Skip to content

Apie mano nesibaigiančią kovą su kompleksais

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš labai jaudinuosi dėl savo išvaizdos. Nuolatos apie ją galvoju, kompleksuoju, galvoje suku nerimus dėl to, kas man savyje nepatinka. Ir ne tik man pačiai, o, žinau, gali nepatikti, neįtikti ir kitiems. Man, deja, rūpi, ką apie mane galvoja kiti. Norėčiau, kad nerūpėtų, bet rūpi. Turiu priekaištų bene kiekvienai savo kūno daliai. Nes kojos man atrodo – storos, pilvas – per didelis, oda – problematiška. Žiūriu į save veidrodyje ir matau visus tuos trūkumus. Visada galvoju apie tai, kaip galėtų būti geriau.

Kiekvieną rytą lipu ant svarstyklių, dažnai valgydama jaučiu šiokią tokią kaltę, kad valgau, ką valgau ir kiek. O jei mėgaudamasi maistu suvalgau daugiau negu reikėtų ar valgau nesveiką maistą, vėliau ilgai atgailauju. Taip, ne kartą esu džiaugusis kebabais ar makdonaldu savo įrašuose, bet tam tikra prasme tas viešinimasis yra ir šiokia tokia kaltės prisiėmimo forma bei bandymas sau įteigti, kad nėra nieko baisaus kartais palepinti save per skrandį, nors ir teoriškai nuskriaudžiant kūną.

Neseniai Akvilė Kavaliauskaitė rašė apie įsišaknijusį įprotį tokius valgymus vadinti nuodėmėmis. Skaitydama linksėjau galvą, norėjau su ja sutikti, bet supratau, kad nuo pat mažų dienų įskiepytas tikėjimas, kad visi tie skanumynai iš tikro ir yra nuodėmės, ėmė viršų. Čia cukrus, čia riebalai, čia druska – negerai.

Nuo pat ankstyvos paauglystės man buvo aišku, kad su mano išvaizda nėra viskas gerai. O tas pats didžiausias mano negražumas yra mano storumas.

Kai buvau trylikos, išėjau į lauką pasivažinėti dviračiu, o man bevažiuojant metais vyresnis kaimynas rėkė „Stora, stora!“ Ir tada negalvojau, kad čia jis – durnius, galvojau, kad aš stora ir dėl to kalta.

Septintoje ar aštuntoje klasėje su klasiokėmis buvom vienos mokyklos diskotekoje. Hormonai all over the place, užgroja lėtas, šokiai poromis, visi su visais. Bet manęs kažkaip niekas taip ir nešokdino. Pamenu, klasiokė net paprašė kažkokio čiuvelio, kad jis mane pakviestų, bet jis tada pasakė „Nu tikrai ne“. Mačiau, kaip purtė galvą. Dieve, kaip buvo gėda.

Su visomis savo draugėmis visada visada jaučiausi ta negražesnė draugė. Tokią išvadą darau vertindama tai, kiek dėmesio (ne)sulaukdavau iš berniukų.

Ir savo pirmajai nelaimingai meilei neįtikau dėl išvaizdos. Jis to net ir neslėpė – mes net negalėtumėme būti pora, nes tu tiesiog nepakankamai gerai atrodai. Ką dariau aš? Reikėjo spręst šitą problemą,  tai pradėjau lankyti sporto klubą, ėjau į soliariumą, prisipirkau naujų drabužių, aukštakulnius, rankinuką – ko tik aš nedariau. Nes su mano išvaizda gi nebuvo gerai. Aišku, ir po visų šitų paturbinimų geriau nepasidarė. Kaip gerai, kad ta meilė buvo trumpa ir nelaiminga. Bet pėdsakas liko – flashbackai, menka savivertė, nepasitikėjimas savimi bei iš to sekę ne patys geriausi sprendimai ir nuolatinis galvojimas, ar pakankamai gerai atrodau. Iki šiol.

Ugnė Barauskaitė savo knygoje „O rytoj vėl reikės gyventi“ rašė apie tai, kaip svajoja sutikt savo seną meilę būdama visa graži, graži, plona ir pasitempusi. So true, net nejauku.

Labai gerai prisimenu visus šiuos gyvenimo epizodus. Kur kas geriau negu tuos, kai girdėjau teigiamus žodžius. Daryk tu ką nori, juoduliai įsirėžia stipriau.

Ilgą laiką buvau šventai įtikėjusi, kad nesusirandu vaikino paprasčiausiai dėl to, kad esu stora. Esu tokio neatleistino storumo, kurio bernai panų tiesiog nebeima. Nes jos per storos. Ir tiek. Ir manęs nieks neima, nes esu per stora.

