Slaptaėda kruopščiai atrsirenka, kur vykdyti nusikaltimą. Patyręs Slaptaėda Aktivijus niekada neis į Gedimino prospekto Makdonaldą, arba į Tauro Kalno kebabinę. Jokiu būdu. Nuodėmei jis rinksis Hezburgerį, esantį Žemuosiuos Paneriuos arba ant Molėtų plento, jei Makdonaldą – tai tik Žirmūnų, jei kebabinę – tai tik Ukmergės g., ir t.t. ir pan.

Slaptaėda į namus užsisako retai, nes laukimas – jo didžiausias priešas.

Daugiausia Slaptaėdai Aktivijus apmaudo kelia gan siauras greitojo maisto pasirinkimas Lietuvoje.

Mėgstamiausia daržovė, kai Slaptaėda apsimetinėja – salieras. Iš tikro – svogūnų žiedai tešloje.

Mėgstamiausias desertas, kai Slaptaėda apsimetinėja – keptas obuolys. Iš tikro – didelis Mako ledų kokteilis.

Mėgstamiausias gėrimas, kai Slaptaėda apsimetinėja – negazuotas vanduo. Iš tikro – didelis kolos, na, arba Mako ledų kokteilis (didelis).

Mėgstamiausias ingridientas – padažas.

Slaptaėda Aktivijus, būdamas draugų būry visuomet užsisakinės sveiką maistą, į fesibuką kels forskverus apie apsilankymą sporto klube, postringaus apie naudingąsias kalorijas ir, net nuėjęs su kompanija į greito maisto irštvą, išliks orus ir užsisakys tik kavos. Su liesu pienu.

Kokius kriterijus turi atitikti, kad galėtum vadint save Slaptaėda Aktivijus? Turi labai gerai išmanyti greitųjų restoranų meniu, darbo laikus, lokacijas ir kitas vingrybes; apie šį išmanymą privalai labai slėpti; išsiruošęs į misiją turi būti nepastebimas (rekomenduojami tamsūs akiniai nuo saulės, juodas gobtuvas, etc.) ir vikrus. Jei tau ėdant maistą iš Slaptaėdos Aktivijus meniu nėra bent truputį gėda, kad tu jį ėdi, slaptaėda vadintis negali.

Dažnai Slaptaėdos Aktivijus išsivysto iš Slaptaėdų Pasivijus.

2 Komentarai

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

1 Komentaras

Kelios padrikos tarpusavy visai nesusijusios mintys

Žinai, kodėl žmonės nebeskaito laikraščių? Todėl, kad ant popieriaus komentaro nepaliksi, kitų piliečių pareiškimų einama tema nepaskaitysi ir taip pasijusi nedalyvaujantis informacijos perteikimo ir visuomenės reakcijos į ją procese.

Dabar nauja mada – varyti ant krepšinio. Taigi yra trys grupės žmonių: tie, kurie miršta žudos dėl visko, kas jame vyksta; tie, kurie atvirai klykauja, kad kašis užkniso juodai ir tie, kuriems nei šilta, nei šalta. Ir aš, kuri rėkia “Simaaaaaai, varyk!”, nežino žaidėjų pavardžių, bet su draugais į kabaką kašio pažiūrėti eina, bet per daug nosies nenukabina, kai chebra nepavaro. O Simas tai joa. Nom Nom.

O žinai, man bernai patinka tik arba jaunesni arba vyresni. (lievas bajeris, minia šėlsta, bet norėjau pasakyt.)

Beje, peržiūrėjau savo žiemos bei anos vasaros fotkes. Vajej, kokia aš kūda, vajej. Dabar labai rimtai sugrįžta į režimą ir siekiama atkurti bei pagerinti situaciją. Ir dar reikia plaukus susigydit, tik gaila, kad LT, priešingai nei Austrijoje, stebuklingas alpių vanduo iš krano nebėga.

Ir dar, Seinfeld valdo!

