Kadangi prisiminiau senus gabumus, pradėjau šiek tiek vėl kirpti namie. Kadangi mokslai, anksčiau buvę ne itin pastebimi, kažkokiu būdu ėmė ir gan stipriai užspaudė, kelinta diena jaučiuosi nusikalus kaip šuniukas (O dabar įdomu pasidarė, iš kur atsirado toks posakis, ir kur tas šuva/šuniukas taip jau nusikala?). Išties, iki kovo galo turiu tieeeek planų, kad laikas tikrai tikrai neturėtų prailgti, tik reikės nemažai kantrybės, valios ir, deja, pinigų, kad su viskuo susirodoti. However, at least mokslai šiek tiek įdomūs. Šiandien per Eglish for the Media teko vaidinti radio show transliaciją, o po poros savaičių ją teks sukurti patiems. Per Academic Listening kūrėm naujus, labiau šiandieninę visuomenę atitinkančius herojus filmo 12 Angry Men motyvais. Su žaviu (labai žaviu) kursioku Titos prisižvengėm negyvai (mūsų herojai – 19m. naivoka vietnamietė padavėja Thao, stambus 33m. kompiuteristas nolifer‘is Hans, 99m. (nu) buvęs kariuomenės vadas Manfred ir taip toliau ir panašiai). Dabar, kai skaitai, tai tau, čiuju, nejuokinga vapsčė, bet mes kritom bekurdami, patikėk.
Dabar štai kelintą vakarą sėdžiu sau namie viena ir rengiu pranešimą paskaitai Unreliable Narration. Baisiausia tai, jog pranešimas apie vieną labiausiai scary filmų The Others, tad truputi nejauku (Sooner or later they will find you. Bu!). Dar nejauku ir tai, jog dėstytojas gan griežtas, tad nežinia, kokio pažymio tikėtis, o filmą rytojui šiuo metu karpo draugytis, kuriuo pasitikėti galima, bet nesu tikra, kiek.