Na ką gi, kad su išvaizda jau nepasisekė, galvojau, koncentruosiuosi į protą, nes gyvenime grožiu tai jau tikrai nieko nepasieksiu. Šitas ankstyvas nusiteikimas išėjo visai į gera. Aišku, vėliau supratau, kad koncentruotis į protą reikia nepaisant to, kaip atrodai, tačiau toks mąstymas padėjo nepult į neviltį ir tą protą išugdyti.

Tačiau su protu kompleksai niekur nedingo. Nes protas man, dabar jau suaugusiai, kaip ir sako, kad viskas juk su manim gerai, bet tie kompleksai ne iš proto atkeliauja. Jie kyla iš jausmų, senų žaizdų, menkos savivertės ir primestų bei prisimestų tobulybės standartų.

Visą savo gyvenimą, kad ir kiek besverčiau, kad ir kaip beatrodyčiau, sau buvau stora. Ir sverdama 69 kilogramus, ir 60, ir 54. Galvojau, kad numetusi svorio pagaliau pasijusiu normali, pakankamai liekna. Pasijutau truputį lieknesnė, tačiau visada, visada – neužtektinai. Visada atrodo, kad, jei numesčiau dar truputį, tada jau būtų gerai. Ir jau tada būčiau graži.

Nepaprastai ilgą laiką tas mano storumas atrodė mano nuodėmė. Ne tų, kuriems jis neįtinka, kurie ramiai sau leidžia man pranešti apie tą mano storumą vidinių problemų išraiška, o mano kaltė, mano nuodėmė. Kad esu tokia stora ir nepasirūpinu tuo, kad nebebūčiau, kitiems gi nemalonu žiūrėt.

Tik prieš kelias savaites pirmą kartą savo suaugusio žmogaus gyvenime išdrįsau įsikelti nuotrauką visu ūgiu, kurioje esu su maudymosi kostiumėliu. Nes iki tol tiesiog buvo gėda.

Karts nuo karto patiriu žostkokus aknės proveržius, kai, kol nesugyja, jos pridengt neišeina jokia pudra. Kaip tada jaučiuosi? Am, man gėda. Jei galėčiau, tuo metu nesirodyčiau viešumoje, kol praeis, kad niekas nematytų. Nes man nejauku prieš kitus, kad taip negražiai atrodau.

Reklama:

O dabar, kai jau sukako trisdešimt, galvoje atsivėrė nauja streso smegduobė – aš gi senstu!

Žinau, kas man nepatinka daugybėje mano kūno vietų, tik vat visada galvojau, kad man pasisekė, jog iš prigimties turiu tiesius dantis ir jų niekada nereikėjo tiesinti. Bet kai nuėjau pas odontologę, apžiūrėjusi ši apstulbusi manęs paklausė – „O tai jūs ką, patenkinta savo šypsena?“ Taigi prastas sąkandis, vizualiai per retai išsidėstę, reikėtų patvarkyti.

Dar niekada pati nesiparinau dėl savo ūgio. Na taip, mane erzina nepatogumas renginiuose – per kitų galvas nieko nematau, o taip pat – vargas perkant kai kuriuos drabužius. Esu tobulai įgudusi savomis rankomis pasitrumpinti džinsus per pusvalandį. Matyt pati būdama maža nesuvokiu to savo mažumo ir jis man vizualiai netrukdo.

Užtat komentarų apie tą savo mažumą esu girdėjusi, nu be bajerio, tūkstančius. Didelė dalis jų – „Odieve, kokia tu maža, this is so cute“ stiliumi. Tačiau žmonės man yra sakę, kad esu komiškai maža. Nu tipo, suaugęs žmogus negali būti toks mažas. „Tu tikrai niekuo nesergi?“ Nu ne, last time I checked. Daugybę kartų buvau nesuprasta dėl to, kad būdama tokia mažytė nenešioju aukštakulnių. Nenešioju, nes nu, nepatogu, bet, suprask, kaip ir reiktų, nes gi tokia maža.

