Skip to content

Mahila Posts

Trisdešimtmečio krizė dar ir kaip egzistuoja

Iškart perspėju, kad šiame tekste aptarsiu ir įvardinsiu problemą, bet sprendimų nepasiūlysiu. Apgailestauju.

Kažkaip čia taip gavosi, kad pastaruoju metu žiauriai daug ėjau out ir pabendravau su daug žmonių – naujų ir senų pažįstamų, artimų draugų ir pakankamai tolimų bičiulių. Kadangi pati esu gimusi 1988, taip jau išėjo, kad didžioji dalis tų žmonių taip pat yra į vieną ar į kitą pusę apvalinant – trisdešimtmečiai. Ir, galvodama apie visus tuos nutikusius pokalbius, leidžiu sau daryti vieną tokią išvadą – trisdešimtmečio krizė yra stiprus ir realus dalykas.

Ir kuomet apie vidurio amžiaus krizę esam girdėję ne kartą – ją stebėję – taipogi, apie trisdešimtmečio krizę niekas neperspėjo, tad ne vienam iš mūsų ji smogė netikėtai.

Apsidairau ir matau, kaip žmonėms rauna stogus. Ilgai tiesiai einančios atrodžiusios linijos krypsta į keisčiausias puses. Vieni meta darbus ir keliauja į užsienius laimės ieškot, kiti meta valgyt ir geria kosmoso energiją, bėga maratonus iki nukritimo, dar kiti savo sielą padeda ant lentynėlės klubo tualete, o kitos dienos vidurdienį randa save svečiuose, į kuriuos eiti neplanavo. O sekmadienį verkia kruvinom ašarom, nes nemanė, kad būdami trisdešimties vis dar bus tokie pasimetę.

Dar matau daug, kaip niekad daug, pabirusių santykių, kuriuos prieš keletą metų pradėdami žmonės tikėjosi, kad tie santykiai ir bus TIE. 

O dabar vietoj vestuvių ar bendrų namų – subaladota dūšia ir septintas alaus Islandijos kultūros centre. Ir reguliarūs vizitai pas psichoterapeutą. 

Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių vaikšto pas psichoterapeutus, jūs neįsivaizduojat.  

“Mes visi pasimetę. Mes visi iki vieno – pasimetę.” Šitie žodžiai nuskamba kūrinyje “Vaikinai iš padorių šeimų”, kuris šiaip skamba nerūpestingai, bet iš tiesų apdainuoja mūsų kartą. 

“Dabar esi susitikimas, į kurį vėluoju.” Prisimenu šiuos žodžius, kai susiorganizuoju susitikimą su draugu tris savaites į priekį. Gravity savaitgalius leisdavusi karta užaugo ir dabar nešasi su savimi visas praeities istorijas kartu su tuo nežinojimu, ką daryti su tuo gyvenimu. 

Pati išgyvenau šitą reikalą gana skaudžiai – prieš gimtadienį, kuris buvo gruodį, nieko nesinorėjo, puolė baisios mintys, norėjau ne švęst, o verkt į pagalvę. 

Kalbuosi su žmonėmis ir girdžiu juos jaučiančius tai, ką jaučiau ir pati, tik ne vienam kur kas sunkiau. 

Kažkada, iš jaunuolių perspektyvos, mums tas trisdešimt atrodė tokia branda, toks užaugimas – viską tada jau žinosim ir viską galėsim. Bet vat ta realybė pasirodė esanti kiek kitokia.

Manau, kad ir aš, ir daugybė kitų to trisdešimtmečio akivaizdoje supratom nemažai dalykų ir ne juokais išsigandom. 

“Laikas baigiasi.” – sako ta pati mergina toje pačioje dainoje. Ir išties. 

Nes prabėgo, jei viskas klosis gerai, duok dieve, kad klotųsi, duok dieve,

trečdalis gyvenimo 

ir mes dar nieko nežinom ir nesam tikri, ar, kiek ir ką galim. 

Taip pat baisoka pasidaro suvokus, kad, būdami trisdešimties, tėvai tave jau paaugintą turėjo ir atrodė, kad jie viską žino ir viską gali. Turbūt jiems taip neatrodė, bet tu to nežinojai.

O mes štai blaškomės be vietos ir nežinom, ar kada išdrįsim atsistoti į tėvų rolę, nes vis dar pernelyg baisu. 

