Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie mano mylimiausią lietuvių rašytoją ir įkvėpėją – Ugnę Barauskaitę

Pakalbėkime apie įkvėpimą.

Yra tokia rašytoja bei radijo laidų vedėja, filmų įgarsintoja Ugnė Barauskaitė. Jei klausotės ar kada esate klausęsi radijo stoties M1+, jos balsas jums tikrai turėtų būti girdėtas, nes laidas ten ji veda jau daugybę metų. Be visų šitų rolių, Ugnė Barauskaitė dar yra ir rašytoja. Viena mano mėgstamiausių.

Ugnė Barauskaitė, kaunodiena.lt nuotrauka

Jos citatomis dalinusis esu ne kartą, bet niekada nesu rašiusi apie tai, kokią didelę įtaką man ir mano norui rašyti padarė jos kūryba.

„O rytoj vėl reikės gyventi”

Pirmoji jos knyga, kurią autorė 2002-aisiais išleido 27-erių, „O rytoj vėl reikės gyventi” man į rankas pakliuvo po to, kai ją parekomendavo draugė Aistė Vilkaitė, dabar jau ir pati rašytoja. Knyga sudaryta iš keliems skirtingiems draugams knygos herojės rašomų elektroninių laiškų. Toks kaip ir dienoraštis, bet ne sau, o kitiems pasakojama gyvenimo (įdomaus gyvenimo!) tėkmė su jausminiais nukrypimais ir prisiminimais. „Kaip ir mano herojė, aš dirbu radijuje. Todėl šios istorijos tikrai galėjo nutikti man. Nors galėjo ir nenutikti. Arba nutikti ne man. Matot, tiesa yra tai, kuo tikite.” – rašoma ant knygos nugarėlės.

O rytoj vėl reikės gyventi

„O rytoj vėl reikės gyventi” esu skaičiusi kokius dešimt kartų. Gal ir daugiau. Pirmus kelis kartus ėmiau iš bibliotekos, o vėliau saviškę man atidavė draugė, nes matė, kad man ji kur kas reikalingesnė negu jai, hehe. Tai toji knygos kopija, kurią turiu, visa aprašinėta, su pabraukimais, komentarais – visas knygas taip skaitau.

Tai, kaip U. Barauskaitė šioje knygoje aprašo kasdienybės smulkmenas, tarpusavio santykius ir tai, kiek visame tame šmaikštumo, smarkiai prisidėjo prie mano noro ir ilgainiui išsivysčiusio įpročio viską užsi- ir ap-rašinėti. Ir nebijoti ironijos bei saviironijos. Ir jausmų, šitų tai jau nė už ką negalima bijoti, nes baisiai neįdomu bus gyventi.

„Vienatvė – puikus dalykas. Ir ji niekada neateina iš ryto. Ji ateina vakarais. Iš ryto reikia gyventi.“

„Dešimt“

Antroji Ugnės Barauskaitės knyga – „Dešimt“. Apie dešimt mėnulio kalendoriaus mėnesių, kuriuos trunka nėštumas. Tema man lyg ir visai neaktuali, o juo labiau prieš tuos penkiolika metų, kai knyga buvo išleista. Bet tai, kaip apie tą laikotarpį rašo Barauskaitė, nė kiek nepanašu į dvasingą supermamišką seilėjimąsi. Vėlgi – tai tarsi dienoraštis, su tais pačiais prisiminimais bei daug, daug jausmų – ir iš dabarties, ir iš anksčiau.

Dešimt

„Iš meilės mirštama tik tuomet, kai tau keturiolika – arba kai toji meilė tetrunka savaitę, bet normalūs žmonės žino, kad mylint reikia gyventi, o tą labai sunku padaryti, kai visi šlovina pirmąją meilės stadiją ir visai pamiršta antrąją, kai, užuot isteriškai dulkinęsi, žmonės susitveria rankomis ir paprasčiausiai miega. Žinoma, Romeo nedulkino Džuljetos, bet juk norėjo!.. Tik nespėjo. Pažiūrėčiau, ar po trejų bendro gyvenimo metų jis dar norėtų karstytis balkonais! – garantuotai knarktų atsukęs nugarą ir užsiplėšęs visą antklodę.

