Skip to content

Mahila Posts

Kur (ar) galima skaniai pavalgyti Vilniuje? (Atnaujintas vietų sąrašas)

Atnaujinta 2019 m. rugsėjo 30 d.

Originaliai šis įrašas buvo apie tai, kaip sunku rasti, kur galima skaniai pavalgyti Vilniuje. Prabėgus dvejiems metams jo publikavimo, matydama teksto aktualumą, nutariau jį jau antrą kartą atnaujinti ir papildyti. Kai kurios vietos, paminėtos originaliame tekste, jau užsidarė, kai kurios – pasitaisė, o ir naujų atsidarė/pavyko aplankyti nemažai. Palikau tik tą senojo teksto dalį, kuri yra vis dar aktuali, atnaujinau ir kainas (kai kur rašau apie, nes nepasižymėjau ir tiksliai neprisimenu). Originaliajame įraše buvo mažokai nuotraukų, tad taisausi ir pridedu jų daugiau. Dar pridedu ir subjektyvų savo kiekvienos vietos įvertinimą 5-balėje sistemoje. Važiuojam.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

pavalgyti Vilniuje
Čia yra Dolce & Gabbana, sukišę veidus į makarus liūdnai pagarsėjusio Richardsono fotosesijoje.

Maitinimo įstaigų Vilniuje yra visa galybė ir kartais išsirinkti kur nueiti nėra taip paprasta. Kartais labai promising atrodo dailus interjeras, o valgiai nuvilia, kartais būna atvirkščiai. Dar būna ir taip, kad nėra net prie ko prikibti.

Jeigu nenorėčiau atrasti kažko naujo, visą laiką tiesiog valgyčiau Rhum Room‘e ir vargo nematyčiau. Ten man neskanus tik Cubano sumuštinis, o visa kita iki be priekaištų puiku. Tačiau, ir gamindama namie, ir kažkur lankydamasi, vengiu kartojimosi, nes norisi įvairovės.

Reikėtų paminėti, kad mano finansinė padėtis bei ir noras išleisti maistui ne pernelyg skausmingą sumą vargiai leidžia eiti į tokias vietas, kur, ko gero, visada žiauriai skanu (o ten kokie užkandžiai prasideda nuo 13eu), ir pusryčiams gert gulbės pieną. Todėl bus aptariamos pakankamai paprastos vietos.

Jei aiškinsit, kad jei nebrangu, tai ir negali būti skanu, nesutiksiu, nes tikrai gali.

Jei sakysit kaip tu gali kritikuoti, jei iš viso nieko apie maistą neišmanai, būsit teisūs dėl to, kad išmanau tik tiek, kiek išmano eilinis valgytojas, norintis pasisotinti. Ir labai abejoju, kad į maitinimo įstaigas keliauja tik rafinuotą skonį turintys gurmanai.

Tai vat, įvairios nuotrupos iš aplankytų vietų, bebandant skaniai pavalgyti Vilniuje. Nerašysiu apie visus, visus ragautus patiekalus, tik tuos, kurie paliko įspūdį. Sąrašas pateiktas abėcėlės tvarka ir, nors kai kurie restoranai turi kelis taškus mieste, adresus pateikiu konkrečių vietų, kur lankiausi. 

1. Ararijo – Bokšto g. 3

Keliaudama po pasaulį sužinojau, kad mėgstu korėjietišką maistą. Ir štai Vilniuje atsidarė šviežias korėjietiško maisto restoranas. Jame nemažai dalykų yra kreiva – į FB žinutes neatsako, meniu lietuvių ir anglų kalbomis pakankamai skirtingas ir sunku nuspėti, kokį patiekalą gausi, o ir šiaip pilnas klaidų. Bet užtat maistas ten labai skanus. Valgiau korėjietišką deep fried chicken su sojos padažu, patiekiamą su marinuotais ridikais (8,5eur), o draugas – Donkatsu – deep fried kiaulieną donkatsu padaže, patiekiamą su ryžiais, plaktu kiaušiniu (8,5eur). Tikiuosi, kad pavyks jiems išsilaikyti, nes, kaip suprantu, klientų trūksta, o, su komunikacija ir reklamavimusi – ne kažką. 4/5

Čia yra korėjietiška deep fried vištiena.
O čia vat Donkatsu.

