Pirmyn į turinį

Žyma: Gėda

Apie žiurkišką taupumą, zuikius viešajame transporte ir nemokamas kopijavimo paslaugas

Kai buvau maža, viską taupyti buvo tiesiog privalu. Nes ne tiek daug to visko buvo. Kai vasaros stovykloj pamačiau, kaip amerikietė vadovė išmetė lauk batus, nes jie jai atsibodo ir buvo truputį nusinešioję, stebėjau tai didelėm nustebusiom akim, nes taip elgtis mūsų krašte ar bent jau mano aplinkoje nebuvo įprasta. Kai man buvo septyniolika, Prahoje pamačiusi parduodamą tarkuotą sūrį, pamenu, pagalvojau “Koks netaupus ir tingus turi būti žmogus, kad jį pirktų ir dar už kur kas aukštesnę kainą nei tą, kurį susitarkuoti gali pats?” (Dabar tą tarkuotą sūrį mūsų parduotuvėse perku ir aš, nes prabėgo nemažai laiko ir dabar jau viskas atrodo truputį kitaip.)

Taupumas šiame, vis labiau vartotojiškame pasaulyje dažnai gali būti labai geras dalykas. Visada kelis kartus panaudoju maišelius iš parduotuvės, suplyšusių drabužių ar batų neskubu mesti lauk, juos susiuvu arba nunešu pataisyti, jei nebūtina ir pernelyg nešalta taksi nekviečiu, einu pati, kavinėse ir restoranuose pernelyg dažnai nesilankau, dažniausiai valgau namie. Būti taupiam, ar ne, ir iki kokio lygio, žinoma, spręsti pačiam žmogui. (Apie aplinkosauginius niuansus šįkart irgi nekalbėsiu, dažnai esu kalta ir tai pati žinau, kaip dainavo Džordana). Tačiau egzistuoja toks skausmingas, graužiantis, ėdantis taupumas, kuris vis dar nesveikai gajus mūsų visuomenėje. Su tuo taupumu gyvos ir žiurkės taupukės bei žiurkinai taupukai, su kuriais nori nenori visgi tenka karts nuo karto susidurti ir juos sutikus iš beviltiškumo norisi apsibliaut arba trinktelt kumščiu į sieną. Nes nu dievemarija, nu negalima šitaip. Tas žiurkiškas taupumas labiausiai paplitęs tarp žmonių, kuriems kokie virš 50-šimt, bet, patikėkit manim, apstu jo išpažinėjų ir tarp jaunų žmonių.

14224912_1121888667904773_6259682349078087876_n

(Šiame tekste jokiu būdu nekalbu apie žmones, kurie yra taupūs dėl to, kad tokiais juos verčia būti sudėtinga finansinė padėtis, skurdas, nepriteklius ar asmeninės negandos, kalbu apie nesveikėlius žiurkinus taupytojus, kuriems su finansais viskas ok.)

Vienas labai geras to nesveiko neva taupumo pavyzdys yra kai kurių žmonių bukas sovietinis mąstymas, kad namo neštis ir be saiko naudoti tai, kas jiems suteikiama darbe (kanceliarines prekes, kopijavimo paslaugas, kartais, net užkandžius), yra normalu, priimtina ir šiaip visiškai ok. Yra šimtai, tūkstančiai žmonių, kurie, užuot įsigiję, tarkim, anglų kalbos vadovėlį (kad ir už ypač gerą kainą su žiauriai gera nuolaida iš leidyklos, kad ir su pristatymu tiesiai jiems į biurą), verčiau praleis kokią valandą savo laiko stovėdami prie kopijavimo aparato ir jį kopijuodami, vėliau amžinai pasiklydinės nespalvotų (!) lapų šūsnyje ir namų darbus darydami nežinos, ką reikia padaryti, nes užduoty bus parašyta „Look at the yellow section“ ir jiems ant tų juodai baltų lapų tos geltonos nesimatys. Bet jie vis tiek taip darys, nes kopijavimas juk nieko nekainuoja, juk kopijavosi darbe, gi kasyra. Apie tokį daiktą, kaip autorinės teisės, nė nepradėkim, nes tokio jie tikrai negirdėję. Ir tušinukų dar keletą pagriebs, ir popieriaus kokį paką namo išsineš, sąvaržėlių dar kokių, nes gi nieko nekainuoja, gi darbo. Ir, jei tik niekas to neseks, su darbo automobiliu, pilnu darbinio kuro jie važiuos kosminius atstumus, veš žmones iš taško A į tašką B už pinigus, džiaugsis ir suokalbiškai šypsosis sakydami „Nesisuksi – negyvensi“.