Visa bėda, kad šeimyninio miego etapo taip lengvai neparduosi, nebent reklamuotum flanelines pižamas ir jaukius patalynės komplektus. Užtat kiek daug gali įsiūlyti rodydamas seksą! Ką ten: apatinius! Ką ten: prezervatyvus! – viską!!! Telefonus, automobilius, keliones su penkių žvaigždučių viešbučiais, pagaliau kavą ir traškučius. Kai reklaminiuose plakatuose sanguliauja net batukai su basutėm, kas gali norėti tik miegoti?..“

„Vieno žmogaus bohema“

Trečioji knyga – prieš penkerius metus pasirodęs romanas „Vieno žmogaus bohema“. Su šita man buvos sunkiausia – iš pradžių visai neužbūrė ir išsigandau, kad jau nebepatiks. O vėliau įsivažiavo ir taip stipriai, kad vietomis vos ne iki ašarų, ir vėl per tuos jausmus. Kur kas brandesnis, bet taip pat labai gražus kūrinys.

Vieno žmogaus bohema

„Meilė nėra nei kantri, nei maloni, nei pavydi. Priešingai – ji neturi nė lašo kantrybės anei malonės, o ką jau kalbėti apie nepavydą. Meilė didžiuojasi, išpuiksta, ypač tuomet, kai tas kitas būna kantrus, malonus ir nepavydus. Meilė elgiasi netinkamai, ieško vien tik naudos, duodasi piktumui ir niekada nepamiršta, kas buvo bloga, džiaugiasi ir minta vien neteisybe. Anksčiau ar vėliau meilė pasiduoda, nebetiki, nusivilia ir nuleidžia rankas. Meilė baigiasi.”

Matau, kad U. Barauskaitės knygos nėra baisiai gerai įvertintos GoodReads’uose. Kaip kad ir nemažai puikių filmų IMDB. Bet čia toks dalykas – man atrodo, kad kūrinys neprivalo būti šedevras ar/ir visiems patikti, kad tave sužavėtų ir paveiktų. Barauskaitės knygose nereikia ieškoti baisiai didelės meninės vertės ir tai ne priekaištas, o kaip tik – teisingų lūkesčių nustatymas. Man visos jos knygos labai gražios – moteriškos, jausmingos, tikros ir šmaikščios. Jas tiesiog įdomu ir gera skaityti, toks ir yra mano lūkestis knygai. Jose pilna taiklių pastebėjimų, kuriuos skaitai ir linksi galva, galvodamas „Nu tikrai taip“. Tuo paprastumu jos ir genialios.

Būna, skaitai kai kurių žmonių rašomus, neva saviironiškus tekstus, ir netiki jais – per daug jie pretenzingi ir, atrodo, tyčia perspausta, perdėta, kad skambėtų įdomiau. Tai štai su Barauskaitės kūryba to jausmo visai nėra,  čia viskas atrodo iki skausmo tikra, ši rašytoja turi to gylio, kurį taip vertinu žmonėse. Pažįstamuose ir nebūtinai.

Man vienas skaitytojas yra pasakęs labai gražų komplimentą – kaip vieni moka dainuoti, kiti – piešti, taip aš, anot jo, moku rašyti. Tai vat Ugnė Barauskaitė labai gražiai piešia žodžiais. Ir labai savanaudiškai tikiuosi, kad dar daug priprieš.

Dabar jaučiuosi truputį iškritus iš medžio, nes, rašydama šį tekstą, atradau, kad Ugnė Barauskaitė turi savo FB puslapį, kur vis šį bei tą parašo ir pasidalina nuotraukomis iš gyvenimo, apie kurio egzistavimą nežinojau. Pačios FB paskyra uždara (nėra galimybės sekti), tad maniau, kad nieko daugiau pasiskaitinėti ir negalima. O va, pasirodo, yra puslapis. Bus ką veikt dabar man.

Sudedu ir daugiau citatų iš Ugnės Barauskaitės kūrybos. Visas jas savom rankom nurašiau iš knygų – skaitykit, percituokit, grožėkitės.

„Įsivaizduokim: berniukas nori bendrauti su mergaite. Ji jam baisiai patinka. Mergaitei berniukas irgi baisiai patinka, bet pagal visuomenines taisykles ji privalo, net jei nenori, maivytis, kad berniukas jos siektų ir imtų ją vertinti. Abu verkia į pagalves vakarais. Pozityvu čia būtų tik tai, kad abu, kol maivosi, turi laiko pagalvoti nuodugniau – bet taip dažniausiai neatsitinka. Nes mergaitė iš principo maivosi, o berniukas iš principo siekia. Tai žaidimai. Primityvioji psichologija.

Mano katinas irgi vejasi tik tą daiktą, kuris ridenasi nuo jo kur nors po sofa. Bet mano smegenys berods labiau išsivysčiusios nei katino. Aš galiu rinktis, kokiomis taisyklėmis vadovautis.