2. Briusly – Islandijos g. 4.

Phad tai (5,9eur už mažą porciją, kurios man per akis). Šitą vietą buvau palaidojusi tada, kai sriuba ten ėmė kainuoti 10eur. Tačiau, kaip suprantu, toks kainų pakėlimas sukėlė baisų klientų nepasitenkinimą ir dabar vėl viskas kainuoja gana adekvačiai. Apie tai sužinojau netyčia ir džiaugiuosi, kad dabar galėsiu ten daug visko išragauti. Dar labai skanu pas juos saldžios bulvės (3,5eur), donburiai (7,3-8,9eur), himalajų ekspresas (6,3eur)… tiesą sakant, skanu viskas, ką teko ragauti, išskyrus Tika Masala (7,5eur), kuri ne tai, kad buvo nepakankamai aštri, ji tiesiog buvo be skonio. 

Tik šiemet atradau, kad jie turi fainą vidinį kiemelį, jei nesat buvę, vasarą nepražiopsokit. 

Tik vat vienas dalykas. Metai bėga, bet liūdna rūsio tualetų situacija (nudrengti, apšnerkšti, be tualetinio popieriaus ir su sulūžusiom spynelėm) nesikeičia. 4/5

Čia yra puikiai atrodanti, bet nelabai skani Tika masala.

3. Delta mityba – Naugarduko g. 41

Gua Bao (garinta bandelė su saldžia bulve) (3eur), keto sriuba su kreivabudėmis be makaronų (5eur), bibimbapas – ryžiai dubenėlyje su daržovėmis, naminiu majonezu, ssamjang padažu, keptu kiaušiniu ir kreivabudėmis (7eur). Viskas, ką ragavau – pasakiška. Tai yra pati hipsteriškiausia vieta, kokią man yra tekę matyti Vilniuje ir tai šiuo atveju yra komplimentas. Super random interjeras + fone rodoma Takeshi pilis. 5/5

Nuostabusis bibimbapas.
Fantastiška Šaolino sriuba.

4. Don Simon – Kęstučio g. 34

Lazanija (6,25eu) ir makaronai su cukinijomis ir krevetėmis (9,7eu). Man ten visada labai, labai skanu. Dieviška lazanija ir tobuli makaronai. Viskas, ką yra tekę ragauti iš jų sušių meniu – puiku. O picos jų man kur kas skanesnės negu ten kokiam Jurgy ir Drakone. Tik vat mokėti ~10eu už makaronus dažnai nesinori, tad užsuku retai.

Papildymas: naujoji lokacija Žvėryne kažkokia keista. Nuoširdžiai maniau, kad interjeras ten toks, koks yra, todėl, kad anksčiau ten buvo įsikūręs koks mandras ir nelabai skoningas restoranas. Bet ne, pasirodo, tas interjeras kurtas būtent Don Simon užsakymu. Na, dėl skonio nesiginčijama. 4,5/5

5. Drama Burger – Gedimino pr. 31

Jautienos burgeris (5,99eur), saldžiosios bulvytės (2,59eru) ir majonezas (1,19eur). Kažkada ši vieta man atrodė labai brangi, tačiau dabar, kai priviso visokių pretenzingų skylių su užkeltomis kainomis, Dramos kainos atrodo labai adekvačiai. Kokybiški ingredientai, aiškus skonis. 5/5

6. Džiaugsmas – Vilniaus g. 28

Su šita vieta turiu keistą santykį. Žinau, kad Džiaugsmas yra išrinktas geriausiu Lietuvos restoranu ir tas, ko gero, verčia ten einant turėti didžiulius lūkesčius, kad visa ko skonis ir patiekimas buvo top notch. Ir kai viskas būna tiesiog okei, lieku šiek tiek nusivylusi. Paragauti ten teko nemažai ko – puikios menkės spurgos (8eur), duona su lašiniais ir obuolių uogiene (6eur) – puiki, jautienos išpjova (apie 26eur) buvo ok, veršiuko smegenėlės buvo tiesiog ne mano skoniui, ešerio tartaras (apie 12eur) buvo skanus, bet jau toks mažulytis, kad norėjos dar mažiausiai tokio paties sotumui pajausti, krapų ledai buvo įdomus, bet nelabai skanūs. Labiausiai patiko baravykų ledai su obuolių actu (apie 6eur), tik, gaila, paskutinį kartą kai ten buvau, jų jau nebebuvo. Apskritai, visus tartarus (jautienos, patiekiamas cukruotuose kauluose, jei teisingai atsimenu, ešerio, ungurio) kelčiau į užkandžių skiltį, nes būdami greta pagrindinių patiekalų sukelia lūkestį, kad porcija bus didesnė. Kalbant apie jautienos tartarą (apie 13eur) – nepatiko, kad jį reikia (smarkiai rekomenduotina) teptis ant duonos. Labai geros varškės spurgytės su karamele (apie 7eur).  