Dabar mes turim daug laisvės ir praktiškai neribotas galimybes, bet dažnai tiesiog nebežinom, kaip jas panaudoti.

Reklama:

Kai mes augom, nebuvo jausmų. Apie juos nebuvo kalbama, apie juos tik paskaitydavom “Panelės” žurnale ir žinojom apie teorinį jų egizstavimą, bet patys apie jausmus su niekuo nekalbėdavom. Kai kurie ir iki šiol nekalbam.

Užtat buvo skaičiai, rezultatai, ateities projekcijos, prestižas. Rinkomės mokytis dalykus, kurių nenorėjom tam, kad būtumėm saugūs, pildėm ne savo, o tėvų svajones. O sulaukę trisdešimties, supratom, kokie esam dėl to nelaimingi.

Niekada anksčiau gyvenime nesu taip smarkiai supratusi savo laikinumo, kaip dabar. Kūnas ir jo reakcijos į tai, ką su juo darau – ką valgau, ką geriu, kiek miegu, ilsiuosi, leidžiu laiko gryname ore – primena, kad, viską sudėliojus tvarkingai, galima važiuoti be kliūčių, o pridarius klaidų tame dėliojime teks išgyventi sudėtingus padarinius. Nes jau nebe aštuoniolika. 

Mano galva pilna žilų plaukų ir matau, kad greitai jokios sruogelės to nebepaslėps, dažyk nedažęs. Esu trisdešimtmetė su pilna galva žilų plaukų ir jau kitaip nebebus. 

Tačiau greta visų tų baisumų atėjo ir kitokių jausmų.

Ir toks paprastas suvokimas – visi mes turim širdį, net ir tie, kurie atrodo šalti ir kieti, gal kartais net buki, ir norim mylėti ir tos meilės sulaukt atgal.

Dabar kaip niekad smarkiai vertinu tas draugystes, kurios nešasi su savim dešimtį ir daugiau metų patirčių ir istorijų. Kai būnu su tais senais draugais, kartais juos tiesiog apsikabinu ir būnu, ir galvoju apie tai, kaip branginu tą mūsų ryšį. Labai, labai svarbu turėti draugų, su kuriais ne tik į barą gali nueiti.

Nes joks darbas, jokie pinigai, pasisekimas, materialūs laimėjimai neprilygs tam svarbiausiam dalykui – jausmui, kad rūpi ir kažkam ne vis vien, kaip tau einasi. 

Dabar kaip niekad dažnai galvoju apie mirtį. Bandau tas mintis išnaudoti kaip motyvaciją niekad nieko neatidėlioti.

Nešiojuosi savo galvoje ir širdyje visus savo mirusius draugus, kurių beprotiškai pasiilgau. Ir kas kartą kiekvieną prisiminusi jaučiu, kaip vėl ir naujo dūžta širdis ir kiekvieną kartą juos vėl iš naujo apraudu ir mintyse apkabinu tuos, kurie buvo arčiausiai jų ir jų širdis aniems išėjus taip pat sudužo.

Ir dabar labai daug dalykų pasidaro negėda, nes supranti, kokios menkos tos gėdos visatos begalybės mastu atrodo ir kaip niekam jos nerūpi. Iš tikro tai tik tau, nes vis tiek mes visi pirmiausia galvojam apie save. 

Ir gerai supranti, kaip svarbu mylėti,

dalintis,

kalbėtis.

 

Kaip svarbu išlaikyti pagarbą kitiems žmonėms ir nepamest vertybių. 

Kaip svarbu rasti laiko pabūti kartu. 

Kaip svarbu tesėti duotus pažadus.

Kaip svarbu prisiimti atsakomybę.

Kaip svarbu nieko neatidėlioti.

Leave a Comment

Apie tai, ką šneka žmonės vol. 3000

Ir vėl mano telefone prisikaupė sparnuotų pasisakymų, tad atėjo laikas juos išleisti į platųjį pasaulį.

1.  Gyvenimo oksimoronai:

“Mano mama nemėgo vaikų.

2. Apie sunkius rytus iš po vakar:

“Atsibudau žlugęs.”

3. Apie tai, kai liežuvis nuslysta kalbant apie koučerius:

“Jis baigęs kursus coachsurfinimo.”

4. Apie stiprų skrandį:

“Aš paskutinį kartą vėmiau kai moskvičiai baigėsi.”

