Pirmyn į turinį

Žyma: Maistas

Kas tas Čičinsko kepsnys ir kuo jis ypatingas?

Čičinsko kepsnys – tai man, panevėžietei, nuo pat vaikystės gerai pažįstamas patiekalas. Jo ragauti buvo tekę daug kur – miesto valgyklose, kavinėse, svečiuose ir, žinoma, namie. Ir tik atvykusi gyventi į Vilnių supratau, kad šitas fenomenas yra smarkiai geografiškai apribotas. Žmonės iš kitų kraštų dažnai ne tik ragavę, bet ir girdėję apie Čičinsko kepsnį nėra.

Iš ko jis pagamintas? Tai – bulvių ir varškės tešlos juostelėse įsuktas faršas, virtas aliejuje. Kartais žmonės vietoj faršo deda virtą dešrą, bet su tas tikrasis kepsnys turi būti su faršu. Patiekiamas su marinuotas svogūnais, kopūstų salotomis, agurkėliais ar kitomis daržovėmis ir, būtiniausiai, pomidorų padažu. Tiems, kas nėra ragavę, skonį galėčiau apibūdinti kaip tokio paturbinto sofistikuoto čeburėko. Ypatingos maistinės vertės čia tikrai nerasite, tai geriau ir neieškokite.

Didžioji dalis panevėžiečių Čičinsko kepsnį labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad skonis mums pažįstamas nuo vaikystės ir visai neatrodo keistas. Užtat miesto svečių, kurie jo ragauja pirmą kartą, vertinimai – nevienareikšmiški. Vieniems labai patiko, kitiems – pusėtinai, teko girdėti komentarų, kad jis geriau sueitų patiekiamas kaip užkandis prie alaus, valgomas rankomis, o ne pagrindinis patiekalas.

Istorija

Apie istorinę Čičinsko kepsnio kilmę pati žinau mažai, tad pacituosiu straipsnį, kuriame pateikta trumpas jos pristatymas.

Čia taip ponulis Čičinskas atrodė.

Čičinsko kepsnių atsiradimo istoriją pasakoja sena legenda. Pasak jos, Panevėžio krašte, Upytėje, gyveno dvarininkas Čičinskas, kuris labai žiauriai ir negailestingai elgėsi su žmonėmis. Jį nubaudė dievai ir jis prasmego po žeme kartu su visu savo dvaru. Piliakalnis, ant kurio, pasak legendos, gyveno dvarininkas, dar iki šiol yra lankomas žmonių ir jį vadina Čičinsko kalnu. Manoma, kad Čičinsko kepsniai ir buvo pradėti gaminti šiose vietovėse.

(Šaltinis – Delfi)

Kituose šaltiniuose rašoma, kad po Čičinsko mirties (nutrenkė žaibas nevidoną) žemė nenorėjo priimti jo kūno ir tas iki XIX a. pabaigos buvo eksponuojamas smalsiems Upytės bažnyčios lankytojams.

Atvirai pasakius, tik pirmą kartą į internetą įkėlusi patiekalo nuotrauką suvokiau, ką primena jo forma. Garbės žodis, iki tol kažkaip nė toptelėję nebuvo.

Kur ragauti?

Jei vykstat į Panevėžį ir norit paragauti Čičinsko kepsnio, siūlau tai daryti Čičinsko užeigoje. Jie tvirtina užpatentavę originalų patiekalo receptą ir jis ten gaminamas jau ilgus metus. Tik nevykit savaitgalio vakarą, nes tokiu metu ten vyksta audringi vakarėliai. Na, nebent ieškote audringo vakarėlio su estradine muzika kompanijoje kam virš penkiasdešimt. Tuomet būtinai varykit ten savaitgalio vakarą. Draugiškas patarimas – gerai pagalvokite prieš imdami pilną porciją. Pusės dažniausiai –per akis.

Čičinsko kepsnys „Čičinsko užeigoje“, pilna porcija.

Dar aplink Panevėžį Čičinsko kepsnio paragauti galima „Gandralizdyje“. Tik čia man jis tikrai ne toks skanus kaip Čičinsko užeigoje, nes tešla pernelyg primena spurgas. Modifikuotą variantą – Činčio kepsnį – rasite Uliūnuose esančioje užeigoje „Prie židinio“. Pusė bėdos, bet irgi ne tas, ne tas.

Žinau, kad Čičinsko kepsnio galima rasti ir Vilniuje ar Kaune, „Bernelių užeigoje“. Bet neapsigaukite, ten patiekiamas patiekalo variantas šviesmečiais skiriasi nuo originalaus recepto. Mano, kaip panevėžietės skoniui, pasityčiojimas ten, o ne Čičinsko kepsnys. Jei žinot daugiau vietų, kur galima jo rasti – brūkštelkit, visiems bus į naudą.

Internete yra ne vienas Čičinsko kepsnio receptas, tad galite pamėginti pasigaminti patys. Vis dėlto, nesu tikra, kuris iš jų – geriausias, bet tikiu, kad tešloje privalo būti ir varškės, ir bulvių.

Esu tikra, kad, pakliuvęs į gero PRščiko rankas, šitas reikalas galėtų puikiai sužaisti kaip krašto vizitinė kortelė, firminis patiekalas, kurio paragauti knietėtų atvažiuoti visiems. Prisiminus dvarininko Čičinsko istoriją, sukurti legendą būtų nesunku. O gal Upytę, kur Čičinskas viešpatavo, turistų traukos centru paverstumėme. Tikiuosi, kad vieną dieną taip ir bus.