Užtat mane truputį suglumino kai kurių patiekalų patiekimas – veršiuko smegenėlės patiekiamos molinėje veršio galvoje, iš kurios jas kabliuoji su šaukštu. Tokia trapi riba tarp žavios išmonės ir baisaus kičo. O štai grikių ledų vafliukas patiekiamas įstatytas į dubenį grikių. Va čia man kilo klausimas, kur tie grikiai keliauja toliau? Turbūt į šiukšlių dėžę, nes žmonės juos tai pačiupinėja iš to įdomumo. Tai kaip ir liūdna, jei taip švaistomas maistas. 4,5/5

Tie juodi dalykai yra menkės spurgos.
Ešerio tartaras su trešnėmis.

7. Galo do Porto – Aušros vartų g. 11

Apie šią vietą sužinojau nagrinėdama geriausių Lietuvos restoranų sąrašą. Tačiau kol ten nenuėjau, nežinojau, kad Vilniuje yra tokia jauki vieta, kurioje atmosfera smarkiai skiriasi nuo įprastų restoranų. Valgiau kataplaną – keptuvėlėje troškintas jūros gėrybes su bulvėmis Lisabonos padaže (19eur). Faina, kad tų jūros gėrybių buvo prikrauta negailint – pusę porcijos net parsinešiau rytojaus pietums. Sugrįšiu dar, nes meniu daug žuvies ar jūros gėrybių patiekalų, kuriuos noriu išmėginti. 4,5/5

Kataplana su jūros gėrybėmis.

8. Goštauto sala – Goštauto g. 40

Apie šios vietos egzistavimą žinau tik dėl to, kad dirbu netoliese, nes ji veikia tik nuo 9 iki 15 val. Jie ten serviruoja šiek tiek brangesnius (5-7eur, priklausomai nuo patiekalo) negu kokiam iLunche (kur kainos ir kokybės santykis yra liūdnokas), bet labai kokybiškus pietus. Meniu netrūksta daržovių, žuvies, puikiai paruoštų mėsos patiekalų. Kartais būna taip skanu, kad pagalvoju, jog einant vakarienės į restoraną dar negali būt tikras, kad taip gerai gausi, kaip pas juos. 5/5

Kišas su špinatais ir lašiša, apie 5eur.
Lašišos kepsnys su spanguolėmis, 5,6eur. Buvo fantastiškas.

9. Ha Noi – Sausio 13-osios g. 2-110

Galbūt dar bus nežinančių, kad Karoliniškėse yra puikus vietnamiečių restoranas. Čia rasit visokių pho ir kitų patiekalų variacijų bei burbulinės arbatos. Valgiau pho su jautiena (apie 5eur), pusę nešiausi namo, nes porcija buvo didelė. Labai skanu ir šiaip įdomi patirtis, kai norisi išlįsti iš centro. 4.5/5

Pho su jautiena (ir, aišku, be kalendros). Foto neperteikia puikaus skonio.

10. Kalimera LT – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Reklama:

Souvlaki pitoje (4,8eur). Džiaugiuosi, kad Vilniuje galima rasti greito graikiško ir šitas yra puikus. Skaniai iškepta vištiena, geras drėgnumas, o mažos porcijos man buvo sočiai. 4,5/5

11. Le Butcher – Mėsinių g. 3-13

Le Butcher firminis mėsainis (8eur) ir saldžiųjų bulvių puselės (2,5eur). Viskas buvo visiškai vidutiniškai. Just mėsainis, just bulvytės ir geras aptarnavimas. Jokių ekstremalių įspūdžių, bet turbūt tai ir yra gerai. 4/5

12. Meatbusters – Kauno g. 35

Meatbusters Busterio jautienos burgeris (7,77eur) ir sweet potato crisscut (3eur), draugas valgė jaučio žandą (6,99eur). Dabar, kai suvokiu, kad puikus jautienos burgeris Dramoje kainuoja 5,99, o čia už šitą siaubingą reikalą mokėjau 7,77, šiurpas per nugarą nueina.

Labai faina aplinka, geras aptarnavimas ir skanios saldžiosios bulvytės. Užtat mano mėsainis (sakė, kad čia jų signature burgeris, o varge) buvo toks liūdnas, nu toks liūdnas, kad valgiau ir liūdėjau. Užsisakiau be kiaušinio, bet tikrai abejoju, kad jis būtų išgelbėjęs reikalą. Pamiršau paprašyti, kad mėsa būtų vidutiniškai iškepta (šiaip galvojau, kad čia defaultas), gavau sausą mėsgalį. Jis buvo ne tik sausas, bet ir kremzles iš mėsos spjaudyt reikėjo. Bandelė irgi ne kažką.

Busterio jautienos burgeris. Atrodo kokį šimtą kartų geriau negu yra skonio prasme.