5. Apie exaggeratinimą:

-O jis labai mėgsta vartoti aukščiausiąjį būdvardžio laipsnį.

-Aha, galėtų dirbti Gineso rekordų knygoje

6. Apie nepažintas teritorijas:

“Instagramas? Ten nesu buvęs.”

7. Apie skūpumą bėdoje:

“Aš turiu kas taiso indaploves, bet neduosiu.”

8. Apie įspūdį:

“Šią vasarą buvau penkiose vestuvėse. Bet vienos iš tų penkių buvo brolio, tai ten kaip dešimt gavosi.”

9. Apie nemeilę tam tikroms daržovėms:

“Baklažanas yra beskonė kempinė, kuri sukelia tam tikrą burnos sensaciją.”

10. Apie meilę tam tikroms daržovėms:

“Jis labai gražus tas patisonas, bet ne Robertas, o daržovė.”

11. Apie pagardų galią ir beskonius maisto produktus:

“Česnakas ir druska atskleidžia ir kartono skonį.”

12. Nebepamenu, kas čia buvo šnekama, bet telefone yra toks sakinys:

“Disneilendas nėra apie seksi.”

13. Apie skirtingą požiūrį į saiką:

-Tai kad jinai normaliai geria.

-Nu po trijų sustoja.

-Nu tai normaliai, ir aš ketvirtą išėjau.

-Jinai po trijų gėrimų, ne valandų sustoja.

14. Apie nesustabdomą laiką:

-Tau trisdešimt? Kada?

-Dabar.

15. Apie geraširdiškumą:

“Aš ryt jau eisiu su tokiu biču susitikti, kur jau trečią savaitę kviečia. Čia bus tokia humanitarinė pagalba.”

Reklama:

16. Apie įsakymus:

“Dievas sako “Neminėk mano vardo be reikalo”. Tai ankiek tu turi būt susireikšminęs…”

17. Apie lingvistinius vingius:

“Žodžio “pasibaisėjęs” antonimas yra “pasigrožėjęs.”

18. Apie išlaikytas preliudijas:

“Aš nesu greitas siųsti nx, aš užbuildinu.”

19. Apie atskirą drabužių dalių (ne)stilingumą:

“Kelnių silpniausia dalis yra ta vieta, kur jos baigiasi.”

20. Apie sunkius rytus:

“Šiuo metu aš esu galvą padėjęs ant savo rankų, o rankos padėtos ant klozeto krašto.”

21. Apie šaltibarščių mechaniką:

“Virtos bulvės yra reverse ice cubes.”

22. Apie netikėtus gastronominius minusus:

“Aš nemėgstu šerbeto, nes man nuo jo labai šalta būna.”

23. Apie netikėtus šakšukos vardus:

“Buvo pomidorų ten toj kambučoj.”

24. Apie ekstermalius verslus:

“Šiaip muzikantui mirt jaunam yra geras biznis.”

25. Apie pamirštus herojus, kurie gyvena tarp mūsų:

“Visi turi istoriją su Galkontaite.”

26. Apie netikėtus talentus:

“Man net nejauku, kaip aš gerai atidarinėju Coca Colą.”

27. Apie objektus Panevėžio mašinų turguje:

“Čia yra prakartėlė. Jei neturėčiau, gal net nusipirkčiau.”

28. Apie komunikabilumą:

“Ji tokia imli pažinčiai.”

29. Apie polinkį švęst su trenksmu ir penkiasdešimčia draugų:

“Tu matei, kaip jie ten tuos gimtadienius Panevėžy švenčia. Mes tai duok dieve netikrą zuikį iškepam.”

30. Apie savęs radimą su alum ant žolės festivalyje nieko neveikiant:

-Atsimeni, kaip sakėm, kad šiemet eisim į visokias paskaitas ten?

-Ai jo.

31. Apie visai ne creepy informacijos kaupimą:

“Man patinka žinot, kur tu gyveni.”

Leave a Comment

Nebijok, aš irgi bijau

Kai sulauki tam tikro amžiaus, sakykim, trisdešimties, baigiasi kompleksai, išnyksta baimės, jautiesi stipresnis negu bet kada anksčiau. Ir dar, ateina galas odos problemoms.

Gerai būtų.

Yra tame šiek tiek tiesos, bet tik šiek tiek.