4 Komentarai

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2020 m. spalio 7 d. Kadangi maistas į namus – kaip niekad aktualus, dar pridėjau info ir apie tai, ar ir kas veža į namus Bolt/Wolt. 

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus trejiems metams jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį jau treičią kartą atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė/pavyko aplankyti nemažai. Palikau tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali, atnaujinau ir kainas (kai kur rašau apie, nes nepasižymėjau ir tiksliai neprisimenu). Originaliajame įraše buvo mažokai nuotraukų, tad taisausi ir pridedu jų daugiau. Dar pridedu ir subjektyvų savo kiekvienos vietos įvertinimą 5-balėje sistemoje. Važiuojam.

40 Komentarai

Kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Įspėjimas, ILGAS SKAITINYS

Yra tokia Nick Hornby knyga „Kaip būti geru žmogumi“ („How To Be Good“). Vargas tiems, kurie nusipirko ją, pamanę, kad tai – koks savipagalbos vadovėlis, kurį perskaitęs sužinosi, kaip iš tiesų būti geresniu. Romanas, beje, visai fainas. Su šiuo straipsniu visgi taip nebus. Išties pamėginsiu išdėstyti keletą principų, kurie gali suveikti, siekiant priartėti prie visų tos nuolat ieškomos laimės ir gerovės.

Tik noriu pabrėžti, kad visa tai, ką čia aprašysiu, yra visiškai subjektyvu, pakankamai asmeniška, o kai kas nepagrįsta jokiais mokslais, gal net jiems prieštarauja. Kad ir kaip ten būtų, man tie dalykai veikia. Gal veiks ir jums.

Tiesa, apie juos susimąsčiau tada, kai į mane kreipėsi vienas žmogus, kurį neblogai pažįstu, tačiau jis nėra labai artimas draugas. Jo žinutė buvo maždaug tokia: „Labas, mieloji. Žinok labai blogai man. Nemielas gyvenimas, atrodo nebegaliu, neįdomu, nėr laimės. Kreipiuosi į tave, nes kažkodėl numanau, kad gal galėtum man kažką patarti“. Tada mes pradėjom kalbėtis ir supratau, kad labai aiškiai išsigrynina tai, apie ką čia ir rašysiu. (Kai kas gali būti šiek tiek panašu į prieš tai publikuotus įrašus apie tai, kaip pagerinau savo gyvenimo kokybę ir kokius pasižadėjimus sau duodu. Bet tikrai ne viskas ir ne taip detaliai.)

Be to, šios temos atsiradimą paskatino tai, kad, pasidalinusi įrašu apie savo gūdžiai skausmingą liūdesį, kankinusį aną vasarą, iš kurio pavyko išlipt, sulaukiau nemažai įvairių žinučių su klausimais, kaip man pavyko tą liūdnumą išvyt lauk. Dovanokite, jei kam neatrašiau išsamiai, turbūt suprantate, kad skirti pakankamai daug dėmesio kiekvienam nelabai fiziškai įmanoma. Tad tikiuosi, kad šitas checklistas bus geriausias atsakymas, kokį galiu jums pateikti. Įspėju, tekstas bus ilgas, nes noriu viską aprašyti kuo išsamiau ir tiksliau bei su pavyzdžiais. Kalbėdama naudosiu liepiamąją nuosaką, bet tonas turėtų būti vertinamas kaip draugiškas patariamasis. Nesuklyskit, nebus čia pasakojimų apie religinį nušvitimą, šamanizmą ar kažką panašaus. Tik grynų gryniausi, gal net kiek nuobodūs, praktiniai dalykai.

Tai kaip gi pagerinti tą savo gyvenimą?

Sveikata

Gal nustebsite, bet visų pirma aš apie tą elementariąją fizinę sveikatą. Gerai pagalvokite, ar jaučiatės sveiki. Jei ne, aiškiai įvardinkite sau negalavimus, kuriais skundžiatės ir dar šiandien užsiregistruokite pas šeimos gydytoją. Šie dažniausiai būna gana geranoriški ir, jei padėti negali patys, nusiunčia jus pas kito lygio specialistus, kurie gali nuodugniau išnagrinėti jūsų problemą. Pati žiauriai ilgai kankinausi negalėdama normaliai kvėpuoti, bet to priežasčių, pati nežinau kodėl, tiesiog labai ilgai nesiaiškinau. Kai paklausiau savęs, kodėl atidėlioju šį reikalą, atsakyti negalėjau ir supratau, kad pakaks. Po to gana greitai sekė išsamūs tyrimai, nosies pertvaros operacija ir, gal ir ne patys puikiausi galutiniai jos rezultatai (šiek tiek pagerėjo, bet ne ypač smarkiai). Bet vis tiek jaučiuosi kur kas geriau, nes, užuot stūmusi problemą šalin, susipažinau su ja ir ėmiausi jos sprendimo. Nežinia kelia baimę, žinojimas suteikia saugumą.

Jei visgi jaučiatės sveikut sveikutėliai, vis tiek reguliariai tikrinkitės, ar jūsų kūne netūno koks nebylus bjaurus dalykas, apie save tiesiogiai nesignalizuojantis.