Kai pagalvoji, moters darbų darbelių savo grožiui nusaugoti sąrašas toks ilgas ir įvairialypis, kad, jei mėgintum kruopščiai atlikti juos visus, tikriausiai ir visai išprotėtum. Nuo kojų pirštų galiukų ir pat viršugalvio: pedikiūras, depiliacija, kūno sviestas, anticeliulitinės priemonės, odos valiklis, drėkiklis, maitinimo priemonės, makiažas – lūpdažis, akių pieštukas, šešėliai, tušas, skysta pudra, sausa pudra, skaistalai, kontūravimas; antakių formavimas ir dažymas, plaukų kirpimas, dažymas, šampūnas, balzamas, kondicionierius, kaukė, aliejus, apsauga nuo karščio… Žinau, kad kiekviena turėtumėt ką pridėti ir sąrašas nusitęstų dar ilgesnis.

Ir visas tas galvojimas ką apsirengti – iki isterijos.

Stiliaus pamokos, naujų sezonų pristatymai, instagramo filtrai, frustracija renkantis, kurią foto įsikelt, nes kadrų penkiasdešimt ir tik vienas, labiausiai iš bėdos, galiausiai išeis į viešumą. Sutvarkytas.

Visa grožio rinka iš esmės ir laikosi ant mūsų kompleksų, įsikalbėtų netobulumų ir skaudulių kolonų. Nes visada yra ką patobulinti.

Karts nuo karto pagalvodavau, bet šia tema parašyti galutinai nutariau po to, kai Raminta pasidalino jai duotais neprašytais vieno fotografo patarimais ir tuo, ką apie juos mano. Skaitydama jos įrašą galvojau apie tai, kad be to, jog nuolat dėl tos išvaizdos plaku save pačią, priekaištingai apžiūrinėju ir kitus. Kritišku žvilgsniu žvelgiu į žmones gyvai ar jų nuotraukas ir vis pagalvoju, kaip tas vaizdas galėtų būti geresnis. „Gi pilna filtrų, galėjo truputį paredaguoti“, „Auč, kokia bloga suknelė“, ir taip toliau ir panašiai – tokios mintys karts nuo karto sužiba mano paikoj galvelėj. Aišku, kai prigaunu save taip mąstančią, susigėstu, trenkiu sau mental pliūchą ir apsiraminu, tačiau tie pagalvojimai vėliau vis tiek aplanko. Viliuosi, kad ilgainiui pavyks išsigyvendinti, su šaknimis išraut šitą ydingą savybę, nes ji juodina mano mintis.

Labai, labai norėčiau, kad man toji ir mano pačios, ir kitų išvaizda taip nerūpėtų. Žmonės sako „Tiesiog negalvok apie tai“. Tai čia tas pats, kas liūdinčiam žmogui pasakyti „Neliūdėk“. Iškart imi, išsijungi ir nustoji galvot. Aha. Norėčiau nebūti šou verslo pasaulio, reklamų bei grožio rinkos sukurtų ir stumiamų įsivaizduojamų grožio standartų spaudimo padarinys, tačiau juo esu.

Kažkam galbūt gali pasirodyti, kad viso šio teksto tikslas – sulaukti komplimentų, sakančių, kad „hey, nebeprisigalvok, viskas su tavimi gerai“ (nes mąstant galva gerai ir yra, bet tie jausmai!), tačiau dėl tokio paviršutiniško siekio taip neatsiverčiau.

Tema, nors ir viešai pristatyta, man yra truputį skaudi ir asmeniška. Bet, kadangi vis primenu sau, kad „be the change you wish to see“, nutariau apie tai papasakoti dėl to, jog tikiu, kad tokioje savęs plakimo kasdienybėje gyvenančių merginų ir moterų gali būti ir daugiau. Be to, iš to, ką girdžiu kalbėdamasi su skaitytojais, susidariau įspūdį, jog daug kas mane laiko labai savimi pasitikinčia mergina. Ir tikrai to pasitikėjimo yra, tačiau dažniausiai – kai tema sukasi apie pasiekimus protinėje veikloje. Bet turbūt mažai kas žinojo, kad taip struglinu dėl išorinių dalykų, kad tas nerimas keliauja į vidų ir mane nuolatos tyliai kankina. Tad galbūt žinant, kad žmogus, kurį laikote stipriu, irgi jaučiasi panašiai kaip jūs, bus lengviau su tais nerimais ir savęs baudimu kovoti.

Kaip visuomenės primestų standartų visai neatitinkantis žmogus gali jaustis gražus, taip kažkieno tobulu gražuoliu laikomas – stresuoti dėl išvaizdos. Nes tai, kaip save matome patys dažnai priklauso ne nuo to, kaip atrodome, o nuo to, kaip dėl to savo atrodymo jaučiamės. O jaustis gerai ne visada paprasta. Čia “On” mygtuko užsimanęs nepaimsi ir nepaspausi.