Apžvelkime, kaip galėtų būti. Berniukas nori mergaitės, mergaitė nori berniuko. Jie, taikios ir subrendusios asmenybės, apie tai sau romantiškai kalbasi, ir tas laikas, kuris pirmajam variante buvo skirtas ašaroms į pagalvę, yra panaudojamas vienas kitą pažinti. Visi laimingi, ir štai du sveiki visuomenės nariai – ramūs, darbingi, be nepilnavertiškumo kompleksų, be neurozių, be depresijų. Gulim sau saulėkaitoj ir valgom apelsinus.”

***

„Paskui parėjau namo. Atsisėdau. Ir pamaniau: juk aš tobula. Rimtai, aš – tobula. Tas jausmas toks naujas, toks didelis, kad vaikštau po jį kaip ekskursijoj. Kol nueinu nuo vieno krašto prie kito, vėl įdomu grįžti prie pradžios. Man kažkaip džiugiai baisu, lyg būčiau gavus dovanų visą miestą.”

***

„Kodėl jie mano, kad moteriškė turėtų susiprasti? – kad ir kiek vyras kartotų Myliu Geidžiu Pasiilgau – vis tiek bus vienu kartu per mažai. Bet stengtis reikia.

Kodėl jie mano, kad verkianti moteriškė nori pabūti viena? Verčiau paduotų krūvą nosinių.<…>

Kodėl jie mano, kad vyriški patarimai tinka moteriškų krizių atveju? Ir kodėl paskui stebisi lekiančiomis į savo galvą vazomis?.. Prisidirbo – tai tegu bent jau tyli ir glaudžia. Šikniai tie.

Kodėl jie nesupranta, kad visos akivaizdžiai gražios ir seksualios moterys nori girdėti, kad yra Protingos, o akivaizdžiai protingos – kad yra Gražios ir Seksualios? <…>

Reklama:

Ir paskiau: jei moteriškė sako Tu Manęs Nemyli ir taip toliau – tai reiškia, kad reikia skubiai ir įnirtingai tvirtinti priešingai. Nes jei akys ant kilimo – ir nieko nesakai, tai… Taip – Ir – Yraaaaa!!! O tada jau į dūdas – ir tegu tvarkosi, kaip išmano.

Bet jie vis tiek deda akis ant kilimo. Kodėl?

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako ‘būtų geriausia tave palikti‘ – tai reiškia ‘aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!’; ‘nenoriu daugiau tavęs matyti‘ – reiškia ‘noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!‘; ‘daugiau neliesk manęs!‘ – reiškia ‘mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…‘.

Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Ir galėtų suprasti: jei bernas mano, kad moteris yra tai, su kuo having fun – tai jam iš viso nėra ką veikti su moterimis. Tegu eina su vienkartinėmis mergytėmis. Bloga Koncepcija ir Neteisingi Akiniai.”

***

„Malonumai nebūtų įdomūs, jei paskui nereiktų jų atpirkinėti klūpomis. Kaip tik todėl alkoholio vartojimas <…> taip dažnai baigiasi malda prie klozeto.“

***

„O mes, moterys, jaučiam savo esmę nematydamos. Pasiduodam Mėnulio ritmams, verkiam tamsoje, sapnuojam ateitį ir mylimuosius, ieškom slaptųjų prasmių mažaraščiuose jų laiškuose. Kai vyras padeda tašką, mes jį apraizgom prasmių labirintais. Ir taškas jau nebe taškas, o meno kūrinys.

Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Va taip ir mylim, tuos prisigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyti, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jie per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų!

Štai, kuo mus patraukia vyrai: įsižiūrėtomis galimybėmis.“

***

„Vyras, vieną kartą išėjęs, išeis dar nesyk – nes dar nesyk sugrįš.“

***

„…kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“

***

„Žinai, kuo didesnis žmogaus IQ, tuo labiau tas žmogus linkęs pamiršti, jog tėra viso labo apsiuostantis gyvulys. Bet už gamtą vis tiek gudresnis nebūsi. Geriausias seksas būna kaipsyk su tais, kurių nesinori niekam rodyti.

Kokia nors moteriškė, kurios IQ menkutis kaip sraigės, man regis, mažiau nukrypsta nuo gamtos duoto kurso. Į dvi dalis ji nesiplėšo. Tik išsiskečia, kai dulkinasi ir gimdo – viskas.

O aš plėšausi: ir uostau, ir galvoju. Čia ir slypi mano nelaimės.”

***

„…paprastam, paviršiuje plūduriuojančiam žmogeliui atrodo, kad pakeli taurę – ir padedi. Kas čia tokio? Tačiau kai kas toje vonioje atsiduria virš ištraukti kamščio, ir ten be jokio gailesčio nugarma visas šlamštas, o ir žmogus!

