Padriki gyvenimo reiškiniai.
Viskas, daiktai sukrauti, mylimieji išbučiuoti, dokumentai paruošti, rytojus suplanuotas. Ryt ir visą artėjančią savaitę Berlyne +20º! Palieku namus ir sau pasižadu, jog viskas, kas nutiks po šiandienos, bus dar geriau, nei buvo. It‘s a new day it‘s a new life. And I‘m feeling good!
Palikite komentarą
Per visą tą šurmulį ir ilgalaikes atostogaus jau visai ir pamiršau, ką reiškia sėdėti paskaitose. Šiaip ketvirtakursiai į Erasmusą nelabai važiuoja, nes po rudens semestro paprastai būna praktika, o po jos – jau ir paskutinis pasispardymas su paskaitomis ir tuomet viskas, milijonas egzaminų ir baigtas bakalauras. Bet, ačiū Dievui, užbėgau įvykiams už akių ir praktiką susitvarkiau Austrijoje vasarą, todėl grįžus tereiks atlikti kelias nesudėtingas užduotis ir šitas reikalas bus sutvarkytas. Pasirodo, šiemet mūsų semestras lapkričio pabaigoje jau būtų baigtas (kai tuo tarpu mokslai Vokietijoj prasidės tik spalio 18!), o aš tuo tarpu mokysiuos iki kovo. Daug kas sako, kad apsirikau ir užuot sau patinginiavusi einu sunkiausiu keliu. Bet juk aš ir nemoku kitaip, aš visada turiu kažkur įsivelti, kažką daryti kitaip nei visi (per ketverius metus universitete būsiu išbandžiusi turbūt didžiąją dalį alternatyvių studijų variantų (antram kurse dar ir lankiau paskaitas laisvu grafiku)). Tiesą sakant, bene visus dalykus, kuriuos pasirinkau, vienaip ar kitaip jau teko mokytis (nes per trejus metus iš esmės ir praėjome viską, kas gali būti anglų filologijos programoje), naujas bus tik vokiečių kalbos kursas. Bet kaip aš noriu išmokti tą kalbą! Labai viliuosi, kad sugebėsiu įveikti ir šitą sau mestą įššūkį, nes tuomet turėčiau naudos visam gyvenimui.
Beje, kadangi šis kursas paskutinis, kaip paaiškėjo, jau turiu pradėti rašyti ir kursinį. Jau buvau susitikusi su jo vadove, kuri, laimei, pasirodė labai maloni moteriškė, tokia down to earth (prieš tai buvusi kėlė man scenas emailu ir visaip kitaip tampė nervus, kol, finally, vis tiek ištempiau 9). O štai kursinio tema – ‘Implicit Messages as Means of Character Creation in Fiction‘. Supratai? Aš tai, atvirai pasakius, iš trečio karto tai joa. Turėsiu perskaityti keletą knygų, tik ieškosiu jų jau Berlyne, nes, anot dėstytojos, VPU vistiek jų neturėtų. Pachekinau savo universitetą pasauliniame universitetų reitinge – 139 vieta! (palyginimui, VU dalinasi 501 vietą su keliomis dešimtimis kitų universitetų). ‘Notable alumni, professors and lecturers: Otto von Bismarck, Albert Einstein, Friedrich Engels, Karl Marx…’ Nu.
Vėl skaitinėjau visokias quotes ir radau šitą: (kaip tik į temą prie mano kursinio)
‘Fiction was invented the day Jonas arrived home and told his wife that he was three days late because he had been swallowed by a whale.’
Gabriel Garcia Marquez
Cha.
‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.
‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.
Be tavęs viskas kvaila.
Ir tikrai. Kvailos gatvės, gėlės, mašinos, televizorius kvailas, žmonės kvaili. Aš kvaila. Jei kas ir atrodė aišku prieš išvykstant, tai dabar neaišku niekas. Paskutiniai metai universitete, amžius, kuris kažkada atrodė jau toks solidus, kuomet viskas jau turėtų būti aišku. Dabar nebežinau, nei kur teks nakvoti už savaitės, nei kur grįšiu pavasarį, nei draugai kas nei priešai nežinau. Aš ir vaikas ir senis, bijau pasaulio, bet jau žinau, kad didžiausias turtas, dėl kurio noris kovoti – ramybė. Ne tyla, ne muzikos neskambėjimas ar kaimynų vaidų negirdėjimas, ne. Ramybė, kai sėdi paryčiais karlsplatze prie fontano, šneki su nepažįstamaisiais, nesi tikras dėl kelio į namus, bet žinai, kad viduj ramu. Ak, kaip laukiu ir tuo pačiu prisibijau žmogaus, kuris grįš vasarį. Bet užvis labiau džiaugiuos, kad gyvenimas dovanoja tas klaidžias keliones, kai pamažu ieškai savęs ir jauti, kaip galvoje atsiskiria juoda ir balta, akmenys ir perlai, mylimi ir nelabai.
Vakar čia kažkaip netikėtai užtūsinom su lietuvaičiais. Taip gan ramiai, bet man kažkaip išvis vakarykštė naktis tokia juokinga juokinga. Šiaip nei gert nei kažkur užsibūt neplanavom, ėjom į Starbuks‘ą kavos, nes kambariokė tai toliau gyvens Lietuvoje, kur šio gėrio dar nėra, tai reikia atsiskanaut iki soties. Paskui kažkaip atsiradom mylimiausiam Irish pub‘e, gurkšnojom alų ir išgirdom, kaip vienas vaikinas telefonu šnekėjo lietuviškai. Jei būtumėm kokioj Airijoj ar angluos tai turbūt būtų normalus reiškinys, o čia – iš tiesų keista, nes lietuvių bendruomenė Vienoj velniškai mažytė ir jaunų žmonių ten vos keli. Taigi, pradėjom plepėt, užsisėdėjom, paskui prisijungė dar daugiau lietuvaičių, viskas smagiai ir jaukiai. Bet žinai, dabar tikrai galiu pasakyt, kad nieko nėra baisiau už pavydžias malaletkas. Nes, nu realiai, nei mes į tuos bernus rimtai žiūrėtumėm, nei kokių kėslų turėtumėm. Tiesiog smagu pabendraut, o jie tokie labai keistai juokingi – išvykę iš Lietuvos gan seniai, tokie pasimetę jaunučiai turtingų tėvų vaikeliai, šviežiai baigę mokyklą, o dar ir vilniečiai. Įtariu, kad žinai, apie kokį tipažą šneku. Na o mergos. O jau mergos. Mes realiai apakę buvom, kaip jos ten skeryčiojos, kėlė scenas (o be to, kaip man paskui paaiškino, tai jos net ne tų čiuvų mergos) ir visaip kaip nemandagiai elgės. Gėda pelėda. Whahaha. Na o dabar, labas rytas, rituos iš lovos ir darausi pusryčius. 13.30, žinau, katino dienos.
P.S. Gavau va tokį pasiūlymą Berlynui:
Dear xxx,
I’m a polish artist and since over a year in Berlin. I live up to last month with an very open-minded economics student who stood for me also as a nude model in front of my camera. Unfortunately she study now in London, so I’m looking for an open minded flatmate, which stands also in front of my camera.
Best Regards
xxx
NU.
O dar vakar matėm viešą blowjob’ą. Too much man kažkaip čia to open-minded stuff.