Pasitarkite su gydytoju ir pradėkite gerti jums tinkančius vitaminus. Geriausia, prieš tai atlikę kraujo tyrimus. Man, kaip ir dažnam lietuvaičiui, dažnai trūksta vitamino D. Yra tokia ampulė, kuri kažkokiu ten man sunkiai suprantamu būdu vieną kartą ją išgėrus suteikia organizmui vitamino D normą 3-4 mėnesiams į priekį (kainuoja gal 12eu). Karts nuo karto ją išgeriu. Taip pat, paaiškėjo, kad mano organizmui trūksta seleno, todėl taip pat jo gaunu vitaminų pavidalu. Taigi, išsiaiškinkite, kokios medžiagos galėtų padėti jūsų organizmui funkcionuoti maksimaliu pajėgumu.

Šitas bus toks gana aiškus ir savaime suprantamas, bet still. Sako, kad didžiąją dalį vitaminų vis tiek geriausia gauti iš maisto, todėl valgykite daugiau žuvies, daržovių, vaisių, uogų ir riešutų. Pati bandau suvartoti kuo mažiau miltinių patiekalų (o anksčiau bandelės su džemu būdavo mano mealas pertraukų metu), aliejuje keptų dalykų, o taip pat prieš kiekvieną valgymą pagalvoti apie jo vertę. (Beje, paskutinį vasaros mėnesį smarkiai atleidau vadeles ir dažniau nei reikėtų ėdžiau šlamštą, keletą kartų gėriau alų ir visiškai išsibalansavau. Vasara baigėsi, gana bardako). Tarkim vietoj bulvių garnyro paprašau, kad man įdėtų daugiau daržovių, vietoj paprastų makaronų perku pilno grūdo, vietoj riebiausios grietinės perku liesesnę ir taip toliau. Vengiu saldintų pieno gaminių ir kitų slaptų cukraus bombų.

Bent jau man tai labai svarbu ir dėl to, kad esu linkusi pilnėti, todėl dailesnės kūno linijos siejasi su laime. Tačiau, jei jūsų medžiagų apykaita super greita ir dėl svorio nesukat sau galvos, vertingesnį maistą verta rinktis dėl to, kad išvengtumėte apsunkimo jausmo, būtumėte darbingesni ir energingesni, užkirstumėt kelią ateities sveikatos problemoms.

Bet kokiu atveju, labai svarbu neužsihardkorinti ir visgi džiaugtis tuo maistu, kurį labai mėgstate. Net jei jis ir nėra sveikas. Tarkim aš žiauriai mėgstu visą nesąmonių paletę: lietuviškus patiekalus (cepelinai yra meilė), kebabus, makdonaldą ir įvairų panašų šlamštmaistį. Nu žiauriai mėgstu ir viskas. Todėl visiškai su jais neatsisveikinau ir kartais jų pavalgau. Bet, jei tik įmanoma, stengiuosi minimalizuoti žalą ir, tarkim, tokį maistą valgau pirmoje dienos pusėje. Arba valgau mažiausią įmanomą porciją. Ir t.t. ir pan. Gali atrodyti, kad meluoju, nes kartais vis paskelbiu apie savo maistinius iškrypimus, bet nepamirškit, kad žmonės paprastai garsiai skalambija apie tai, kas jiems nėra įprasta. Svarbiausia, kad tie nukrypimai būtų išimtis, o ne kasdienybė.

Pagalvokite, ar savęs neskriaudžiate vartodami įvairius svaigalus, kurie dažnai tiesiog yra baisūs depresantai, laimę atnešantys trumpam ir vėliau ją be gailesčio nuvagiantys iš kitos dienos. Turiu pripažinti, kad po beveik pusmetį trukusios visiškos blaivybės, vasarą išklydau iš doros kelio, tačiau žinau, kaip į jį grįžti ir ketinu vėl tai daryti. Bet kokiu atveju, beveik pusmečiui visiškai atsisakiusi alkoholio geriau pamačiau, kaip jis mane veikia, vargina, kiek jėgų bei pinigų atima ir kaip neprotingai kadais atrodžiau haipindama lėbavimą. Taip pat, net ir vėl jo pavartojant, pasikeitė kiekiai ir aplinkybės. Patikėkite, mes tikrai galime būti laimingi neplakdami savęs žalingais svaigalų kiekiais. Jei jums išeina jais džiaugtis su saiku, sveikinu, tačiau jei jų suvartojimo lygis labiau kankinantis negu saikingai papildantis, laimė irgi eina velniop.

Meskit rūkyti. Rūkymas yra absoliutus absurdas, šlykštalas ir nesąmonė. Tai yra viena debiliškiausių žmonijos pasijų, su kuria, laimė, tvarkomasi vis geriau. Juk net ir rūkantys žmonės jums pritars, kad rūkyti yra ne kažką, o metę rūkyti papasakos, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Daugiau jėgų, mažiau smarvės, tirtėjimo lauke prie minusinės temperatūros ir rūkymo erdvių paieškų. Žinau, kad sunku, žinau. National Geographic išsamiai aprašė kaip veikia priklausomybė ir patvirtino, kad teigti, jog tai – valios trūkumas, o ne liga, ne visai teisinga. Nieko neturiu prieš rūkančiuosius, turiu daug prieš patį rūkymą, kad ir koks žavus jis atrodytų Kate Moss jaunystės fotosesijose.

Gerkit vandenį. Jei jums neįprasta tai daryti, įpratinkite save. Jei jums neskanu, įsimeskit kokią citriną, uogą ar agurką. Oda bei virškinimo sistema jums padėkos. O kai šitiems gerai, tai ir jaučiatės geriau. Kadangi mano skrandis jautrus, iš viso stengiuosi vengti visų gazuotų, ypač saldžių gėrimų (esu rašiusi, kad mėgstu Fantą, bet mėgti nereiškia ja piktnaudžiauti).

