Bon jour. Rodos, grįžusi, dar neaptariau vienos opiausių sau temų – maisto. Kadangi visus savo maisto davinius turiu sužiūrėti baisiai atidžiai, tai, galima sakyti, skaičiuoju grūdus, kaip ta coliukė. Deja, tenka pripažinti, kad buvo keletas etapų, kurių metu pamečiau valią ir sutrikdžiau režimą (už ką dabar atgailauju) – Hiutenfelde visą maistą patiekdavo mokykloje, o ten tų visų skaičiukų sužiūrėti beveik neįmanoma (tarkim, jie deda aliejaus į balandėlius. No idea, kokiu tikslu, tad turbūt neblogai atrodydavo, kai dešimt kartų prieš valgydama nusunkdavau riebalus nuo įvairių patiekalų). Maistas ten būdavo ypač skanus, bet kartais tikrai jausdavau, kaip mano organizmas stebisi netikėtai (ir nenumatytai) gautu kalorijų kiekiu (nes visgi visiškai viso riebalo iš kokios keptos žuvies neišsunksi). Populiariausi patiekalai – blynai (žinoma, kepti ant aliejaus ir, žinoma, patiekiami su uogiene arba grietine), košės (virtos 3,5% riebumo piene (šiaip vartoju 1% ir mažiau)), įvairūs makaronų apkepai (kurie irgi skęsdavo aliejuje, irgi nesuprantu, kodėl), įvairūs mėsos kepsneliai (viskas kepama ant aliejaus, virta ar troškinta mėsa – neįsivaizduojamas dalykas), net gi bulviniai patiekalai (buvo ir kugelio ir cepelinų, kurių net Lietuvoj tekdavo ragauti ypač retai), na ir galiausiai, spurgos, bandelės bei tradiciniai vokiški maistai – plastmasinė šviesi ar tamsi duona (toast‘ų akyse nenorėčiau matyti artimiausius dešimt metų, ačiū), prie kurios galima patiekiami įvairių rūšių sūriai, uogienės bei mėsgaliukai.
Žinoma, siekiant išlaikyti linijas, galima rinktis mažesnes porcijas – nuoširdžiai stengiausi tai daryti, tiesą sakant, net ir negalėjau kitaip, mat skrandis jau tikrai susitraukęs gerokai. Deja, savo maisto kasdien ten nepasigaminsi – artimiausia parduotuvė už 5km, o kelionės kaina pirmyn-atgal – 6 eurai, šadytuvo kambaryje nebuvo, tad teko bandyti laviruoti esamomis sąlygomis. (Tik negalvok, kad skundžiuosi, toli gražu, all in all gyvenau ten kaip inkstas taukuose ir gimnaziją miniu tik pačiais geriausiai žodžiais). Jei būčiau valgiusi kaip senais gerais laikais, kai apie jokias dietas niekas dar negalvojo, turbūt, būčiau priaugusi kokius 6-7kg, na o dabar, kad ir kaip stengiausi, priaugau 3kg iš tų numestųjų 12. Prisidėjo ir tai, kad kai gyveni 2min kelio nuo mokyklos, o kitur nelabai ir iškeliauji, darbe sėdi sėdi sėdi, tai judėjimo gyvenime sumažėja iki visiško minimumo.
O štai prieš atkeliaudama į Hiutenfeldą Berlyne dažniausiai misdavau vaisiais ir daržovėmis, kurie turkų turguose buvo ypač nebrangūs – kilogramą bananų nusipirksi ne brangiau nei už 1eu, mandarinų – taip pat, visų kitų vaisių kainos taip pat panašios. Reikėtų nepamiršti, kad ir pasirinkimas – įspūdingas. Tų pačių mandarinų parduodamos gal penkios rūšys, visą šaltąjį sezoną rasi ir persikų, slyvų, cukinijų, baklažanų, net krapų ir visokių kitokių dalykėlių (kai kurių pavadinimų net nežinau) prieinamomis kainomis. Taip pat Vokietijoje įpratau viską pirkti dideliais kiekiais – taip ir į parduotuvę tenka užsukti rečiau ir viskas gaunasi žymiai pigiau. (pvz. dėžutė javainių batonėlių (8vnt.) – 1,2eu, pakuotė jogurtų (4vnt.) – 1eu ir t.t. ir pan.