tumblr_nnfkofozjp1twd2hso1_r3_500

Po trečio kurso, 2010-aisiais, man žiauriai nuskilo, nes kažkokiu stebuklingu būdu laimėjau konkursą atlikti praktiką Vienoje, o dar labiau nuskilo tai, kad per mėnesį stipendijos mums mokėjo visus 900eu, vykom keturiese ir už buto, kuriame visos gyvenome, nuomą tereikėjo mokėti 500eu/mėn su viskuo. Gyvenau su trim merginom, iš kurių dvi žiauriai taupė tuos pinigus, nu žiauriai. Jos niekur nėjo, nieko neveikė, visus tris praktikos mėnesius kabėjo namuose taupydamos pinigus, kiek girdėjau, kelionei į Londoną. Per visą tą laiką nė vieną jų taip ir nedaėjo iki nė vieno muziejaus ar galerijos nes, cituoju, „BRANGU“. (Man regis, įėjimo į bet kurį objektą kaina nesiekė 10eu, brangu būtų eiti kasdien, nenueiti bent kažkur bent kartą man atrodo visiškai kvaila. Jei argumentas to nedaryti būtų „Neįdomu“, dar suprasčiau, tačiau čia argumentas tas pats „BRANGU“ ir ne kas kitas). (Tos merginos, su kuriomis gyvenau, nebuvo iš neturtingų šeimų, nieko joms, atrodo, netrūko.) Bet ir nuvykusios į Londoną, nujaučiu, baisiai taupė. Viena jų, beje, visą laiką savo nešiojamą kompiuterį naudojo išsiėmusi jo bateriją ir kompą visada laikydavo ant laido, nes taupė tą bateriją. Kartą reikėjo pereiti iš vieno kambario į kitą ir tai buvo ganėtinai sudėtinga misija, nes iškilo rizika, kad, atjungus laidą, prapuls visi tuo metu internete atidaryti puslapiai, nes jų reikėjo darbui, o batarkė buvo kažkur toli nukišta, suprantat? Nes gal tikėjos, kad kompą, su visa sutaupyta batarke naudos dar vaikai ir anūkai, žinot, kaip būna, iš kartos į kartą, viską ten.

Iš kavinėse dirbusių draugų esu girdėjusi apie žmones, kurie atėję pavalgyti prašo, kad ant Margaritos picos dar ir sūrio nedėtų arba užsisakę arbatos pageidauja tris kartus pakartoti karšto vandens, kuriame galėtų tą patį vargšą maišelį išmirkyti.

tumblr_m68gdhmnby1qh18l1o1_1280

Žinau žmonių (šeimą su dviem vaikais), kurie kelis mėnesius mito vien bulvėm, kad įsigytų naują prašmatnų virtuvės komplektą. Užuot pirkę pigesnį ir nealinę savęs.

Apie žmones, kurie trūksplyš iki telefono ar kompiuterio nusibaigimo nuo jo ekrano nenuklijuoja apsauginės plėvelės verčiau nesiplėsiu, šitie irgi aiškūs.

Esame girdėję daugybę istorijų apie žmones, pinigus taupančius visą gyvenimą ir pastaruoju nesidžiaugiančius bei galiausiai juos iš senatvinio naivumo atiduodančius telefoniniams sukčiams arba taip ir numirštančius ant kalno nuvertėjusių pinigų.

Būna žmonių, kuriems atrodo visiškai normalu iš barų ir kavinių tašėj išsinešti kokį vieną kitą bokalą. Tigi bajeris, tigi „gauna tos kavinės tuos bokalus visus nemokamai, gi nieko čia tokio.“ Kiek pamenu, kai pasisavinate jums nepriklausantį daiktą tai vadinama vagyste, ne bajeriu. Tiems patiems žmonėms atrodo, kad vyrukas, įsigudrinęs ant senų butelių klijuoti etiketes, kad juos priimtų taromatai ir taip pasirinkti kišenpinigių buvo nubaustas visiškai be reikalo, nes gi nieko tokio nepadarė, gi vapščė sanitaras, padėką jam. (Nepamirškit, kad tokei sanitarai po to varo atidirbinėti naktinės pamainos nulupinėdami kapinių tvoreles ar statomų namų pamatus, pagalbininkai tie.)

Yra ir tokių žmonių, kurių idiotiškasis taupumas pasireiškia išganingu mąstymu, kad nepirkti bilietėlio naudojantis viešuoju transportu yra geniali mintis. Jiems atrodo, kad nemokėti už važiavimą, sekti feisbuke ar kur ten, kur yra kontrolė ir visaip mėginti jos išvengti yra normalu. Kelionei neišleidę pinigų ir išsisukę nenubausti jie jaučiasi it didvyriai. Jie nė nesusimąsto, kad jie yra viena iš priežasčių, kodėl kyla važiavimo kainos, o viešojo transporto sistema tobulėja siaubingai lėtai. Jie nesupranta, kad taip elgtis turėtų būti ne tik, kad nepriimtina, bet ir gėda. Priminkite jiems, kai kitą kartą tokius sutiksite. Jei jiems negėda, padarykite, kad būtų.