Update: jų reklaminis veidas yra Maybachas. Says it all. 1,5/5

13. Meat Lovers Pub – Šv. Ignoto g. 14

Originalųjį 2017 m. gruodį skelbtą įrašą paskatino nenusisekęs apsilankymas Meat Loveriuose. Ten labai faina: man ten visada patinka aplinka (visokios mažos (ne)svarbios detalės), aptarnavimas, tąsyk labai patiko naminis mangų limonadas (2,4eu), skanus keptas sūris (4,2eu) ir padažas prie sparnelių. Tik vat viena bėdutė. Sparneliai (4,2eu) iš išorės smarkiai prieskoniuoti, o prakandus – be skonio, šonkauliukai (11,6eu) – sausi ir kieti. Tokie sausi ir kieti, kad bevalgydama ir ieškodama užsislėpusio skanumo dantenas nusibalnojau. Nu blyn, kai mėsos restorane faina viskas, išskyrus mėsą, tai nu gaila nu.

Po to karto kojos kelti ten nebedrįsau, gal kada reikės pabandyti, mažu pasitaisė. Po to apsilankymo būčiau davusi 2/5

14. Pizzaland – Trakų g. 4

Čia visos picos apie 7eur ir visos žiauriai skanios. Dažniausiai užsisakom į namus. Juokauju, kad jie ten deda kažką stebuklingo, kad pradėjus valgyti sustoti nebepavyksta ir sukemši net daugiau negu planavai. Būtinai imkit su pesto (galima pasirinkti ant kiekvieno picos varianto), bus dar gardžiau. 5/5

15. Pizza Verde – A. Smetonos g. 5 (Downtown food hall)

Tai tiesiog yra labai, labai skani pica. Kai ją valgau, net nesijaučiu kalta dėl carbsų intake, jaučiuosi tiesiog laiminga. Kainos varijuoja nuo 4,5eur už Marinarą iki 7,99eur už picą su krūva ingredientų. 5/5

Nuostabiai skani pica.

16. Queensberry – Didžioji g. 18

Restorano konceptas – moderniai ir netikėtai paruoštas lietuviškas maistas. Valgėm lėtai keptą antienos kulšelę (apie 15eur), cepelinus su kanapių sėklomis ir morkomis (vienas – apie 3,5eur), rūkyto ungurio užkandį (apie 11eur) ir morkų pudingą (apie 4eur). Viskas atrodo labai mandrai ir gražiai, net kiek pretenzingai, bet, deja, deja, nelabai skanu. O aš taip norėjau, kad man ten patiktų, nes pati vieta tai žiauriai jauki. Iiir, puikus vynų pasirinkimas. 3/5

Ungurio užkandis su liūdnai paruošta duona, kuri galėjo būti pakepinta, bet nebuvo.
Kulšelė, kurios neva lėtas kepimas stringa tarp dantų.

17. Saigon – prekybos centras Panorama, Saltoniškių g. 9

Čia esu ragavusi tik pho ir tas pho buvo skaniausias ragautas gyvenime. 5/5

18. Selfish Bistro – Vilniaus g. 29

Ši vieta einant pro šalį manęs niekad neviliojo ir ten atsidūriau tik dėl to, kad pakvietė draugai. Ir teko maloniai nustebti – didžiulis jūros gėrybių pasirinkimas, skanios midijos (apie 12-15eur), tuno tartaras (apie 8eur), sriuba. Valgiau lašišos kepsnį (15eur), kuris buvo tiesiog geras, tik kiek kukloko dydžio. 4,5/5

Skanus, tik kiek mažokas (primenu, kad dažnai visos porcijos neįveikiu) lašišos kepsnys.

19. Tarbushi bistro – Gynėjų g. 4

Tarbushi bistro Mixed skinny platter (4,1eur) ir Vega mix (4,6eur). Maisto daug, jis įvairus ir spalvingas. Iš skanumo nešūkčioju, tačiau kainos ir kokybės santykis geras. Gėrimai ten po 1eur! Dviese pavalgyti už 10eur pačiame centre yra puiku. Suktiniai, tuo tarpu, man ten nelabai. 3,5/5

Visa ko pilnos lekštės. Paskui sunku pajudėt.

20. Vathaitau – J. Basanavičiaus g. 37

Vathaitau tajų kalmarai (6eur), pavasario suktinukai (5eur), raudonasis karis (8eur), Phad tau (7eur). Nežinau, kur aš buvau šitiek laiko, kad tik dabar atradau šitą vietą. Viskas, ką teko ragauti – dieviškai skanu. Žinot tą variantą, kai liūdi, kad baigsis? Tai čia tas ir buvo. Grįšiu dar daug kartų. Be to, labai jauki aplinka ir nepriekaištingas aptarnavimas. 5/5

Atrodo gal ir neįspūdingai, bet yra dieviškai skanu.