Apie cukraus pinkles daug nekalbėsiu, geriau tiesiog pasižiūrėkit filmą Fed Up ir automatiškai nebesinorės jo tiek daug ėst. Be to, atsisakius cukraus, atsiranda vietos ir fantazijos vertingesniems užkandžiams.

Išsimiegokit. Amžinai liūdžiu dėl to, kad tiek daug savo laiko tenka praleisti miegant, kai būtų galima jį išnaudoti visokiausioms įdomioms veiklos. Bet oh well. Nuolatinis nedamiegojimas vagia džiaugsmą ir jėgas bei kelia irzulį. Bet jūs ir taip tai žinote. New York Times rašo, kad poros, kuriose bent vienas partneris gauna užtektinai miego, kur kas rečiau ir, jei jau tai daro, konstruktyviau ginčijasi.

Daugybė žmonių mėgsta sportuoti. Aš nemėgstu. Norėčiau mėgt, bet nu nemėgstu. Kiek kartų bandžiau, vis tiek kažkada galiausiai pasiduodavau. (Rekordas – pusantrų metų pilateso ir jogos 2-3 kartus per savaitę. Tada labai patiko, ilgainiui tiesiog kažkur pradingo noras eiti į sporto salę). Tačiau puikiai suprantu, koks naudingas gali būti sportas. Bet aptingt ir sustingt negalima, todėl dabar vienintelis mano sportas yra vaikščiojimas visur pėstute. Nu žiauriai geras dalykas. Gal ir atrodo, kad atima daug laiko, bet užtat nepraleidžiu to laiko sporto klube. Apie vaikščiojimą išsamiau jau rašiau čia.

Ryte prauskitės arba bent jau baikite prausimąsi šaltu vandeniu. Kai organizmas iš pat ryto patiria stresą ir galvoja, kad mirtinai sušals, bet nesušąla, kiti stresai dienos eigoje vėliau jau būna lengvesni. Vis dar neištveriu po visiškai lediniu, bet treniruojuosi. Tai, aišku, dar ir padeda lengviau atsibusti.

Kultūra

Klausykitės muzikos. Man muzika yra labai svarbi gyvenimo dalis ir kai pradedu jai skirti mažiau dėmesio, krenta ir laimės lygis. Klausau baisiai įvairių dalykų, bet neabejotinai laiminga, teigiama ir jausminga muzika (bet nebūtinai tiesiogiai išreikštai linksma), nuo kurios galite pradėti yra Jamie xx, Bonobo, Bon Iver, Thievery Corporation. Vietoj chaotiškų radijo tarškalynių renkuosi LRT Opus, M1+ arba KEXP radio.

Skaitykite knygas. Ne žurnalus ar FB feed‘ą (kad ir kaip paradoksaliai šitas skambėtų iš žmogaus, kuris tiek reiškiasi tame FB). Jei jau pamiršote, kokį džiaugsmą kelia literatūra, iš pradžių gali tekti prisiversti tai daryti, bet vėliau susiformuoja įprotis ir jau pasidaro gėda užuot pasinėrus į knygą tą brangų laiką gaišt refreshinant internetinį naujienų srautą ir apžiūrinėjant dešimt metų nematyto klasioko naują automobilį.

Apskritai, muzika, literatūra, teatras, kinas ir visas kitas menas yra tam tikra poilsio, bet tuo pačiu ir mokymosi bei akiračio plėtimo forma. O mokydamiesi mes daromės laimingesni.

Tvarka

Kad ir kokie nuostabūs būtų prieš tai paminėti dalykai, negalima nuginčyti, jog daugiau ar mažiau laiko vis tiek praleidžiate feisbuke. Tai bent darykite tai taip, kad jus pasiektų kuo kokybiškesnė informacija. Susitvarkykite savo naujienų srautą. Haidinkit reklamą, tuštybių mugę, drabstymąsi purvais, toksiškus žmones. Sekite išmintingus, sąmojingus, kažkaip jus praturtinti galinčius veikėjus. Jau kurį laiką tikslingai haidinu įvairią menkavertę informaciją, labai retai skaitau bet kokius naujienų portalus. Neseniai atsiverčiau anksčiau savo taip mėgtus „Žmones“ ir pasidarė šiek tiek sprangu gerklėje, nes nu tiesiog atpratau nuo tokios vertybių sistemos, kuri ten dažnai spinduliuojama, nors kaip leidinys šis žurnalas sudėtas išties išmoningai. Aišku, kaip ir su maistu, nereikia persistengti ir nueiti į kraštutinius rimtumus. Labai svarbu nepamiršti juoktis, tačiau ne ką mažiau svarbu prižiūrėti savo humoro kokybę.

Unsubscribinkit visus varginančius reklaminius emailus, pranešimus ir žinutes. Pati naudojuosi dviem e-mail adresais. Vienas – rimtas, darbinis, kitas – blogo reikalams ir visiems kitiems nerimtiems dalykams. Todėl, jei ir gaunu kažkokią reklamą (kartais grynai dėl to, kad būčiau up-to-date su skrydžių ar koncertų pasiūlymais), ji nesimaišo su svarbiais dalykais, į kuriuos dėmesį atkreipti reikia pirmiausia. Išsijunkit įkyrius garsus, push notificationus ir atsisiųskit ad block‘ą. Daugiau švaros internetinėje erdvėje – daugiau tvarkos galvoje.