Tikiuosi, kad pavyks tas nevisavertiškumo žaizdas išsilaižyt ir lengviau kvėpuot. Ilga kelionė, mažais žingsneliais, bet gal, kada.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

8 Comments

  1. Gintarė Gintarė

    Nenoriu “stumti” ant Lietuvos, bet pati matau labai aiškią koreliaciją tarp to, kai pradėjau leisti daugiau laiko užsienyje ir daugiau bendrauti su užsieniečiais, ir mano išaugusio pasitikėjimo savimi ir mažesnio rūpinimosi dėl to, kad aš apkūni. Tokia buvau visą gyvenimą ir visuomet dėl to kompleksavau. Iš lietuvių vyrų niekada dėmesio nesulaukdavau, bet per pastaruosius keletą metų tiesiog dėjau ant to, nes tiesą sakant, man pačiai apkūnios moterys būna žiauriai sexy ir supratau, kad ir aš tokia galiu būti. Iš pradžių gal tai prasidėjo nuo atsipalaidavimo, kai esi ne savo šalyje, o vėliau – pamatymo, kad net ir tokia, kokia esu, galiu gauti dėmesio. Tiesa, vis dar tik ne iš lietuvių, bet tiesiog nusprendžiau, kad gal visgi nebūtinai manyje čia problema 🙂
    Taip džiaugiuosi, kad man šitas “nušvitimas” atėjo dar pirmoje 20s pusėje, bet labai linkiu, kad ir pačiai tai kuo greičiau ateitų – tai suteikia tiek vidinės ramybės. Kas padeda man, tai kartkartėmis paflirtuoti su savimi prieš veidrodį (sexy muzika ir apatiniai gali padėti), taip pat išmokau daugiau fotografuotis visu ūgiu – atradau pozas, kurios nuotraukose atrodo estetiškai, ir tuomet labai gera parsivežti iš kelionių nuotraukų, kur ne tik nerealūs vaizdai, bet ir tu pati juose (juk jei nuotrauka wow, tai tas mažas žmogeliukas ją vargu ar sugadins, o turėti wow nuotraukų su savimi vis tiek šiek tiek kelia savivertę).

    • Mahila Mahila

      Ačiū, kad pasidalinai mintimis, Gintare 😉

  2. Dovilė Dovilė

    Ta frazė apie negražiausią kampanijos draugę… iš ties visi tavo išvardinti dalykai man tobulai tinka, tik dar galiu pridėti vieną kompleksų priežastį, kuriai nėra jokio sprendimo apart plastinės operacijos (man tai toks pusiau pasiteisinimas, kad va, aš pagrinde dėl to nelaiminga, ir galbūt net labiau esu verta būti nelaiminga, nei vidutinė lietuvė moteris nusipelno būti nelaiminga (žinau, WTF)).
    Bet turiu pripažinti, kad visa ta nemeilė sau, arba kartais netgi ir pyktis sau, svyruoja pas mane gan smarkiai, nuo tokio “ai, visai gerai aš čia atrodau” iki ” fuck it, parašysiu visiems, kad skauda galvą ir niekur neisiu”.
    Apie tas gerąsias dienas – ypatingai storumo klausimu, man padėjo keletas paprastų dalykų.
    1. Išsivaliau socialinius tinklus. Visas tas pamišimas dėl apsirengimo ir veido tinkamumo viešumai, padarė labai didelę įtaką turiniui, į ką aš kasdien žiūriu. Instagrame vienu metu sekiau ir #weightloss, ir #bodytransformation, ir #curvyfashion, ir #plussize, ir #makeupforfatface, ir t.t. Ir vieną dieną susimasčiau, ir nesugebėjau atsakyti, ar aš bandau suplonėti, ar aš bandau gražiai apsirengti būdama stora, ar aš su kontūravimu bandau “numesti” 10kg, ar aš bandau būti “fat and proud”? Kiekvieną ištrintą hashtagą bandžiau pakeisti kažkuo vertingesniu iš tos srities, kuriai kilogramai jokios įtakos neturi.
    2. Išmečiau visus per mažus rūbus. Gal čia tik mano liga buvo, bet omg kiek aš turėjau per mažų rūbų… mano butas per mažas, tai aišku pas tėvus namie, po lova, vakuuminiuose maišuose, kaip paslėpti lavonai gulėjo keli pilni maišai svojonių. Vienas maišas iš to laiko kai buvau pati ploniausia savo gyvenime, kiti iš truputį storesnių laikų, kai galvojau kad esu stora, bet iš tikro dabar tokios “after” nuotraukos norėčiau, bet man atrodo suprantat, ką reiškia mąstymas “gal kas nors nutiks ir kaip nors staigiai nukris 17 kilogramų ir tada vėl galėsiu užsidėti tą suknelę, su kuria ėjau į savo 100dienį”. Jei aš jau numesiu tuos septynioliką kilogramų, tikrai apsidovanosiu save naujais rūbais, tad viską šveičiau lauk ir patikėkit, atrodo kad baubas iš po lovos būtų dingęs.
    3. Šito negaliu kol kas įvardinti kaip patarimo, nes neradau jokio sprendimo ir gal tiesiog tikiuosi kad problemos įvardijimas bus pradžia darbo… bet valgymas prie žmonių man kelia siaubą. Kai susitinku su visom savo gražesnėm draugėm, visos iki vienos valgo. Prie vyno naminiuose vakarėliuose visada bus daugybė užkandžių, kavinėje taip pat, įvairūs desertai arba kosminiai priedai į kavą. O aš negaliu. Juk aš stora, kaip aš atrodysiu jei dar ir prie visų valgysiu ir visi matys KODĖL aš stora? Viskas aišku visada baigiasi tuo, kad iš liūdesio ir savęs graužimo grįžusi namo galiu suėsti viską, kas yra šaldytuve, nes emocinis skrandis yra bedugnis ir begalinis, “o juk taip neteisinga, kad jos visos valgo ir būna plonos, o aš tiek mažai valgau, ir vistiek stora”.