21. Vieta – Šv. Ignoto g. 12

Gėda prisipažinti, bet šiame, jau šitiek metų veikiančiame vegetariškame restoranėlyje pirmą kartą vakarieniauti užsukau visai neseniai. Valgėm vegetarišką čili troškinį (apie 5eur) ir keptą varškės sūrį (apie 5-6eur). Buvo tikrai skanu, na ir kainos kaip senamiestyje stebinančiai draugiškos. 4/5

Čili troškinys.
Keptas varškės sūris, kuris atrodo geriau negu čili, bet iš tikro yra mažiau skanus.

22. Žvėryno smuklė – Vytauto g. 37-1

Jei norite nukeliauti laiku kokius dešimt metų – užeikit į Žvėryno smuklę. Ir tai sakydama neturiu nieko blogo omenyje. Kokie jie super oldschooliniai matyti atsidarius jų FB puslapį. Jų meniu pilna visko – keturios rūšys bulvinių blynų, Kijevo kotletas, visokie kepsniai, troškiniai ir panašūs dalykai. Kainos svyruoja nuo 3,5eur už basic bulvinius blynus iki kokių 9eur už liežuvio troškinį. Absoliučiai visus kartus kai ten valgiau, pusę ar net daugiau porcijos nešiausi namo. Tik vat patiekalų skonis, sakyčiau, nėra stipriausia jų vieta – viskas kaip ir ok, bet už skanumą girt negaliu. Vis užeinu, nes tai yra greitas ir pigus išsigelbėjimas netoli namų, kai labai tingisi gaminti. 3/5

Bulvinių blynų ir keptos duonos balius.

Komentaruose lauksiu rekomendacijų! Ir ne tik vietų, bet ir konkrečių patiekalų, kuriuos jose reikėtų užsisakinėti. Gal dar ir kam kitam, ne tik man pravers. Ačiū.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

30 Comments

Kaip mes su Luku Ramonu ir Paul de Miko lankėmės Europos Parlamento sesijoje Strasbūre

Praėjusi savaitė prasidėjo anksti ir smarkiai kitaip negu visada. Pirmadienį kėliausi pusę 4 ir skubėjau į oro uostą, nes laukė skrydis į Frankfurtą, o iš ten – autobusas į Strasbūrą.

Man labai pasisekė, nes, nusifilmavusi video, kuriame kviečiu balsuoti gegužę vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose, susipažinau su Europos Parlamento biuro Lietuvoje komandos nariais. Jie mane ir pakvietė apsilankyti Strasbūre vienos iš sesijų metu. Anksčiau tokius pakvietimus galėjo gauti tik žurnalistai, tačiau, daugėjant medijos kanalų, natūraliai atsiranda noras jų išnaudoti daugiau, tad tinklaraštininkai taip pat jau turi teisę sąlygomis, panašiomis į žurnalistų, ten apsilankyti. 

O kad vizituoti būtų įdomiau, kartu vykti buvo pakviesti ir Lukas Ramonas bei Paul de Miko. Remdamasi šimtais patirčių, kuomet gražiai atrodę planai gana greit sugriuvo, buvau tikra, kad kažkas nutiks ir vis tiek kartu neišskrisim. Nu bet ką, nuskridom ir dar kaip.

Aišku, juokinga, kad Paulius labai ilgai buvo tikras, kad skrenda ne į Prancūziją, o į Belgiją. 

Apie nustebinusį vietinių grubumą jau rašiau, tad šito nebekartosiu. Užtat pakalbėsiu apie visus kitus geruosius dalykus, kurie mums ten nutiko. 

Pirmas užėjimas į parlamentą padarė nemenką įspūdį – po visų patikrų įžengi į daugiaaukščio burbulo formos pastato kiemelį, kur pakėlus galvą vos matos dangus. Pastatų ir visokiausių patalpų ten daug – be palydos nepaklysti šansų mažoka.

Tautiečiai Europos Parlamento biuro komandos nariai mums skyrė nemažai laiko ir pripasakojo bei parodė daug įdomių dalykų, apie kuriuos iki šiol mažai ką težinojome.

Pasidalinsiu keletu įdomių faktų, kuriuos ten išgirdome. 

