Pirmyn į turinį

Žyma: Darbas

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų
Įkelta 2013 23 spalio

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą
Apie klientų aptarnavimo linksmybes
Įkelta 2013 11 vasario

Apie klientų aptarnavimo linksmybes

Kai dėsčiau, vis nerimo galvoj mintis, o koks gi jausmas dirbti paprastą darbą. Antram kurse teko padirbėti kazino, o paskui sekė vien tik protiniai darbai, kur dažniausiai, esu pati sau karalaitė ir bene viskas priklauso nuo manęs.

Labai norėjosi pabandyti paveikti kažką paprasto, kažką, apie ką galvot nereikia grįžus namo, kur nėra deadline‘ų, ir per daug smegenų sukt netenka.

Po bene penkių mėnesių gaiu skelbti išvadą vieną – paprastus darbus dirbti sunkiausia.

Būna, ateina žmogus, išūžia tau galvą, ir vaikštai paskui pusdienį kaip nuskriaustas, nes energetiniai vampyrai išties egzistuoja ir apsigint nuo jų sunku.

Idiotiškiausių cituacijų, dirbant klientų aptarnavime, top:


1 Sykį moteriškė gerą pusvalandį meditavo prie prekystalio mykdama apie jos teises į privatumą, kai paklausėme jos telefono numerio, kuris privalomas grąžinant prekę. Taip, iš tikro tai mes ne moteriškus drabužius pardavinėjam, o kuriam slaptą duomenų bazę, kuria naudosimės šnipinėdami pusamžes azijietes.

2 Sykį kita moteriškė ėmė ir pradėjo maitinti krūtimi tiesiog parduotuvės vidury. Aš suprantu, būna. Nu bet. Tiek gyvų papų viešoj vietoj dvyliktą dienos dar nebuvau mačius nei aš, nei kolegės.

3 Šiandien atėjo vyrukas, sakęsis, jog ieško žmonos. Sudainavo penkias Johny Cash‘o dainas prie prekystalio ir išėjo. Žmonos, pasirodo, pas mus net nebuvo.

4 Kartą moteriškė, man dedant jos įsigytas palaidines į krepši pradėjo rėkti, kad „savo žvilgsniu gadinu jos dieną“.

Customer service taip ne man, jau taip ne man. Belieka kikent, žinant, kad greit baigsis ši linksmybė.

1 Komentaras
Mėnuo Kanadoje
Įkelta 2012 10 spalio

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui – ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi – kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

1 Komentaras
Mergaitė – chaosas
Įkelta 2012 25 balandžio

Mergaitė – chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Palikite komentarą
Apie nesuklastotas laimes
Įkelta 2012 20 kovo

Apie nesuklastotas laimes

Gyvenimas toks nepaprastai įdomus, kad bene kiekvienas žingsnis provokuoja nesustabdomus minčių ir įvairiausių pasvarstymų pliūpsnius. Jei turėčiau šiek tiek daugiau laiko, rašyčiau bent tris kartus daugiau, nei dabar, nes užrašyti tikrai yra, ką, bet šią akimirką gyvenu tyliu noru, kad paroje būtų bent trimis valandomis daugiau. Gyvenimas toks kupinas įkvėpimo ir nesibaigiančios veiklos, kad neįmanoma pasakyti ‘ne’ jo dovanojamoms galimybėms.

Žmogaus potencialas išties yra neribotas. Šiandien supratau, kad darbo dienos metu ilsiuosi nebent tada, kai važiuoju iš/į darbą, stoviu duše ar kylu liftu. Ką jau ten, meluoju, nes net ir tada negaliu sustabdyti savęs nuo minčių generavimo. Darai darai darai, atrodo, kad atsijungsi, jauti, kaip organizmas pats save perkrauna ir varai toliau. (Išsamų įrašą apie žmones, sugebančius plikom rankom versti kalnus, pažadu parašyti šiek tiek vėliau).

Ir žinai, man ta stadija, kad net ne visai malonią patirtį sugebu kaip mat apversti aukštyn kojom ir išpešti iš jos maksimalią naudą.

Šiandien tesinori pasidžiaugti, kad nesame pseudomenininkai, negirdime tuščios muzikos, nesididžiuojame paikom garbėm, mūsų draugai nėra nei bukas nei bukesnis, dar nesišnekame su savimi (kaip ne kai kurie netoliese), gebame objektyviai vertinti aplinką ir, užuot paleidę gerkles, santūriai patylėti.

Taip gera gera suvokti, kad net ir bedugnėj baloj vandeniui merkiant iki paskutinio siūlo, neturi teisės nusiminti, nes, po šimts, labai gerai žinai, kiek daug turi, ir nevalingai išsišiepi kaip paskutinis palaimintasis idiotas.

Palikite komentarą