Nes net ir užaugus atsiranda progų prisiminti, kad giliai tavo viduje pilna nemarių baubų, kurie, užgimę dar vaikystėje, niekada tavęs nepalieka. Ir tikriausiai niekados ir nepaliks.

Prieš pusmetį rašiau apie kompleksus ir tai, kaip ilgus metus su jais nesėkmingai kovoju. Ir dabar vartoju esamąjį laiką, nes, kaip ir paauglystėje, kaip ir prieš dešimt metų ar pusmetį, taip ir šiandien, tai yra vis dar besitęsianti kova. La Sagrada Famillia prilygstančios nesibaigiančios pasitikėjimo savim statybos. Nurieda žemyn koks blokelis ir tada vėl kapstais iš naujo.

Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, kai, sutikęs kokį seną ar naują pažįstamą, kuris puikiai atrodo, skaniai kvepia ir akivaizdžiai yra nepaprastai sėkmingas, pradedi kompleksuoti ne tik dėl savo prastesnių drabužių ar fizinės formos, bet ir padėties, pasiekimų, kilmės ar išsilavinimo trūkumo. Jautiesi kaltas, kad nesi pakankamai šaunus.

Kai tau visai sekasi, jautiesi atrodantis ir gyvenantis pakankamai neblogai, vis tiek atsiras kažkas, prie ko pasijusi it beveidis, pilkas sutvėrimas, ir išore, ir vidumi. Išvydęs save šalia intelektualių puošnių ponų, išsigąsi, kaip smarkiai nušiurę tavo plaukai, išbalusi oda, kokie per paprasti kvepalai, drabužiai ar aksesuarai, kaip mažai knygų esi skaitęs, kiek mažai garbių žmonių pažįsti, kaip nedaug esi pasiekęs profesinėje srityje.

Esu rašiusi apie tai, kaip nesveika lygintis su kitais ir toji mano nuomonė niekur nedingo. Tačiau akimirksnio instinktas tai daryti taip pat gajus kaip ir anksčiau.

Kai prigauni save išgyvenantį tokius jausmus, blaivus protas primena, kad, kuo didesnė tavo savivertė, tuo mažiau reikšmės teiki išorei, tuo rečiau menkas jauties greta kietesnių. Prisimeni ir tai, jog vargu, ar kas apie tave tiek galvoja, kiek įsivaizduoji juos galvojančius, nes visi mes esam pernelyg užsiėmę savimi. Bet vis tiek, regis, kilstelėjęs aukštėliau, tokiomis akimirkomis vėl krenti nuokalnėn. O po to ir vėl keliesi.

Mūsų visuomenėje į nepasitikėjimą savimi žiūrima neigiamai, tad pripažinti, kad tau trūksta to pasitikėjimo – silpnumo požymis. Tad mažai kas ir kalba apie tai garsiai. Visi sau tyliai gyvenam su savais skausmais ir, nežinodami, kaip iš tiesų jaučiasi kiti, galvojam, kad tik mums čia taip. Visi kiti juk stiprūs, tik aš vienas ne.

Įraše apie kompleksus daugiausia kalbėjau apie išvaizdą. Tačiau nesaugumas nesibaigia ten, kur baigiasi išorė. Jis lenda, vejasi, savo šakomis apraizgo kur kas giliau.

Turiu tokią bjaurią ydą – noriu patikti žmonėms, man svarbu, ką apie mane galvoja kiti.

Here, I said it.

Čia ir dabar kalbu visiškai atvirai, neapsimetu stipresne ar kietesne negu esu.

Nenoriu, kad taip būtų, bet taip yra. Nežinau, iš kur tai atkeliavo. Gal vaikystėje trūko dėmesio ir, siekdama jo gauti, išbandydavau visokias taktikas. O gal iš ankstyvosios paauglystės nešuosi baimę nebūti tarp kiečiausiųjų, likti nuošalyje, nebūti prie chebros.

Didžiąją savo gyvenimo dalį nedrįsau rengtis vienokių ar kitokių drabužių vien dėl to, jog žinojau, kad rasis žmonių, kurie jais pasibaisės, nesupras, sukritikuos. Rizikinga bandyti išsiskirti. Kartą pabandęs gali sulaukti tokio žodinio pliekimo, kad kitąsyk jau ir nebeišdrįsi.