Kritiška akimi apžiūrėkit namus ir pagalvokit, ar visko, ką turite, jums reikia ir ar viskas atlieka kažkokią funkciją. Labai nemėgstu apsikrauti šlamštu, išsitreniravau save neprisirišti prie erdvę užgriozdinančių daiktų ir karts nuo karto pramėtyti tai, kas nebereikalinga. Būna, kad kadaise fainas daiktas (drabužis, paveikslas, bet kas) tiesiog ima ir nusibosta, tuomet ateina laikas jį perkelt kažkur kitur. Gal tam, kam jis gali būti naudingas, o gal tiesiog į šiukšlių dėžę. Kaip ir su virtualiu pasauliu, daugiau švaros namuose – daugiau tvarkos galvoje.

Kažko nusikračius, galima atrasti vietos vienam kitam daiktui, kuris, kad ir atlikdamas tik estetinę funkciją, kels jums nuotaiką. Nauji akinių rėmeliai ar nauja skrybėlė (šitie labai gerai suveikia, nes kokybiški ir stilingi jie gali tapti viso įvaizdžio ašimi ir jus džiuginti labai ilgai), naujas paveikslas ar kilimas ar bet kokia kita įvaizdžio ar interjero detalė – pagal poreikius ir skonį – gali rimtai pakelti nuotaiką visai ilgam.

Nuoseklus problemų sprendimas

Tam žmogui, kuris į mane kreipėsi, patariau atsisėsti ir visiškai nuoširdžiai, nesigėdijant sau atsakyti, kas būtent jo gyvenime jam trukdo, erzina, netenkina ir trukdo būti laimingu. Įvardijus skaudulius, kitas žingsnis yra gerai pagalvoti, kaip galima juos įveikti. O tada vieną po kito, kaip tas piktžoles darže – raut, raut, raut. Sudylinus su kiekviena, net ir smulkiausia našta, nu tikrai pasidaro geriau gyvent. Pradėkit nuo smulkių, kasdienybėje bugginančių problemų. Iš patirties žinau, kad žmonės gali priprasti prie labai daug ko. Varvantis čiaupas, išplyšusi vidinė palto kišenės dalis, leidžiantis virdulys, laginantis telefonas (nes nu liko 5mb laisvos vietos),  nusibaigę automobilio valytuvai ir dar milijonas visko yra tai, su kuo galima susigyventi. Tačiau vieną po kito pašalinus visus šiuos nepatogumus viskas pasidaro sklandžiau ir paprasčiau.

O tada jau imkitės sudėtingesnių reikalų tvarkymo. Taip pat labai gera mintis yra įvardinti norus bei dalykus, kurie, jūsų nuomone, galėtų padėti jūsų gyvenimo kokybei. O vėliau – kaip juos pasiekti. Na tarkim, turit seną svajonę nuvykti į Aziją. Užuot dūsavę, kad tai – misija neįmanoma, užsirašot šitą norą ir galvojat, kaip būtų galima to pasiekti. Vykti atostogaut pinigų nėra, bet gal yra galimybių vykti savanoriaut? Gerai, tuomet kitas žingsnis – ieškoti programų, kaip tai padaryti. Norit naujo darbo? Gerai, tuomet pagalvojat, kokio. Tada pasirašot rimtą CV, skaitinėjat darbo skelbimus, pranešat pažįstamiems, kad informuotų jus, jei išgirs kažką jums naudingo. Dakniso gyvenimas Fabijoniškėse? Skaitot skelbimus kambariokų paieškų grupėse, parašot draugams, svarstot, kaip galėtumėte pakeisti įgrisusią padėtį.

(Beje, pastebėjau, kad nuoširdus kreipimasis į draugus (arba kad ir visai nepažįstamus žmones forume) yra nerealiai geras būdas pradėti keisti situaciją, nes jie paprastai jums pateikia tiek idėjų, kad problema nė nebeatrodo tokia rimtai, kaip iš pradžių. Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje.)

Patikėkit manimi, įgyvendinti patobulinus savo gyvenime gali būti kur kas paprasčiau negu jums atrodo, bet bėda ta, kad sunkiausias tas pats pirmas žingsnis. O vėliau, kai jau pradedi, viskas tiesiog ima ir dėliojasi, nes gyvenimas tiesiog taip veikia.

Be to, esu visiškai įsitikinusi, kad gyvenimas be problemų yra neįmanomas, o jei ir galimas, tai žiauriai nuobodus. Kad ir kaip gerai gyventumėme, visada iškyla reikalų, kuriuos turime išspręsti. Toji nuolatinė nepatogumo būsena ir yra tai, kas veda mus ir visą pasaulį į priekį. Reikia tai suprasti ir priimti kaip natūralią gyvenimo dalį.