    • Mahila Mahila

      Labas, Dovile, faina, kad pasidalinai, puikūs patarimai. 😉 Soc. tinklus pastoviai valausi, be jų visai, visgi – sunkiai, tad bandau ravėt piktžoles.

  3. Gabrielė Gabrielė

    Oi, kaip viskas pažįstama. Labai skausmingai juokinga tai skaityti, kai tau 15. 😀 Nežinau, ar dėl netobulos figūros, ar dėl akinių ant nosies, ar dėl aknės, ar dėl dar tūkstančio dalykų, kurių savy nekenčiu, bet iš tiesų kartais būna labai liūdna gyventi šitoj tobulumus aukštinančioj visuomenėj. Visų pirma sunku, kai, kaip ir tu rašei, esi negražiausia iš visų draugių. Antra, nes taip ir nesulaukiu dėmesio iš vaikinų. Bet užvis liūdniausia tiesiog dėl to, nes taip engiu save, o aš tikrai žinau, jog neverta gyventi šitaip savęs nekenčiant. Todėl, kaip ir tu kadaise, kabinuosi į knygas, filmus, muziką, klausausi podcastų ir radijo laidų… Taip bandau siekt išminties, o kartu, noriu tikėti, ateis ir tikrojo grožio supratimas bei jo atradimas savyje. Beje, dar ir pati rašau, o rašymas mane jau penkerius metus gelbėja nuo neapgalvotų sprendimų ir tiesiog padeda „išsivalyti“.
    Skaitau jūsų tinklaraštį jau keletą metų, nuo pat pirmos dienos susižavėjau jūsų mintimis ir idėjomis. Manau, galit tuo drąsiai didžiuotis. Beje, žinau ir kaip atrodot, ir tikrai nemeluosiu sakydama, kad esat labai graži. Visapusiškai! Sėkmės 🙂

    • Mahila Mahila

      Kad ir kaip stereotipiškai nuskambėtų – tikrai ateis geresni laikai. O vaikinai… Palauks jie. Iš tiesų, sveikiau paauglystę praleisti ugdant save kaip asmenybę, o neįsitraukus į meilių-seilių-nesąmonių intrigas. Daug mano pažįstamų žmonių apie santykius ir pan. dalykus pradėjo galvoti jau perkopę 20-metį. Ir nieko baisaus nenutiko.

      “Todėl, kaip ir tu kadaise, kabinuosi į knygas, filmus, muziką, klausausi podcastų ir radijo laidų… Taip bandau siekt išminties, o kartu, noriu tikėti, ateis ir tikrojo grožio supratimas bei jo atradimas savyje.” – puikus požiūris, eini teisingu keliu, tad linkiu jame sėkmės.

      Ačiū labai už tavo atvirą komentarą ir, aišku, komplimentus. Net virptelėjau, kai perskaičiau.

  4. D D

    Nėra labai jau mažas tas tavo ūgis – už Danny DeVito esi 5 cm aukštesnė!

    • Mahila Mahila

      Haha, bet tai jis irgi anomaliai mažas 😀

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.