Pagaliau pradėjau ieškotis kambario Berlyne. Reikalavimai gan simple – ne per brangiai, ne per toli nuo univero, kuris yra Mitte rajone (pačiam centre), kad būtų lova, internetas ir keli kiti elementarūs atributai. Po pusantrų metų realybės show vėpėu bendrabuty manęs jau tikrai niekas nebeišgąsdins. (Kažkada tam bendrabuty pradėjau gyventi ant prikolo, prieš tai gyvenau dideliam kotedže Pilaitėj, išsikraustyt galėjau sau leist ir kažkur kitur tikrai geriau, bet norėjos šiek tiek studentiško ekstrymo (kaip kad gyvenimas penktam aukšte, kai dušai – rūsy) paskui atėjo draugė krizė ir paaiškėjo, kad finansiškai tai buvo vienas geriausių sprendimų ever), o bet tačiau tas ekstrymas pradėjo lįst per gerklę jau senokai. Taigi, dėl Berlyno gavau keletą pasiūlymų, pradėjau susirašinėti su viena pana (tiksliau, tai aš taip maniau, nes pasirašė laiške Micha (moteriškas vardas?), apsikeitėm feisbukais ir pamačiau, kad Miša tai Michael ir visai jis ne pana, o dar ir visai toks nieko vyrukas. Dar nieks nenuspręsta, bet kolkas paieškos nuteikia smagiai. Labai tikiuosi, kad bent tiems penkiems mėnesiams rasiu jaukų sau kampelį ir pagaliau nebereikės kariaut su idotais.
P.S. Padovanokit man kas nors U. Barauskaitės knygą „O rytoj vėl reikės gyventi”. Atsibodo vis skolintis iš bibliotekos, o prekyboj nebėr.
Įkelta 2010 6 rugsėjo