Psichologas

Jei nuoširdžiai dedate pastangas, kad gyventumėte geriau, bet laimės vis tiek nė pro vieną debesį nematyt arba tie jos spinduliai labai reti, gali būti, kad problema yra gilesnė ir atėjo metas pasikalbėti su specialistu. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad apsilankyti pas psichologą buvo vienas geriausių jo sprendimų ever. Tai yra absoliučiai normalus išmintingo žmogaus ėjimas, kurio tikrai neturėtų būti gėdijamasi ar juolab siejama kažkuo bloga. Jei visgi nejauku, juk neprivalote apie tai niekam nepasakoti. Tiesa, žinokite, kad ir kainuoja tai ne taip jau smarkiai daug (jei lankysitės valstybinėje poliklinikoje, man regis, iš pradžių – iš viso nemokamai, nesu tikra dėl specialistų kompetencijos, bet bent jau kitose srityse tikrai daug gerų gydytojų, todėl manau, kad tokių turėtų būti ir šioje srityje), ypač suvokus, kokia vertinga investicija į save ir savo laimę gali tapti toks sprendimas. O jei jau labai labai nedrąsu, pradžiai susipažinkite su kokybiška psichologine literatūra, kuri galbūt padės patikėti, kad savęs analizė yra visiškai normalus kelias į savęs pažinimą ir tobulėjimą. Ir tuo pačiu laimę.

Ir svarbiausia. Nesitikėkite, kad kas nors ateis ir jus išgelbės. Liaukitės karštligiškai bei desperatiškai ieškoti meilės ir tikėtis, kad ji ims ir viską sutvarkys. Kur kas geriau susitvarkyti su savimi ir tada visa kita ateis iš paskos.

Na ir pabaigai. Nepamirškite, kad, jei ir jaučiatės (kol kas) nelaimingi, jūs ne vieni tokie. Kaip parodė po liūdnojo straipsnio mane užplūdusios žinutės,visi mes kovojam savo karus, tik kiekvienas kitaip. Ir, be jokios abejonės, reiktų nepamiršti, kad tų etapų gyvenime būna visokių, ir gerų, ir blogų, bet pasibaigus skaudiesiems vėliau paaiškėja, kad jie buvo ne šiaip sau ir atliko savo funkciją tam, kad geriau būtų vėliau.

Sėkmės.

P. S. Jei turite idėjų, kaip papildyti šitą sąrašą, nesidrovėkite ir dalinkitės jomis komentaruose, visiems bus į naudą.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

16 Komentarai

Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai

Kaip jau sakiau rašydama apie Tom Yum‘us, mano santykis su maistu gana paprastas – skanu arba neskanu. Iiir, kartais dar gali būti įdomu. Persikvalifikuoti į maisto blogeres neketinu, tačiau nutariau kiek išsamiau aprašyti vakarykštę, išties įdomią patirtį Ertlio name. Apie jį sužinojau visai netyčia, tad tikiu, kad bus daug tokių, kurie nė nėra girdėję apie tokio dalyko egzistavimą. Ir ne, straipsnis nėra užsakyta reklama.

„Kruopščiai išstudijavę dvarų bei vienuolynų archyvuose rastus receptus, išgvildenę Lietuvos „kuchmistrų“ paslaptis atkūrėme autentiškus viduramžių, renesanso ir baroko epochų patiekalus ir juos šiuolaikiškai interpretavome. Atvykę į restoraną galite mėgautis patiekalais, kurie galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje.”  – rašoma Ertlio namo tinklapyje. Taigi, tai, kas buvo valgoma dar tada, kai nekaraliavo bulviniai patiekalai. (Beje, visuose valgytuose patiekaluose nebuvo nė užuominos apie bulves).

Ragavau 6 patiekalų degustacinę vakarienę, kurios kaina 40eu, o trukmė – iki 3h. Bent jau man tai yra išties brangokas reikalas, tačiau taip lepinamasi nedažnai, tad kartais galima. (Egzistuoja ir 4 patiekalų vakarienės variantas, kurio kaina 30eu, o trukmė – iki 2h, tačiau manau, kad visgi tikrai verta užsisakyti 6 patiekalų variantą). Be to, kiekvieną iš patiekalų palydi išsamus pasakojimas apie tai, kas valgoma, kokie ingredientai naudoti ir kokia patiekalo istorija, tad tai virsta ir šiokia tokia ekskursija. Kaip suprantu, didžioji dalis lankytojų – užsieniečiai. Ir išties – puiki, šiek tiek prabangesnė alternatyva užeigoms ir dvarams, personalas nepriekaištingai gerai šneka angliškai.

Apgailestauju dėl nuotraukų kokybės. Kadangi jau buvo vakaras, trūko natūralios šviesos, mano Samsungo kamera – ne pati geriausia, o ir fotografė iš manęs nelabai. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad kažkas matysis.

Pirmasis patiekalas – naminė duona su ajerais ir čiobrelių sviestu (XI a. receptas). (Beje, čiobreliais gardinamas ir puošiamas ne vienas patiekalas. Baisiai juos mėgstu, tad tikrai nemaišė). Tikra lietuviška duona, pateikta šiek tiek neįprasta forma. Duona tokia puiki, kad būtų galima valgyti ir vieną, o sviestas literally tirpsta burnoje.

Antrasis patiekalas – putpelė su agurkais ir žemuogių padažu (XIX a. receptas.). Konsistencija primena šaltieną, kurią nelabai mėgstu, bet iš esmės skanu. Puikiai išmarinuoti (tą pačią dieną) agurkėliai ir morkos, gerai tinka žirniai. Žemuogių džemo skonis visiškai neutralus, tad jo nelabai ir jaučiasi.