Nepaprastai didelį nerimą man kelia jausmas, kad mane pamiršto, nepakvietė, nepakalbino. Sveiku protu suprantu, kad šita baimė dažniausiai yra nepagrįsta, tačiau jausmai yra jausmai ir jų taip paprastai neišjungsi.

Reklama:

Jaučiuosi nusikaltusi, nevykusi ir prasta, kai man atrodo, kad kažkam neįtikau. Tiek, kad būčiau pakviesta, pakalbinta, priimta ir prie chebros.

Kai taip nutinka, nemažai laiko praleidžiu analizuodama, ką padariau ne taip.

Protu suvokiu, kad neįmanoma turėti šimto draugų – nei aš tiek paneščiau, nei toji tiekos draugysčių padrika kokybė vargu ar džiugintų. Tačiau pajutusi, kad nutrūko vieni ar kiti santykiai, ir čia pasineriu į apgalvojimus, ką padariau ne taip, kuo prasikaltau, kad taip nutiko. Galvoje vėl ir vėl suku praeityje įvykusias situacijas ir ieškau kabliukų, kur galėjau suklupt ir apsijuodint.

Jaudinuosi dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Iki šiol, net ir sulaukusi tiekos metų, gavusi dėmesio, išraudonuoju. Jei dėmesys neigiamas, jaučiu kaltę ir, prabėgus tai akimirkai, dar dešimtis kartų, mėnesius ir metus atmintyje vis iš naujo apgalvoju situaciją, taip tikėdamasi išjausti ir išsilaižyti tada apėmusią kaltę. Tik pavyksta ne visada.

-Kai nepasakoji apie save, tave laiko uždaru, užsisklendusiu, slapukaujančiu, gal net arogantišku ar piktu.

-Kai papasakoji, rizikuoji užsiklijuoti egocentriko, kuris vis kalba apie save, etiketę.

-Kai stengiesi būti ramus ir susiturėjęs, tau sakys, kad esi nuoboda ir rimtuolis.

-Kai atsipalaiduosi, pasmerks, kas čia per džiugesys, juk reikia jaust ribas. Reikia atsipalaiduoti ir džiaugtis, bet ne per daug.

-Kai prislopinsi savo nuomonę, užpuls, kad tyli, nieko nesakai, tos nuomonės ir neturi.

-Kai pasireikši, užės, kad per daug reiškies, tikriausiai manai, jog ta tavo nuomonė yra toji vienintelė teisinga.

Reikia atrasti aukso vidurį? Gerai būtų, bet vargu, ar tai įmanoma. Taip ir mėtomės, nuo vieno prie kito. Kaip sraigės išlendam iš kiauto, iki kol gaunam per ragus ir vėl vyniojamės atgal į vienumą – ten, kur saugu.

Ir tada, kai pradedi skęsti nerimų nerimuos, kai vėl įsibaimini, kad nesi mėgstamas, sveiku protu sau primeni – negalvok, jog žmonės turi laiko ir jo skiria galvoti apie tave.

Pasitikėk savimi. Nesijaudink. Nesigilink. Nesijausk blogai. Nesigailėk. Nekaltink savęs. Nesigraužk. Neliūdėk.

Kad ir kiek ir pats, ir kiti tau tai sakytų, kad ir kiek populiariosios ir ne psichologijos veikalų beperskaitytum, dienos pabaigoje esi nuogas, pažeidžiamas žmogus, nešantis savo kaltę per gyvenimą.

Nežinau, ar įmanoma jautis visiškai saugiai. Žinoma, tas supratimas, jog niekas nėra garantuota, padeda vertinti tai, ką turi, ir su savo turtais elgtis pagarbiai. Tačiau tas pats supratimas, kur bebūtum – tėvų namuos Panevėžyje, prie darbo stalo ar Montanos kalnuos, neleidžia iki galo atsipalaiduoti ir tiesiog būti.

Kai baigias paauglystė, kompleksai ir baimės patys sau už durų nepasilieka. Reik juos stumt, grūst, vyt iš namų jėga. Tik kad vis randa kaip vėl pargrįžt, rodos, jau išvyti, pralenda pro durų plyšius, kai pats to nesitiki. O tada ir vėl veji.

Nesidvorėk pasakyti žmonėms, kad žaviesi, kad vertini, kad esi dėkingas. Labai gali būti, kad jiems irgi taip pat baisu.

Leave a Comment