Pažįstu tą jausmą, kai norisi pasikarti. Kai viskas, ką iki tol darei ir kas rūpėjo, nebetenka prasmės, kai tampa nyku, nors griežk dantimis; kai pasaulis deformuojasi ir gąsdina pavidalais, kol žyra į šukes (su kažkodėl skirtingais atspindžiais); kai pats girdi, kaip rėkia siela, atsiskirdama nuo kūno!

<…>

Dabar matau tuos ženklus visur – drebančiose rankose, naiviuose pasiteisinimuose, balso klajojime, prapliumpančiuose atsakymuose į neužduotus klausimus, keistose pauzėse, galiausiai užrašytų tekstų bejėgystėje.

<…>

Ištverti save patį – nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!

Nes alkoholis taip sukurtas, kad įkalbinėtų iš paskutiniųjų. Jis visada gudresnis už tave.”

***

„Seriale „House M. D.” buvo epizodas apie vyriškį (genijų), kuris vartojo tam tikrą alkoholio ir vaistų kombinaciją, blokuojančią jo intelekto viražus ir kvantinės mechanikos lygtis. Nes tik būdamas standartiniu protelio galėjo nuoširdžiai mylėti tą gražią ir mielą mergaitę. Adekvačiai, be gėdos prieš save.”

„Na žinai, geriau jau vyno taurė nei depresija!” – sako mamos kaimynė. <…>

Durne tu! Alkoholis ir YRA depresija.”

Palikite komentarą

Parkė ant parkės, o ta parkė dar ant parkės

Įspėjimas: jei mėgstat pamokslaut apie tai, kad kažkas zyzia dėl bereikšmių problemų (aka first-world problems), aplenkit šitą tekstą penkių kilometrų spinduliu.

Panašiomis temomis jau esu rašiusi ne kartą, tad dovanokit, jei kartosiuosi. Mano blogas veikia kaip savianalizė ir nėra man geresnės terapijos už rašymą. Tai ir toliau narplioju.

Jei vyktų koks overthinkinimo (šiame tekste dažnai naudosiu šitą žodį, pasiruoškit) čempionatas, tai čia būtų viena iš tų retų veiklų, kuri man sektųsi fantastiškai gerai ir garantuotai imčiau prizines vietas. Nes nu. Tik duok man paoverthinkinti. Jei paskaitinėjate, ką rašau internetuose, turbūt jau atkreipėte dėmesį į mano pastabumą detalėms. Tačiau lygiai taip pat kaip gerai pastebiu visokias smulkmenas, geras ar kritikuotinas, taip ir iš mažulyčių dalykų aš sugebu išpint milijoną šalutinių minčių ir, aišku, nemaža dalis jų yra nelabai adekvatūs (kaip dažniausiai paaiškėja vėliau) stresai dėl menkniekių.

Tas nuolatinis galvos sukimas, aišku, atneša ir daug visokių naujų idėjų blogo įrašams, asmeniniams projektams ar pokalbiams su žmonėmis, bet šįkart noriu pakalbėti ne apie tai. Šito įrašo tema – parkės, kurios, kai užpuola tokie overthinkinimo priepuoliai, lipa viena ant kitos, viena kitą maitina ir sustiprina. O tada išsijuosusios talžo, vanoja be gailesčio.

Keletas labai primityvių pavyzdžių, kaip viskas veikia.

Pradėkim nuo to, kad aš esu labai aukšto lygio hipochondrikė. Hipochondrija – paranoja, kuri yra kur kas dažnesnė negu galėtumėt pagalvoti. Ir mano gyvenime ji tikriausiai nevešėtų šitaip smarkiai, jei nebūtų buvę atvejų, kuomet nutariau pasitikrinti, ar kuo nesergu ir paaiškėjo, kad hey, problemyčių visgi yra. Taigi, toji hipochondrija kartais ir naudos duoda – kai nenumoji ranka į sveikatą, išties gali užkirsti kelią rimtesniems susirgimams. Bet vis dėlto, aš nežinau, ar tiek paranojinti ir overthinkinti, kiek tai darau aš, yra normalu.

Kaip ir, spėju, ne vieno patyrusio hipochonriko, mano minčių srautas veikia štai šitaip – pradedu jausti kokį simptomą – pradedu Googlinti (tai žinoma) – atrandu, kad tas mano simptomas gali reikšti labai nejuokingus reikalus – registruojuosi pas gydytoją – gydytojas kraipo galva „aha, gal ir rimtai čia jums šitas“ – padaro tyrimus – tyrimas parodo, kad viskas gerai arba parodo, kad oi, tikrai ne viskas gerai – gydausi (arba, jei tyrimai geri, tai ne) – pasijuntu geriau (arba ne).