Trečiasis patiekalas – Pulardos pyragėliai su patarškos kiaušiniais (XVII a. receptas). Teko googlinti, kas yra pularda. Pasirodo tai – nupenėta ir papjauta jauna višta. Pyragėliai su trumų (tokių grybų) aliejumi. Skonis specifinis, bet geras. Patiekiama su ridikėliais ir kaliarope. Ir vėl, labai, labai skaniai paruoštos daržovės. Pyragėliai tokie visai nieko, bet nieko įspūdingo. Nepaisant ypatingų ingredientų, primena paprasto skanaus kibino skonį, excusez moi.

Ketvirtasis patiekalas – vėžienė su ežero žuvimi (lydeka) (XVI a. receptas). Lėkštėje pora gabalėlių lydekos (su kaulais, nes taip autentiškiau), vėžio uodegėlė, morkos, poras ir, jei gerai matau, medetkų žiedlapiai. Šefas pats užpila sultinį ir taip užbaigia patiekalą. Suprantu, kad tie kaulai žuvyje palikti su mintimi, bet juos rankioti nuo to nelengviau. Na, bet bent jau perspėjo, todėl visai nepikta. Labai skanus sultinys.

Penktasis patiekalas – lėtai kepta jautiena su miško grybais (voveraitėmis) (XVI a. receptas). Patiekiama su pastarnokais ir patarškų kiaušinių pudingu. Puikus jautienos padažas, pati jautiena – okei, užtat pastarnokai einasau, kaip skanu. Ko gero, labiausiai patikęs patiekalas.

Kažkaip jau buvau nusiteikusi, kad šeštasis patiekalas jau bus desertas, tačiau klydau.

Šeštasis patiekalas – ėriukas su smulkių kruopų koše ir mėlynių padažu (XVII a. receptas). Lėkštėje dar matote burokinius kopūstus, jaunus burokėlius, žemuogių triufelius ir mėtų lapelius. Mėsos skonis puikus, bet jau jaučiausi truputį per soti, kad viską įveikčiau ir nepersivalgyčiau, todėl vieną gabalėlį visgi teko palikti. Košė nelabai, užtat daržovės ir vėl jėga. Triufeliai irgi.

Galiausiai atkeliavo desertas. Trijų sluoksnių skanėstas (XVIII a. receptas): pirmasis sluoksnis – midaus ir duonos traškutis, antrasis – ožkos sūris, trečiasis – wait for it – agurkas, kuris nei skoniu nei vaizdu į agurką visai nepanašus, panašesnis į kokį ananasą. Šalia patiekiama rožių žele ir braškiniai ledai, apibarstyti džiovintomis braškėmis. Turiu pripažinti, midaus ir duonos traškučio skonis iš pradžių pasirodė keistas, tačiau ilgainiui apsipratau ir net patiko. Geras deserto dydis ir skonių variacija pabaigai.

Patiekalų buvo būtent tiek, kiek reikia, kad būtum ir sotus, ir nepersivalgęs (na, palikau gabalėlį ėrienos, tačiau manau, kad įprastam žmogui maisto kiekis optimalus).

Negaliu pasakyti, kad viskas buvo be galo dieviškai gardu, tačiau buvo žiauriai įdomu (ta gerąja to žodžio prasme). (Ką įrodo ir faktas, kad po vakar negaliu nustoti dalinusis įspūdžiais su bičiuliais). Tikrai verta bent kartą sau pasidaryti tokią pramogą.

1 Komentaras

Skaniausio Tom Yum’o paieškos Vilniuje

Tie, kas mane pažįsta, labai gerai žino, kad mano santykis su maistu yra gana primityvus. Ne kartą esu sakiusi, kad būčiau laiminga, jei būtų kokios nors tabletės, kurių suvalgius žmogui užtektų visų medžiagų, jis būtų sotus ir nebereikėtų cackintis su valgymu. (Žinau, kad panašūs variantai iš tiesų jau egzistuoja, tačiau į visa tai dar neįsigilinau).

Pati gaminu labai retai, nes nemėgstu gaminti tiesiog sau (dėl vienos porcijos gaila laiko, o kai pasigaminu daugiau, patiekalas greitai atsibosta ir tenka išmesti arba valgyti liūdnu veidu). Gaminti daugiau žmonių proga pasitaiko nedažnai. Esu tikra, kad išragavusi skirtingų pasaulio virtuvių ir patiekalų esu mažai. Yra keletas produktų, kurių nemėgstu (kurių nemėgti žmonėms atrodo keista – pupų, kukurūzų, paprikų).

Mano primityvumo viršūnė – besąlygiška meilė valgykliniams patiekalams. Karštas patiekalas  (kepsnys, kotletukas, žuvis) su bulvių koše ir tradiciniais burokų, kopūstų ir morkų garnyrais bei bulviniai patiekalai be išsidirbinėjimų man yra laimė.

Taigi, visa ši įžanga reiškia, kad apie maistą aš neišmanau nieko, tad viskas, kas bus parašyta šiame įraše – vien tik mega subjektyvi mano nuomonė. Ir tikrai netikėjau, kad kada nors iš viso išsamiau kalbėsiu apie maistą, bet va gi, atėjo ta diena.

Taigi, be visų paprastųjų patiekalų, man žiauriai patinka ne toks jau ir lietuviškas dalykas – tailandietiška Tom Yum sriuba. Jos ragavusi esu penkiose vietose – Coco, Blue Lotus, Panama Food Garden, Qpolo ir Briusly. Tikiuosi, kad galėsite man padėti ir pasidalinsite, kur dar galima rasti šios sriubos ir kur ji jums skaniausia. Ingredientus surašiau tokius, kokius mačiau, o dėl nuotraukų kokybės atsiprašau – neketinau jų publikuoti. Kad ir kaip ten būtų, visgi geriau autentiškos, apsilankymo metu darytos nuotraukos nei dailūs paveiksliukai iš interneto. Tuo mažiuku keramikiniu šaukštuku valgyti nemoku (pvz. apsipilu rankas), todėl viską valgau paprastais įrankiais.