ad_155568660-e1420111350647

Yra daug žmonių, kuriems atrodo, kad paslaugos nėra toks daiktas, už kurį reikėtų mokėti pinigus. Paslaugas juk galima gauti atsiskaitant sparnuotom frazėm „Lieku skolingas“, „Žiauriai ačiū“, barteriukais, chujukais ir pažadukais, kad paslaugą atliekantysis įgaus nepamainomos patirties ir „turės ką įsirašyti į CV“. Taip, aš visiškai sutinku, kad kai kuriuos dalykus, kai kuriems žmonėms, kai kuriose situacijose gyvenime reikia daryti nemokamai, o savanoriaujant galima labai daug ko išmokti, bet yra ribos. Teko dirbti (laimei, trumpai) įmonėje, kur visais įmanomais atvejais užuot samdžius žmonės papildomam darbui būdavo karštligiškai ieškoma savanorių ir tiesiai šviesiai sakoma, „Kam mokėt, kam dirbt, jei visą purviną darbą gali atlikti savanoriai.“ Savanoriams būdavo prižadama galimybė „įgyti neįkainojamos patirties bei sudalyvauti renginiuose“. Tų renginių metu tiems savanoriams visgi nebūdavo leidžiama išeiti iš darbo vietos ir vargšai likdavo ir nusikalę po alinančios darbo dienos, ir nė nepamatę renginio, dėl kurio ir ėmėsi to darbo. (Apie tą šaraškino kontorą straipsnį gal dar parašysiu, jau baigėsi konfidencialumo sutartis, bet įspūdžiai dar neišblėso).

Kol visuomenėje dar bus tokia didelė dalis žmonių, kuriems daug visokių tokių ir panašių dalykėlių yra normalu ir patys nepradėsime elgtis išmintingai, negalėsime tikėtis to iš kitų ir neturėsime teisės pykti, kad gyvenam ne kaip šiuolaikiškoje ir mąstančioje valstybėje, o kaip septinto dešimtmečio rusų komedijoje. Pripažinsiu, kai kurie dalykai, kuriuos čia paminėjau, dar prieš kelerius metus ir man gal būtų atrodę normalūs, tačiau, laimei, laikui bėgant ir plečiantis akiračiui sąmoningumas pamažu ima viršų. Daugiau jo linkiu ir sau, ir visiems kitiems.

tumblr_myjdh2nwec1s5vk5so1_500

4 Komentarai

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Palikite komentarą

Savaitgalis, kurio nepavyko išvengti

Kur buvęs kur nebuvęs žvėriškų (atsakau) vakarėlių maratonas ėmė ir įtraukė vargšę mane, nebesugebėjusią atsispirti menkavertėms žemiškosioms pagundoms. Naujai senas Vilnius su savo linksmybių taškais buvo marširuojamas ir penktadienį ir šeštadienį. Jei pastarąjį nebūtų buvęs vykdomas Woo uždarymas, tai galėčiau juokaut, kad gal verta nusipirkti abonementą į jį, mat šiaip ten niekad veik nebūdavau, o šį savaitgalį buvau net gal ir per daug. Taigi, reziumė: išleista pinigų – sąlyginai nedaug, svarbu mokėt nepasiimt visko iš namų, karaokėje sudainuota dainų – dvi (su mano daininkės talentu, tai per daug net), protų mūšyje atsakyta klausimų – turbūt nei kiek, susumavus visus teisingus ir ne, balansas kažkoks toks, aplankyta viešųjų įstaigų – 6 (ypač nedaug, palyginus su pavasario pjovimais), pamesta galvų – viena kvadratu. Visgi, belstis į Sattą šeštadienį pačio vakarėlių piko metu ir pabučiuot duris, suvokus, kad nedirba, man jau lygis. Viskas, nu jau tikrai noris sakyt, I’m too old for this shit. Paskui vaikštai pusę savaitės kaip zombis, pasiklydęs laike ir erdvėj ir mąstai, kaip pavyko išlaikyti rimtį more or less Berlyne.

Žinia visiems mano skype kontaktams – jo, mano interas durnas, aš tai prisijungiu, tai atsijungiu, man ne visada nueina žinutės, bet man taip vienodai rodo, kad jau bloga girdėt šias pastabėles iš jūsų. Išsijunkit funkciją, kuri praneša, kad kažkas prisijungė, ar atsijungė, kam ji reikalinga? Arba trinkit lauk iš konktaktų ir (jei dar norėsit) rašykit mailu, fb ar telefonu. Arba nerašykit.

Tiesa, nuoširdžiai atgailauju už visas nuodėmes ir viliuos, kad karma netvos per galvą, kaip kad atrodytų visai tikėtina. Jei žinočiau, kaip atpirkt kaltes, tikrai pirmu numeriu tai ir vykdyčiau. Draugai Sveikas Protas ir Saikas buvo truputį išvykę atostogų, tad atisvėrė galimybės išlįst visiems velniams. Kaip kažkada vienas žmogus yra pasakęs – ir gėda, ir noris pakartot. Bet moralkės prielina, gal ir priklauso.

Labanaktuksas, ryt vėl darbų krūvos, rodos, niekad nesibaigs. Sonnenallee dar nepažiūrėjau, jau net pikta.

Bandau susikaupt iš visų jėgų ir neišbarstyt harmonijos ir taikos su pasauliu, parsivežtų iš Vokietijos. I’m sincerely counting on this.

Palikite komentarą