Kai grįžau čia, pamačiusi kainas parduotuvėse, pašiurpau. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą kažką pirkau Lietuvoje pradėjo beveik metai, o kainos per tą laiką tik pakilo. Užvis didžiausia prabanga – jogurtai ir visokie varškiniai dalykai, be kurių gyventi negaliu. Bene viskas kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, o kai kas – ir daugiau. Vienintelis privalumas Lietuvoje tas, kad, laimei, dar turime nemažai natūralesnių produktų ir šiek tiek patogesnis kai kurių alkoholinių gėrimų pasirinkimas (Vokietijoje apstu įvairiausių vynų žemomis kainomis, o padorią degtinę rasti ne taip paprasta). Kalbant apie pinigus, neepamirškime, kaip skiriasi pragyvenimo lygis – pas juos 500eu – turbūt žemiausia įsivaizduojama suma, už kurią galima išgyventi mėnesį (ir tai, Berlyne, pigiausiame Vokeitijos mieste), kai tuo tarpu pas mus, kaip žinai, situacija kur kas prastesnė: gauti ~1000lt atlyginimą už pvz. darbą parduotuvėje, kiek žinau, yra visiškai normalu. Mokėti ~500lt už nuomą ir komunalinius mokesčius, ~400lt išleisti maistui, ~100lt – transportui – taip pat. O kur kitos išlaidos? Pramogos, rūbai, avalynė, higienos reikmenys, neplanuotos išlaidos, vaistai, santaupos ir visa kita? O kas, jei namuose klykia koks beibis ar, dar baisiau, keli? O kas, jei ištinka nelaimė ir tenka kurį laiką nedirbti arba to darbo neturi iš viso? Visai nestebina, kad prie lentynos “nukainota” spiečiasi minios, o optimos produktai, pagaminti iš skirtingų spalvų miltukų – populiariausi. Žmones slegia ne tik suvokimas, kad sąžiningai dirbdami jie ne visada sau gali leisti bent kartą į savaitę valgyti mėsos, bet ir tai, jog toje pačioje parduotuvėje vaikšto ir tie, kurie gali sau leisti ir leidžia žymiai daugiau. Negaliu vertinti objektyviai, bet, ko gero, savo mažiui paaiškinti, kodėl kitam vaikiui mamytė perka Nykštuką, o jam – optimos vanilinius, ne taip jau ir paprasta. Ir visai nenuostabu, kad turime tiek piktų žmonių, nesišypsančių pardavėjų ir susiraukusių senukų. Bepigu į viską žvelgti optimistiškai, kai kiekvienas išėjimas, kai kažko prireikia, tampa kova už būvį. Vokiečiai ne visada gali sau leisti kažkur pakeliauti ar nueiti į brangų restoraną, o pas mus nemažai tokių, kurie kartais turi rinktis – apsipirkti vaistinėje ar maisto prekių parduotuvėje, nes ir ten ir ten išeina ne visada.
However, suprantu, kad nieko naujo nepasakau, bet negaliu neaptarti to, ką regiu kasdien. Gal po kelių metų viskas bus geriau, skaitysiu ir džiaugsiuos, galėdama palyginti.
Grįžkime prie mano mitybos įpročių Lietuvoje. Ką valgau čia? Einamiausi ir nepamainomi produktai – pasukos, varškė, jogurtas (pats paprasčiausias už 2.19lt), greipfurtai, kriaušės, obuoliai, duona, burokai, kopūstai, morkos, svogūnai, ledai, be kurių negaliu gyventi, makaronai, kiaušiniai. Ir taip maitindamasi per balandį maistui išleidau 230lt. Gali būti tikra/s, kad skaičiuoju kiekvieną centą, gaudau kiekvieną akciją ir dauguma tų produktų – optimos ar iš tos pačios serijos. Nepamiršk, kad dalį maisto atsivežu iš mamos rūsio ir kartais valgau svečiuose pas šeimą. Vokietijoje ir Austrijoje nei svečiuotis tekdavo, nei mamos rūsį turėjau, bet mėnuo prasimaitinti man kainuodavo ne daugiau nei 90 eurų. Ir patikėk, maisto racionas būdavo kur kas turtingesnis ir įvairesnis. Na, galiu tik tikėtis, kad kaip nors atsikratysiu tų karališkomis sąlygomis užgyventų kilogramų ir kaip nors išliksiu sveika ir stipri.
Tiesa, keli dalykai Lietuvoje pigūs – kanceliarinės prekės, telefono ryšys, cigaretės ir darbo jėga. Tik tiek. Aj, ir dar Charlie picos su kuponiukais.
“After a certain point, money is meaningless. It ceases to be the goal. The game is what counts.”
…Pasakė graikų miljonierius. Kaži, ar viskas atrodytų taip paprasta gurgiančiu skrandžiu.
Palikite komentarą