Beje, paprastai į šią sriubą dedama kalendros, bet jos nekenčiu, todėl visada paprašau, kad jos nedėtų.

(Beje, kadaise esu mėginusi gaminti ir pati, tik neturėjau, kaip suprantu, labai šiam patiekalui svarbios pastos, tad rezultatas gavosi gana blogas.)

Aprašysiu šviežiausias patirtis iš keturių vietų.

Coco

Ingredientai: kokosų pienas, makaronai, porai, pievagrybiai, morkos, vištiena, tigrinės krevetės, kalmarai, midijos, laimas, cukinijos, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 4,5eu

Kiek žinau, tokia pati sriuba patiekiama ir Qpolo, nes restoranai priklauso tam pačiam savininkui. Sriuba labai soti ir tikrai gana skani. Bet pavalgius tas sotumo jausmas buvo panašesnis į sunkumą. Manau, kad dėl visko kaltas faktas, jog visi ingredientai iš pradžių buvo pakepinti aliejuje. Vištiena su jūros gėrybėmis man nelabai dera, tad geriau būtų be jos. Ir šiaip, sriuboje labai daug visko vyksta, truputį per daug. Atsižvelgiant į kainą, variantas neblogas, bet siūlyčiau virtuvei pamėginti išvengti nebūtino apsunkinančio riebumo, jo čia visai nereikia. Nu ir tie porai. Nu kamon.

6,5/10

Blue Lotus

Ingredientai: sultinys, midijos, aštuonkojai, pievagrybiai, galangalas, laimas, prieskoniai.

Kaina: 5,2eu.

Žinau, kad šio restorano siekis – gaminti kuo autentiškesnius azijietiškus patiekalus, tad aštrūs patiekalai būna tikrai, nelietuviškai aštrūs. Apie tai užsisakinėdama sriubą pamiršau, todėl padavėjui pageidavimų dėl aštrumo neišreiškiau. O reikėjo. Maniau, kad esu ragavusi aštrių patiekalų, tačiau tai, kokio skonio buvo šita sriuba, žodžiais nupasakoti labai sunku. Buvo žiauriai, nenormaliai, pragariškai, skaudinančiai, žeidžiančiai, virkdančiai aštru. Taip aštru, kad net kartu, taip aštru, kad nesvarbu, kuris ingredientas atsidurtų šaukšte, jis vis tiek būtų stingdančio, šiurpinančio vienodo bei tuo pačiu jokio skonio. Paprašiau, kad sriubą praskiestų karštu vandeniu (gal ir biški kaimas, bet nu tai o ką daryt), bet ir praskiedus per pusę situacija nepasikeitė. Iš šio apsilankymo prisiminsiu daug ašarų ir mažai skonio. Ir vis dėlto, restorano tikrai nekaltinu – jei toks autentiškas receptas, nieko čia nepadarysi, turbūt yra žmonių, kurie juo išties džiaugiasi, o tokie gurmaniški piruetai – ne mano cepeliniškam gomuriui.

0/10 nes patirtis neapibūdinama

Panama Food Garden

Ingredientai: sultinys, grybai, pomidoriukai, kalmarai, aštuonkojai, midijos, tigrinės krevetės, vėžiukas, galangalas, laimas, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 10eu.

Porcija santūri, galėtų būti truputį didesnė. Daug įvairių jūros gėrybių. Skanu, aštru, bet ne per daug. Viskas kaip ir gerai, bet liaupsinti dėl puikaus skonio irgi noro nėra, nes lyg ir kažko trūksta. Daugiau nebelabai ką ir galiu pasakyti. Truputį brangoka, tačiau akivaizdu, kad į kainą įeina ir puiki restorano aplinka ir ne Naujininkuos esam, o Žvėryne, tad nederėtų purkštauti.

7,5/10

Briusly

Ingredientai: sultinys, makaronai, tigrinės krevetės, midijos, šukutės (I think so), galangalas, laimas, čili pipirai, prieskoniai.

Kaina: 9eu

Visų pirma. O dieve, kokie gražūs indai. Dievulėliau. Porcija gana didelė, yra ką veikti. Igredientų ne per daug, visų skoniai gerai juntami. Tik nu eina sau, kiek visokių kriauklių, geldų geldelių, tik spėk lupinėt ir traukt iš šito akvariumo. Kai būna įdėtos kelios midijos, tai nieko tokio, bet čia to paplūdimio veiksmo truputį per daug. Kad ir kaip ten būtų, bendras įspūdis – fantastiškas. Geriausia sriuba iš visų keturių mėgintų, noriu dar ir dar, ir kuo greičiau.

10/10

Tik, mielieji, tiekiate aukštos kokybės ir ne patį pigiausią maistą, todėl tos apiplyšusios kėdės yra nepagarba klientui. Metas atsinaujinti.

Kur Tom Yum sriubą valgote jūs? Kur teko ragauti skaniausią, autentiškiausią, brangiausią/pigiausią, keisčiausią? Lauksiu išsamių komentarų, nes noriu maksimaliai išnaudoti Vilniuje ir visoje Lietuvoje galimus jo variantus.

9 Komentarai