Ir visa tai būtų visai neblogai – nes savo sveikatą prižiūrėti būtina ir tikrai better safe than sorry. Bet, bet, bet – kiekviename mano aprašyto proceso žingsnyje mano galvoje sukasi daugybė minčių. Apie tai, o kas, jei viskas bus blogai, o kas, jei per savo aplaidumą nepasirūpinau savimi anksčiau, o kas, jei tas abejingumas turės padarinių visam likusiam gyvenimui. Kartais užpuola tokia baisi, stingdanti baimė, kad vieną dieną viskas baigsis, viskas praeis ir tu nieko negalėsi padaryti. Nes jau bus per vėlu.

Lygiai tas pats galioja, kai eina kalba apie mano artimuosius ir draugus. Neužtenka man savų paranojų apie save, labai sėkmingai stresinu ir dėl kitų.

Neneikime, ant žmonių baimių pastatyta, clickbaitinė žiniasklaida dosniai maitina tas mūsų, overthinkintojų, mintis. Net ir tada, kai liepi sau jos vengti, pasiveja ir išlenda iš už kokio kampo. Na, o tada matai, skaitai ir galvoji.

Reklama:

Kitas overthinkimo pavyzdys – nuolatinis jaudinimas dėl to, kaip kitus veikia tavo buvimas – žodžiai, elgesys, tie patys pokštai. Ar tinkamai elgiuosi su žmonėmis, ar nieko neįžeidžiau, neužgavau ar nepersistengiau klausdama, juokaudama, ar ne pernelyg kritiškai vertinu situacijas. Kiek kartų galvoje suku mintis apie dėl nepaaiškinamų priežasčių nutrūkusius ryšius, nesuskaičiuočiau. Apgalvoju, išanalizuoju kiekvieną aplinkybę, kiekvieną pasakytą žodį, išsikeliu prielaidas, matau, kad nieko daugiau pergalvoti jau nebesugebėsiu, pasidedu kažkur šalin, o po kiek laiko ir vėl grįžtu. Ir vėl suku tą pačią plokštelę, galo tam nematyt.

Net ir prabėgus daugybei metų, šūsnis, krūvas, ilgiausius puslapius ištartų žodžių šiandien be vargo galėčiau atkartoti. Taip gerai juos prisimenu, nes savo galvoje juos prasukusi esu šimtus kartų. Nes nu – taigi reikia pasiparinti.

Ir dėl darbo aš nuolat jaudinuosi. Man labai patinka tai, ką darau ir, net, regis, suvokdama, kad viskas juda teisinga linkme, randu užtektinai kampų, dėl kurių reikėtų pasiparint. O jeigu aš iš tikro nieko nesugebu? O jeigu per lėtai dirbu? O jeigu susimausiu? O jeigu, o jeigu, o jeigu.

Kas blogiausio gali nutikti? – paklaustų psichologai. Aš nežinau, bet ir nenoriu sužinoti.

Šiandien su vienu žmogumi kalbėjomės apie tai, kad, kad ir kaip įnirtingai trankytum sau mental pliūchas ir bandytum grąžinti save į realybę, kad ir kaip griežtai siektum naudotis logika, o ne baimėmis ar kalte grįstais minčių klodais, ir priminti sau, kad visos tos parkės yra bereikšmės ir dažniausiai įsikalbėtos, nevaldomi jausmai ir striokai ima viršų ir daryk tu ką nori.

“Pala, pala, tu tikriausiai rimtų problemų neturi, kad turi prabangą skirti laiko galvoti apie visokius šūdniekius”, turbūt sakysit.

Gal, o gal tiesiog taip jau yra, kad nėr žmogaus, kuris gyventų sau ramų gyvenimą dėl nieko nesijaudindamas. Tik vienas jaudinasi dėl skrydžių į kosmosą ar širdies operacijų, kurias atlieka, o kitas – dėl to, kad varnėnai vyšnias nulesė. Problemos, regis, nesulyginamos, tačiau žmonių jausmai ir reakcijos į jas – ne visada adekvačiai pasireiškiantys ir prognozuojami ar suvaldomi. Todėl mane visada truputį stebina patarimas vengti streso. Nežinau, kur ir kokį niekur ir nė kiek neblaškantį gyvenimą turi gyventi žmogus, kad jis dėl nieko nesijaudintų ir dėl nieko jam širdelė nevirpėtų.