Palikite komentarą

Feisbuko bepročiai

Niekada nesupratau žmonių, kurie ant telefono ar kompo ekrano dedasi mylimųjų, vaikų arba šunų nuotraukas. Niekada nesupratau ir, matyt, nesuprasiu tų, kurie fotkina kiekvieną savo žingsnį ir nedelsiant visą info talpina feisbuke. (Tiesa, emigravę tautiečiai kažkodėl pradeda tai daryti žymiai aktyviau). Amerikiečiai jaučia būtinybę pranešti apie kiekvieną savo judesį (pvz. back home from shop, going to sleep ir pan.), lietuvaičiai – visą žmoniją kasryt pasveikinti ir palinkėti gražios dienos, o kas vakarą – saldžių sapnų. (Taip, aš pati kartais pranešu tam tikrus dalykėlius, pvz. kintančią dislokacijos vietą, bet nu kamon, praktiškumo sumetimais.) Dar viena ypač buji (yra toks žodis?) tendencija – visą pasaulį informuoti apie savo lėkštės turinį. Kas kelias valandas ekraną nusėja įvairiausi maistai. Suprantu, kad visai įdomu užfiksuoti pirmą kartą ragaujamą įdomų patiekalą, pvz., kelionėje, arba puikiai pavykusį ir daug darbo pareikalavusį įdomesnį valgį, bet kodėl tada kasdien žmonės postina sushius (žiauriai madinga, žiauriai, dar smagiau, kad daug kas postina tuos, kuriuos atveža pasiuntinukas, o ne savos gamybos), kijevo kotletus (!!!), arbūzus (čia jau visiškai ekskliuzyvas), gražiai supjaustytą sūrį ir alyvuoges. Žinai, jei fotkinčiau ir pranešinėčiau apie kiekvieną savo ėdesį (kaip daro kaikas), tai, ko gero, neturėčiau kada jo ir suvalgyt.

However, tęsiant kalbą apie mazochizmus internete, pastebėtinas dar vienas reikalas. Daug žmonių, kuriuos pažįstu realiame gyvenime, atrodo normalūs, tačiau savo reputaciją sugeba klaikiai sugriauti veiksmais internete – isteriškais klykvimais (Trinkit iš draugų, viskas atsibodo), ypač taisyklinga gimtąja kalba (neįtikėtina, bet dar yra ir tokių, kurie vietoj v rašo w!) (Koke graži diena, daug saulias), intelektualiom sparnuotom frazėm (Laikas yra iliuzija. Pietų metas dvigubai taip. (?!!?)), šimtai nesąmoningų pasiūlymų kažką žaisti, už kažką balsuoti ar kažką laikinti bei nuotraukomis prie baltų sienų, su pernelyg pabaltintais dantim, nurudintom šiknom ir t.t. ir pan.

Everybody seems normal until you get to know them. To pasekoje užhaidintas bent jau penktadalis draugų, kuriuos mest lauk lyg ir nemandagu. Ir žinai, atvirai pasakius, aš esu egoistė ir tam tikra dalis žmonių ten laikoma dėl to, kad jie kažkada man gali būti naudingi. Esu tikra, kad pas kaikuriuos mano statusas toks pats, tad nereikėtų purkštauti.

Jei kada pamatysite mano šuns/katės/papūgos/berno/žiūrkės/whatever fotkę ant kompo ar telefono ekrano, arba postinsiu savo rytinę kiaušinienę, pagaukit ir išbalivykit. Taip, blogas irgi yra mazochizmo forma, tik bandau ja nepiktnaudžiauti ir viską daryti skoningai.

Ir pabaigai, draugo kanadiečio postas fb:

“Ka tik ziurejau filma apie 8 desimtmeti Amerikoje. Sushi buvo nauja mada ir visi kietuoliai didziavosi, kad ji valgo. Popiulariausia specialybe buvo verslo vadyba, zmones tikejo, kad galima tapti turtingais investuojant i „gera” ideja ir visi norejo siekti turtu lengviausiu keliu… Zmones sekdavo vienoda mada. Pirko pagal naujausios mados tendencijas busta – loftus.”

Nepameskit galvos, skanių sushių.

1 Komentaras