  1. Dabar parlamente yra 751 narys.
  2. Po Brexito parlamente liks 705 nariai.
  3. Naujajame parlamente – net 61% naujų narių, kuriems ši kadencija pirma.
  4. Naujai išrinktas parlamentas smarkiai atjaunėjo, jame atsirado daugiau moterų.
  5. Parlamentarų amžiaus vidurkis – 49,5 m.
  6. Vyrų ir moterų santykis parlamente – atitinkamai 59% ir 41%.
  7. Parlamentas sudarytas iš narių, kurie priklauso 190 politinių partijų bei nepriklausomų parlamentarų.
  8. Iš viso EP yra 57 prie jokios frakcijos neprisijungę nariai, o iš jų – net 30 britų.
  9. Jauniausiai ne tik šios kadencijos, bet ir per visą istoriją, parlamento narei – 21 m. Ji yra Kira Marie Peter-Hansen iš Danijos.
  10. Vyriausias EP narys – Silvio Berlusconi, jam 82 m.
  11. Tai, nuo kokio amžiaus žmogus gali kandidatuoti į EP postą, priklauso nuo kiekvienos šalies individualių įstatymų. 
  12. Kiekvieno parlamentaro mėnesinis atlyginimas – 6824 eurai į rankas.
  13. Užtat didžiausią atlyginimą gauna Europos Centrinio Banko vadovas/ė – 33.000 eurų. 
  14. Kadaise europarlamentarų atlyginimai skyrėsi priklausomai nuo šalies, tačiau vėliau buvo nuspręsta atlygį sulyginti.
  15. Kiekvienas parlamentaras turi galimybę savo kadencijos metu mokytis naujų kalbų arba gilinti jau turimas žinias. 
  16. Europos Sąjungos plėtra šiuo metu yra sustojusi dėl įvairių priežasčių, tačiau viena svarbiausių jų – tai, jog šalys kandidatės nėra tinkamai pasiruošusios įstojimui.
  17. Plėtra turėtų atsinaujinti 2027 m. 
  18. Realiausia plėtros kryptis – Vakarų Balkanai, kur, tikėtina, galimybę tapti ES narėmis turės šešios šalys – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Šiaurės Makedonija ir Serbija.
  19. Krizinės situacijos atveju Europos Parlamentas turi teisę atstatydinti visą Europos Komisiją.
  20. Šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas klimato kaitos, kuri, beje, vadinama nebe kaita, o klimato griūtimi, klausimui spręsti. 

Žinau, kad visą šią informaciją galima rasti internete, bet lygiai taip pat žinau, kad vargu, ar ieškosit. 

Gyvai koridoriuose matėme didžiąją dalį Lietuvos parlamentarų – A. Kubilių, L. Mažylį, P. Auštrevičių, J. Oleką ir B. Ropę.

Taip pat iš gana arti matėme interviu duodantį vieną iš aktyviausių Brexit iniciatorių – Nigel Farage. Daug kas klausė, kodėl, stovėdami tiesiai virš jo, nemetėm į plaukus gumos. Tai manau, kad jeigu būtumėm metę, šitas mūsų vizitas būtų nuskambėjęs kaip reikiant ir reikalus pagadinęs daug kam. 

Nemenką įspūdį paliko milžiniška EP valgykla su dešimtimis skirtingų patiekalų variantų, kur pietus ant padėklo susirenki pats. Pirmą dieną užtaikėm ant paties piko – nemenkas anxiety ten visus mus paėmė nepratusius su tais sunkiais padėklais rankose. Kitą dieną vakarykščių klaidų nekartojom ir pietus planavomės jau vėliau.

Reklama:

Į Strasbūrą atvykome gana anksti norėdami susipažinti ne tik su Europos Parlamentu, bet ir pačiu miestu. Tyčia prieš kelionę nieko neskaitėme, kad būtumėm nustebinti. O ir buvom – miestas, kuriame gyvena 250 tūkst. Gyventojų, pasirodė labai žavus. Plytelėmis klotos gatvės, kanalai, šimtai vietų pavalgyti, jaukūs vidiniai kiemeliai bei didžiausią įspūdį palikusi Notre Dame katedra. 

Dar vienas mums įdomesnis turistinis objektas – protestantiškoje Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje nupaišyta freska, vaizduojanti įvairias šalis kelyje į krikščionybę. Lietuva tame kelyje – paskutinė. 

Turbūt nereikia nė sakyti, kad labai daug prisibendravom ir prisijuokėm. Su šitais žmonėmis kitaip tikrai neįmanoma, bet to visi ir tikėjomės.

Aišku, ir aplinkybių juokingų pasitaikė.

Pirmą vakarą internetu užsirezervavom staliuką restorane, atėjom, sakom, kad turim rezervaciją. Padavėja purto galvą, sako “Mes savaitgaliais staliukų nerezervuojam”. Sakom, tai kad šiandien pirmadienis. Sako “Oi”. 

Dar viena labiau įstrigusių scenų buvo kai, eidami apžiūrėti didžiausios Prancūzijoje mečetės, pamatėm baidarėse sėdinčius žmones klykaujančius ir paskui kamuolį bemosikuojančius irklais. Nė vienas gyvenime nebuvom matę, tai vėliau sužinoję, kad čia taip vadinamas kanupolas, paleidom fantaziją ir prigalvojom idėjų naujoms veikloms ir sporto šakoms. Tai va pavyzdžiui, bungolingas – kai šoki su gumą, bet tuo pačiu dar turi išversti knygą, paramadanas – paramos koncertas ramadano metu. Ir taip toliau.

Dalį juokingesnių nutikimų jau aprašiau savo FB poste

Grįžom ketvirtadienį vidurnaktį ir visi sutikom, kad apsilankymas gavosi puikus. Ačiū Europos Parlamento biurui Lietuvoje, ačiū mano kelionės kompanionams – jūs buvot nuostabūs.

Linkėjimai visiems, kurie rašėt ir Pauliui, ir Lukui, prašydami atsiųsti mano nuotrauką. Kodėl nesirodau, esu aprašiusi savo intro apie autorę – galite paskaityti.

O kaip atrodo viena diena Strasbūre gražiai savo paskyroje aprašė Andrius Kubilius.

Leave a Comment

Trisdešimtmečio krizė dar ir kaip egzistuoja

Iškart perspėju, kad šiame tekste aptarsiu ir įvardinsiu problemą, bet sprendimų nepasiūlysiu. Apgailestauju.

Kažkaip čia taip gavosi, kad pastaruoju metu žiauriai daug ėjau out ir pabendravau su daug žmonių – naujų ir senų pažįstamų, artimų draugų ir pakankamai tolimų bičiulių. Kadangi pati esu gimusi 1988, taip jau išėjo, kad didžioji dalis tų žmonių taip pat yra į vieną ar į kitą pusę apvalinant – trisdešimtmečiai. Ir, galvodama apie visus tuos nutikusius pokalbius, leidžiu sau daryti vieną tokią išvadą – trisdešimtmečio krizė yra stiprus ir realus dalykas.

Ir kuomet apie vidurio amžiaus krizę esam girdėję ne kartą – ją stebėję – taipogi, apie trisdešimtmečio krizę niekas neperspėjo, tad ne vienam iš mūsų ji smogė netikėtai.

Apsidairau ir matau, kaip žmonėms rauna stogus. Ilgai tiesiai einančios atrodžiusios linijos krypsta į keisčiausias puses. Vieni meta darbus ir keliauja į užsienius laimės ieškot, kiti meta valgyt ir geria kosmoso energiją, bėga maratonus iki nukritimo, dar kiti savo sielą padeda ant lentynėlės klubo tualete, o kitos dienos vidurdienį randa save svečiuose, į kuriuos eiti neplanavo. O sekmadienį verkia kruvinom ašarom, nes nemanė, kad būdami trisdešimties vis dar bus tokie pasimetę.

Dar matau daug, kaip niekad daug, pabirusių santykių, kuriuos prieš keletą metų pradėdami žmonės tikėjosi, kad tie santykiai ir bus TIE. 

O dabar vietoj vestuvių ar bendrų namų – subaladota dūšia ir septintas alaus Islandijos kultūros centre. Ir reguliarūs vizitai pas psichoterapeutą. 

Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių vaikšto pas psichoterapeutus, jūs neįsivaizduojat.  

“Mes visi pasimetę. Mes visi iki vieno – pasimetę.” Šitie žodžiai nuskamba kūrinyje “Vaikinai iš padorių šeimų”, kuris šiaip skamba nerūpestingai, bet iš tiesų apdainuoja mūsų kartą. 

“Dabar esi susitikimas, į kurį vėluoju.” Prisimenu šiuos žodžius, kai susiorganizuoju susitikimą su draugu tris savaites į priekį. Gravity savaitgalius leisdavusi karta užaugo ir dabar nešasi su savimi visas praeities istorijas kartu su tuo nežinojimu, ką daryti su tuo gyvenimu. 

Pati išgyvenau šitą reikalą gana skaudžiai – prieš gimtadienį, kuris buvo gruodį, nieko nesinorėjo, puolė baisios mintys, norėjau ne švęst, o verkt į pagalvę. 

Kalbuosi su žmonėmis ir girdžiu juos jaučiančius tai, ką jaučiau ir pati, tik ne vienam kur kas sunkiau. 

Kažkada, iš jaunuolių perspektyvos, mums tas trisdešimt atrodė tokia branda, toks užaugimas – viską tada jau žinosim ir viską galėsim. Bet vat ta realybė pasirodė esanti kiek kitokia.

Manau, kad ir aš, ir daugybė kitų to trisdešimtmečio akivaizdoje supratom nemažai dalykų ir ne juokais išsigandom. 

“Laikas baigiasi.” – sako ta pati mergina toje pačioje dainoje. Ir išties. 

Nes prabėgo, jei viskas klosis gerai, duok dieve, kad klotųsi, duok dieve,

trečdalis gyvenimo 

ir mes dar nieko nežinom ir nesam tikri, ar, kiek ir ką galim. 

Taip pat baisoka pasidaro suvokus, kad, būdami trisdešimties, tėvai tave jau paaugintą turėjo ir atrodė, kad jie viską žino ir viską gali. Turbūt jiems taip neatrodė, bet tu to nežinojai.

O mes štai blaškomės be vietos ir nežinom, ar kada išdrįsim atsistoti į tėvų rolę, nes vis dar pernelyg baisu. 

Dabar mes turim daug laisvės ir praktiškai neribotas galimybes, bet dažnai tiesiog nebežinom, kaip jas panaudoti.

Reklama:

Kai mes augom, nebuvo jausmų. Apie juos nebuvo kalbama, apie juos tik paskaitydavom “Panelės” žurnale ir žinojom apie teorinį jų egizstavimą, bet patys apie jausmus su niekuo nekalbėdavom. Kai kurie ir iki šiol nekalbam.

Užtat buvo skaičiai, rezultatai, ateities projekcijos, prestižas. Rinkomės mokytis dalykus, kurių nenorėjom tam, kad būtumėm saugūs, pildėm ne savo, o tėvų svajones. O sulaukę trisdešimties, supratom, kokie esam dėl to nelaimingi.

Niekada anksčiau gyvenime nesu taip smarkiai supratusi savo laikinumo, kaip dabar. Kūnas ir jo reakcijos į tai, ką su juo darau – ką valgau, ką geriu, kiek miegu, ilsiuosi, leidžiu laiko gryname ore – primena, kad, viską sudėliojus tvarkingai, galima važiuoti be kliūčių, o pridarius klaidų tame dėliojime teks išgyventi sudėtingus padarinius. Nes jau nebe aštuoniolika. 

Mano galva pilna žilų plaukų ir matau, kad greitai jokios sruogelės to nebepaslėps, dažyk nedažęs. Esu trisdešimtmetė su pilna galva žilų plaukų ir jau kitaip nebebus. 

Tačiau greta visų tų baisumų atėjo ir kitokių jausmų.

Ir toks paprastas suvokimas – visi mes turim širdį, net ir tie, kurie atrodo šalti ir kieti, gal kartais net buki, ir norim mylėti ir tos meilės sulaukt atgal.

Dabar kaip niekad smarkiai vertinu tas draugystes, kurios nešasi su savim dešimtį ir daugiau metų patirčių ir istorijų. Kai būnu su tais senais draugais, kartais juos tiesiog apsikabinu ir būnu, ir galvoju apie tai, kaip branginu tą mūsų ryšį. Labai, labai svarbu turėti draugų, su kuriais ne tik į barą gali nueiti.

Nes joks darbas, jokie pinigai, pasisekimas, materialūs laimėjimai neprilygs tam svarbiausiam dalykui – jausmui, kad rūpi ir kažkam ne vis vien, kaip tau einasi. 

Dabar kaip niekad dažnai galvoju apie mirtį. Bandau tas mintis išnaudoti kaip motyvaciją niekad nieko neatidėlioti.

Nešiojuosi savo galvoje ir širdyje visus savo mirusius draugus, kurių beprotiškai pasiilgau. Ir kas kartą kiekvieną prisiminusi jaučiu, kaip vėl ir naujo dūžta širdis ir kiekvieną kartą juos vėl iš naujo apraudu ir mintyse apkabinu tuos, kurie buvo arčiausiai jų ir jų širdis aniems išėjus taip pat sudužo.

Ir dabar labai daug dalykų pasidaro negėda, nes supranti, kokios menkos tos gėdos visatos begalybės mastu atrodo ir kaip niekam jos nerūpi. Iš tikro tai tik tau, nes vis tiek mes visi pirmiausia galvojam apie save. 

Ir gerai supranti, kaip svarbu mylėti,

dalintis,

kalbėtis.

 

Kaip svarbu išlaikyti pagarbą kitiems žmonėms ir nepamest vertybių. 

Kaip svarbu rasti laiko pabūti kartu. 

Kaip svarbu tesėti duotus pažadus.

Kaip svarbu prisiimti atsakomybę.

Kaip svarbu nieko neatidėlioti.

3 Comments