Na, bent jau tokie, kaip aš, visada susiras, dėl ko išgyventi. Dabar tiesiog stengiuosi visas tas sruventi nepaliaujančias mintis nukreipti teigiama linkme – kai baisu, kad kažkas bus blogai, labiau vertinu tai, ką turiu, vengiu kažką atidėlioti, kai stresinu dėl darbų – dar labiau stengiuosi, kai bijau, kad nesimato, kaip smarkiai myliu, pasistengiu, kad dėl to klausimų nekiltų.

Ir ne, šis tekstas tikrai nėra bandymas ieškot paguodos. Kaip visada, tik noriu pasidalinti pasvarstymais. Ir, jei kartais, o gal ir dažnai, jaučiatės panašiai, parodyti, kad jūs ne vieni. Ir visi šitie overthinkinimai – neišvengiama mąstančio žmogaus kasdienybės dalis. Ar ne?

Palikite komentarą

Kaip vokiečių porelė prieš du dešimtmečius išdūrė visą meno pasaulį

Kai dėsčiau anglų kalbą suaugusiems, vienas iš daugybės to užsiėmimo privalumų buvo darbas su vis naujais vadovėliais, kuriuose būdavo apstu įdomių tikrų istorijų.

Štai taip aš sužinojau apie vieną įdomiausių kada nors įvykusių nusikaltimų, apie kurį noriu papasakoti ir jums. Jei mėgstat detektyvus ir apie šitą istoriją girdėti dar neteko, šį tekstą turėtumėt skaityti apsiseilėję, o vėliau, numanau, jūsų laukia smagaus papildomų šaltinių nagrinėjimo valandėlė.

Kiek pabandžiau paieškoti, išsamaus ir detalaus šios istorijos nušvietimo lietuvių kalba internetuose neradau. Nu, arba nemoku ieškoti. Tai pabandysiu papasakoti pati.

Taigi, pradžiai, truputį faktų. 1891-1976 m. gyveno toks Maxas Ernstas – vokiečių dailininkas, skulptorius, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų. Čia taip bendram suvokimui – jo paveikslas “The Stolen Mirror” 2011 m. aukcione buvo parduotas už $16.322.500 (aha, daugiau negu šešiolika milijonų).

Maxo Ernsto paveikslas “Solitary and Conjugal Trees” (1940 m.)

O štai mano savais žodžiais atpasakota long-story-short versija.

2003 m. gruodį garsus 20 a. meno ekspertas Werneris Spiesas iš Paryžiaus traukiniu atvyko į Setą, kitą Prancūzijos miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Spiesas, kuris ypatingai gerai išmanė Maxo Ernsto darbus, čia atkeliavo apžiūrėti ir, jei dievas duos, patvirtinti vienintelio Ernsto paveikslo, kurio nei jam, nei apskritai kam nors meno ir šiaip pasaulyje iki 2003-ųjų dar nebuvo tekę regėti, autentiškumą. Tas paveikslas vadinosi “La Forêt” (“Miškas”) ir, nors tiksli jo nutapymo data nebuvo žinoma, Spiesas spėjo, jog jis buvo nutapytas ~1927 m., mat tuo laikotarpiu Ernsto paveiksluose miško motyvas buvo pakankamai dažnas.

Prieš tai Spiesas jau buvo patvirtinęs kito Ernsto paveikslo “Oiseaux en peril“ autentiškumą. Darbas tuomet buvo parduotas už 500.000 eurų.

Dvejoti, ar “La Forêt” buvo originalus darbas vertė mokslinės ekspertizės rezultatai. Reikalas tas, kad, tiriant paveikslui nutapyti naudotus dažus, buvo aptikti du pigmentai, kuriuos tapytojai plačiai naudoti pradėjo tik po 1945 metų. Bet Spiesas visgi buvo linkęs tikėti, kad turės reikalų su originalu.

Kadangi tiksli paveikslo nutapymo data žinoma nebuvo, meno ekspertas turėjo hipotezę, jog Ernstas pigmentus galėjo naudoti eksperimentuodamas savo ankstyvojoje kūryboje.

Na, bet Werneris norėjo apžiūrėti paveikslą, kad pats įsitikintų, kaip ten yra iš tikrųjų.

“La Forêt”, kurio apžiūrėti į Setą atvyko Werneris Spiesas.

Sete Spiesą pasitiko Helena Beltracchi – įspūdinga 45-erių metų moteris – išsilavinusi, intelektuali ir elegantiška, liemenį siekiančiais storais šviesiais plaukais. Ji Wernerį atsivežė į puošnų Beltracchių šeimos dvarą.

Spiesas jau buvo spėjęs su Helena susipažinti Paryžiuje ir šį bei tą apie ją sužinoti. Moteris buvo vokietė, kilusi iš Kelno apylinkių. Helena iš savo senelio pramoninko Wernerio Jägerso buvo paveldėjusi didžiulę modernaus meno kolekciją. Ji papasakojo, kad 3-4-ajame 20 a. dešimtmečiuose jos senelis artimai bičiuliavosi su garsiausiu Vokietijos modernaus meno pirkliu Alfredu Flechtheimu ir iš jo nusipirko daugybę paveikslų.

Garsusis meno kolekcionierius Alfredas Flechtheimas.

1933 m., Hitleriui atėjus į valdžią, Flechtheimas, kuris buvo žydas, pabėgo į Londoną. Naciai uždarė jo galerijas ir išpardavė meno kūrinius. Bet, laimė, Werneriui Jägersui pavyko paslėpti iš Flechtheimo pirktus darbus, kuriuos Helena ir paveldėjo. Tap jų buvo ir keli Maxo Ernsto paveikslai.

Paveikslais besidomintiems interesantams Helena rodydavo juodai baltą nuotrauką, kurioje buvo įamžinta jos močiutė Josefina Jägers, pasipuošusi juoda suknele ir perlų vėriniu ant kaklo, sėdinti šeimos valgomajame. O močiutei už nugaros ant sienų matyti ne vienas meno kūrinys iš Helenos paveldėtos kolekcijos.

Štai čia toji nuotrauka, kurią visiems rodė Helena.

Moteris sėkmingai vieną po kito pardavinėjo paveikslus, ant kurių kiekvieno nugarėlės buvo priklijuota išblukusi etiketė su užrašu “Sammlung Fleichtheim” (Fleichtheimo kolecija).

Spieso apsilankymo metu Ersnto paveikslas “La Forêt” kabėjo Beltracchių miegamajame, antrame aukšte. Pamatęs kūrinį, meno mylėtojas Spiesas džiūgavo – kokios ryškios spalvos, koks puikus darbas! Jis nė neabejojo, kad prieš akis mato iki šiol neregėtą Ersnto originalą.

Po Spieso ekspertizės, 2004-aisiais viena Šveicarijos galerija už kūrinį Beltracchiams sumokėjo 1.7 mln eurų. Netrukus “La Forêt” jie perpardavė už šiek tiek aukštesnę kainą, o 2006-aisiais darbas buvo eksponuojamas Maxo Ernsto muziejuje Briūlyje, Vokietijoje. Galiausiai “La Forêt” buvo parduotas jau už 7 mln eurų.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios pardavinėti darbai iš Helenos Beltracchi paveldėtos kolekcijos nukeliavo pas daugybę kolekcininkų ir į įvairius muziejus.

O bet tačiau, kaip jau turbūt supratote, visi visi paveikslai, įskaitant ir “La Forêt”, toje kolekcijoje buvo klastotės.

Visus juos nutapė Wolfgangas Beltracchis, Helenos vyras. Na, o netikro Ersnto paveikslo istorija laikoma pelningiausia visų laikų klastojimo afera.

Wolfgangas Beltracchis tapo savo studijoje.

Wolfgangas Beltracchis gana anksti suprato turįs talentą, kurį paveldėjo iš tėvo. Šis paprastai tapė ant bažnyčių sienų, bet kartais darydavo garsių 17 a. meistrų darbų kopijas ir nebrangiai jas parduodavo.

Reklama:

Tėvo nuostabai, dar būdamas paauglys, Wolfgangas vos per keletą valandų sugebėdavo atkartoti Picasso darbus. Vėliau jis mokėsi dailės mokykloje, o 1978-aisiais jam netgi pavyko keletą savo darbų visai brangiai parduoti Miunchene vykusioje meno mugėje.

Kad ir kaip ten būtų, Wolfgangui nelabai patiko disciplina, už kurią kur kas labiau jis vertino laisvę. Gabus vaikinas nesistengė tapti unikalaus braižo dailininku. Užtat ką jau mokėjo, tai mokėjo – kurti garsių autorių klastotes. 9-ajame dešimtmetyje jų jis nutapė ir per įvairius meno pardavėjus Berlyne prastūmė ne vieną.

1992-aisiais, kai Wolfgangas susipažino su Helena, jo kriminalinė karjera įgijo pagreitį. Balandėliai įsimylėjo ir Wolfgangas, neabejodamas, kad ši jo nepriduos policijai, gana anksti Helenai pasipasakojo esąs meno klastotojas. Meilė pasakų pasaka skleidės, kaip pasakytų Širvys, ir porelė netrukus susituokė.

Wolfgangas ir Helena Beltracchiai. Love is!

Įdomu tai, kad Wolfgangas netapė paveikslų kopijų. Jis pasirinko kur kas gudresnę kryptį – kūrė visiškai naujus ir unikalius darbus, atkartodamas garsių dailininkų stilių. Didysis Wolfgango talentas – mikliai perprasti, kokia buvo tam tikrų meistų darbo eiga – nuo kuo jie pradėdavo tapyti, kada užtepdavo vienas ar kitas spalvas ar nupiešdavo tam tikrus objektus.

Prieš imdamasis tapyti klastotę, Wolfgangas kartais netgi nuvykdavo į vietą, kur gyveno jo imituojamas menininkas, kad įvertintų, kokia ten krenta šviesa. Jis siekė ne tik parinkti tinkamas spalvas, bet ir užtikrinti, kad kūriniuose netrūktų konkrečiam autoriui būdingo autentiškumo, tos vadinamos menininko dūšios.

Ne kam kitam, o Wolfgangui šovė ir mintis suklastoti Helenos močiutės nuotrauką tarp paveikslų. Tam jis pasinaudojo prieškariniu fotoaparatu ir fotopopieriumi. Tai nuotraukai pozavo ne Helenos močiutė, o pati Helena. “Paveikslai ant sienų” – ne kas kita, kaip juodai baltos jų kopijos. Pamenat “Sammlung Fleichtheim” etiketes? Taip, ir šitos buvo Beltracchio rankų darbas. Jis jas sendino kavos ir arbatos dėmėmis.

Porelei ne vienerius metus gyvenimas klojosi puikiai. Bet štai vieną dieną jų klastą išdavė kito vokiečių menininko Heinricho Campendonko paveikslo “Red Picture with Horses“ klastotė. 2006-aisiais Beltracchiai šį darbą, tradiciškai papuoštą “Sammlung Fleichtheim” etikete, nusiuntė į aukcioną Kelne.

“Sammlung Fleichtheim” (Fleichtheimo kolekcija) etiketės pavyzdys.

Jį nusipirkusi kompanija 2008-aisiais nutarė investuoti į mokslinę ekspertizę, kuri parodė, kad paveikslui nutapyti naudotas “Titanium White” pigmentas, kuris atsirado 1918 m. (paveikslas buvo datuojamas 1914 m.), o plačiau naudoti pradėtas tik 5-ajame dešimtmetyje. Taip pat buvo nustatyta, kad “Sammlung Fleichtheim” etiketė ant paveikslo nugarėlės irgi buvo suklastota. Na, o tada yla su pagreičiu pradėjo lįst iš maišo ir, geriau ištyrinėjus kitus Beltracchių parduotus darbus, paaiškėjo, kad visi jie buvo netikri.

2010 Beltracchiai buvo sulaikyti ir, sakyčiau, pakankamai švelniomis sąlygomis pasodinti į kalėjimą. Šiandien abu jie jau laisvėje, iš Vokietijos persikėlė į Prancūziją, apie juos parašytas ne vienas pakoldės ilgumo straipsnis, susuktas ne vienas dokumentinis filmas bei reportažas. Po teismo nuosprendžio Wolfgangas pasižadėjo tapyti tik savo paties kūrinius, kuriuos sau sėkmingai pardavinėja ir eksponuoja parodose.

Wolfgangas su jį išdavusiu neva Heinricho Campendonko paveikslu “Red Picture with Horses”

Rašydama šį tekstą rėmiausi sutrumpinta istorijos versija, pateikta English File C1 lygio vadovėlyje. Tai čia neabejotinai praleista daug įdomių detalių. Iliustracijoms panaudotos nuotraukos man nepriklauso ir yra paimtos iš įvairių straipsnių apie šią istoriją. Dovanokit, jei kai kuriuos terminus versdama panaudojau kokį netinkamą žodį – tai tikrai įmanoma, nes apie dailę mažai ką išmanau. Na, bet tikiuosi, esmę perteikti pavyko. Daugiau apie Beltracchių dabartį nepasakosiu – neabejoju, kad paskaitinėsit patys.

Jei domina tokios visokios istorijos, dar yra labai įdomus pasakojimas apie Moną Lizą. Taip, su šituo paveikslu irgi yra nutikusi bent viena įspūdinga klastojimo istorija.

Papildomi skaitiniai apie Beltracchių aferą:

https://www.vanityfair.com/culture/2012/10/wolfgang-beltracchi-helene-art-scam

https://www.readersdigest.co.uk/inspire/life/meet-the-art-detective

https://www.dw.com/en/how-beltracchi-the-worlds-most-famous-art-forger-plays-with-the-market/a-18436266

Beltracchių istorija YouTube:

Jei tau patinka mano kuriamas ir transliuojamas turinys,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą