Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie aptarnavimo kultūrą Vilniaus maitinimo įstaigose arba „Gerb.kliente, HOW DARE YOU???” vol.2

Apie nepakartojamą aptarnavimo kultūrą mūsų krašte rašiusi jau esu. Bet aną savaitgalį, matyt, susidėjo visos pilnatys, meteoritų lietūs ir visi horoskopai (nes viskas pasaulyje vyksta tik pagal juos) ir išprovokavo maitinimo įstaigų darbuotojų idiotiškumo kulminaciją (jei čia – dar ne tai, tai tada neduok die).

Šeštadienis, vėlyva popietė.

19:30

Telefonu pleptelėjusi su draugu, kuris gyrėsi skanaujantis tikrą naminį maistą, baisiai užsimaniau kotletuko. Kur dar eiti gardaus, mamos gamintą primenančio kotletuko, jei ne į „Bernelių užeigą“? Išsiruošėm gardžių vėlyvų pietų. Atėjom, salė buvo apytuštė. Priėjus padavėjai, užsisakėm kotletuką ir gėrimus. Norėčiau pabrėžti, kad buvom dviese, pageidavome dviejų gėrimų ir lygiai vieno patiekalo. Mums buvo priminta, kad 21val. prasidės programa, kuri mums kainuos po 5lt. Pažadėjom, kad iki to laiko jau tikrai būsim išėję.

20:00

Prie mūsų prisijungė draugai, priėjusi padavėja džiaugsmingai šūktelėjo „Sveiki, ko dar nemačiau!“ Pagalvojau, nu va, smagu, kažkas geros nuotaikos. Draugams priminė apie 21val. prasidėsiančią programą ir penkis litukus. Draugai užsisakė sriubos ir po antrą patiekalą.

20:15

Atkeliavo draugų sriuba.

20:30

Prasidėjo programa, muzikantas X pasisveikino su publika.

20:40

Atkeliavo draugų patiekalai, padavėjai nueinant paklausiau:

-Manęs netyčia nepamiršot?

Padavėja: … (pauzė) … …Kotletukas buvo?

-Na taip.

Nubėgo. Po 5 min. Nusprendžiau pasidomėti, kas čia dabar bus. Priėjau prie baro, sakau, „Jei reiks laukti, tai žinokit tikrai nelauksiu, esu labai alkana“.

Padavėja: … … …

Tada, renkantis daiktus padavėja vaikščiojo aplink šalia esančius stalus ir žiūrėjo į grindis.

21:00

Keliaujam į „Old Green House“, apie kurį buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų, bet niekad nebuvau. Prisėdom prie stalo, prie kurio jau kelias val. sėdėjo draugai.

21:10

Niekas nepriėjo.

21:15

Išėjau ieškoti meniu, neradau, ko paprašyti, todėl nugvelbiau gulėjusį ant stalo.

21:20

Padavėjas atnešė draugų gėrimus. Paklausėm, ar galim užsisakyti, atsakė, kad „tuoj pakvies mūsų mergaitę“.

21:30

„Mūsų mergaitės“ nė padujuj. Pakalbinom kitą mergaitę. Sako, sakykit, ko norėsit. Viską susakius, atskubėjo „mūsų mergaitę“ ir liepė kolegei mest lauk lapelį, nes ji mus jau aptarnaus. „Mūsų mergaitė“ užsirašė užsakymus.

21:37

Grįžta „Mūsų mergaitė“, sako „Oi, pamečiau žinokit jūsų lapelį, ko jūs ten norėjot?“ Vat tada aš pradėjau šypsotis ta plačia plačia-isteriška-manjakiška šypsena, bet ramiai susakiau užsakymą.

21:50

Parėjo gėrimai.

22:00

Parėjo maistas. Tiksliau, duona su sūriu, nes bijojau rizikuoti kažką įmantresnio užsisakinėti, nes skrandis jau ant manęs pyko ir prašė maisto nedelsiant ir jau buvau ganėtinai irzli.

23:40

Padavėja ant savęs užsivertė alaus bokalą.

02:45

Gedimino pr. „Hesburger“ užsisakius mėsainį be sūrio ir mažą Fantą parėjo mėsainis su sūriu ir didelė Fanta.

Sekmadienis

21:30

„Blusynė“, nueinu prie baro ir klausiu padavėjos:

-Ar galima pas juos atsiskaityti kortele?

-Taip, galima.

–O virtuvė veikia?

-Ne, neveikia.

-Tai man kolos.

Atneša kolą. Duodu kortelę.

-O jūs grynais neturit? Pas mus tik nuo 20lt kortele.

-Neturiu, juk sakėt, kad galima kortele.

-Bet čia labai maža suma. Gal dar daugiau kolos norit?

-Ne, ačiū.

–Nu gerai, aptarnausiu, bet kitą kartą žinokit. (tipo, padarysiu jums paslaugą)

– ….

22:45

Prie kaimyninio stalo atkeliauja maistas. (Nepamirškim, kad virtuvė tai neveikia)

Komentarų, kad „Nereikia į lievas vietas vaikščiot“ arba „nebūk princesė“, arba „visi mes žmonės“ nerašykit, nes, aš šiaip esu pakanti. Bet kai nuėjęs į maitinimo įstaigą negauni maisto, yra lieva.

3 komentarai

Apie tas skaniausias, neragautas uogas

„…kai Rokas buvo mažas, jį draugai kviesdavo žaisti futbolą, bet jis neidavo, nes norėdavo, kad jį įkalbinėtų, todėl jį įkalbinėdavo – bet kuo labiau stengdavosi, tuo labiau jis užsispirdavo neiti, ir galiausiai likdavo namie prie lango ir verkdavo žiūrėdamas kaip kiti žaidžia be jo. Nes jam niekada nereikia to, ką gali gauti.“ (U. Barauskaitė „Dešimt“)

Suvokus, kad jau gali gauti, tai ko, norėjai, tas baisus norėjimas ima ir smarkiai sumažėja. Ir visada visada stabteli ir ryškiai pamatai, kaip atrodo ir vysta aukščiausiame taške įsižiebęs noras, virstantis į įtikimą realybę.

Štai todėl visas pasaulis ir vaikosi kažką geresnio, tą kažką, ko gauti, ačiū Dievui, niekada, tubūt ir nepavyks. Neišvaizdūs berniukai nori gražių mergaičių, neišvaizdžios mergaitės nori gražių berniukų, kai gražių mergaičių nori gražūs berniukai, gražios mergaitės užsinori negražių berniukų, bet tada jie jau supranta, kad tų gražių mergaičių nebenori, nes jos jau nori jų ir jau nebeįdomu. Ir taip toliau.

Nepasiekiamumas – visų laikų patraukliausia, ant žemės guldanti savybė. Tiek daiktų, tiek žmonių, tiek pojūčių. Galėjimas gauti – atstumiantis ir pigus. Galimybė galėti, bet atsisakyti – irgi savotiškai įdomus jausmas. Kai į pasimatymą pakviečia tas, kas nori, kad pakviestų, į tą pasimatymą jau nebe taip ir nori. Kai noras priartėja prie išsipildymo, jis žūva. Kai jūsų atstumtasis eina į pasimatymą, bet jau ne su jumis, jo patrauklumas išauga maždaug dešimt kartų.

Apvytusio išpildomo noro taisyklė galioja ir išsvajotoms meilėms, ir į Lietuvą gal šeštą kartą atvykstantiems Gus Gus‘ams, ir brandams, kurių kadaise Lietuvoje nė sapnavęs nebūtum, ir jūsų ištiesintiems arba sugarbanotiems plaukams, ir svajonių mašinoms, ir devyniems geriems vakarėliams Vilniuje per vieną vakarą, ir visiems kviestiniams pietums, į kuriuos nenueisit.

Skaniausios uogos – tos, neparagautos. Nes mums niekada nereikia to, ką galim gauti.

Palikite komentarą

Muzikiniai atradimai – KEXP

Vakar su keliais draugais, kurie muzikos klausosi truputį įdėmiau ir žino apie ją kiek daugiau nei didelė dalis visuomenės, dalyvavome protmūšyje, skirtame būtent muzikai. Manėme, kad žinom visai daug, supratom, kad žinom truputį mažiau, bet labai įdomiai ir turiningai praleidom laiką, nes klausimai, sąsajos ir atsakymai išjudino pastaruoju metu kiek apsnūdusį susidomėjimą ir atvėrė nesibaigiantį malonių asociacijų ratą.

Nustoti domėtis muzika yra labai paprasta. Darbai, meilės ir rūpesčiai lengvai nukreipia mintis ir užima laiką. Na, ir, akivaizdu, kad kai laikas užimtas devyniais amatais, žymiai didesnė prabanga prisėsti prie kompiuterio ir maloninti save naršant ir atradinėjant sielą džiuginančius garsus. Praėjus paauglystei poreikis išsiskirti muzikiniu skoniu irgi smarkiai sumažėja, neneikim. Atsiverti Vilniaus renginius ir matai, kad jau nebežinai, kas tokie ten groja ir nesupranti, kodėl brangiai kainuoja.

Vis dėlto, jei pavyksta grįžti prie ištakų ir vėl sėdiesi, klausaisi, skaitai, renki ir domiesi ir džiūgauji vėl prisilietęs prie muzikos iš arčiau nei per radiją ar vakarėliuos, lengvai papriekaištauji sau „tai kur gi aš buvau“.

Gerai, eisiu prie reikalo. Prieš kokius metus, keli mėnesiai po apsilankymo Sietle, netyčia sužinojau apie tokį radiją iš Sietlo – KEXP. Šaltiniai nurodo, kad stotis veiklą pradėjo 1972 m. ir groja alternative ir indie rock + rockabilly, blues, world music, hip hop, electronica, punk, alternative country, etc. Stoties išlaikymą finansuoja Vašingtono universitetas bei klausytojai (dar viena mano mėgiama listener – supported stotis yra Radio Paradise, kurios spektras gan panašus į tą patį KEXP, check it out).

Vienas ypatingas dalykas, dėl ko taip mėgstu KEXP yra tai, kad jie nuolat įrašinėja gyvus atlikėjų pasirodymus savo studijose ir kelia juos į savo youtube paskyrą. Garso ir vaizdo kokybė puiki. Pasirodymai įdomūs ir dėl to, kad atlikėjus kalbina stoties pranešėjai, kurie yra visiški melomanai, todėl klausimai būna įdomūs ir neplaukia paviršium. Paprastai grojikai kaip tik vieši Sietle ir prieš savo pasirodymus užsuka į stotį, o iš Sietlo traukia į Vankuverį, kuris jau ten visai prie pat.

Visų įrašų jų paskyroje tikrai nežiūrėjau – jų yra šimtai, gal ir tūkstančiai. Bet pasidalinsiu savo mylimiausių pasirodymų, kuriuos be paliovos zulinu, sąrašu. Gal kam bus įdomu ir vertinga. Primenu, kad esu labai amateur muzikos mylėtoja, todėl mano nuomonė visiškai subjektyvi, pagrįsta emocijom – patinka arba ne. Sąrašas abėcėlės tvarka, visur įkeltos nuorods į youtube, nė vienas įrašas nėra geresnis ar blogesnis, visi savaip geri ir skirtingi. Man pačius pačiausius paryškinau. Ir, aišku, far more to come ateityje, atradimai nesibaigia, o KEXP kolekcija didėja.

Arctic Monkeys

Austra

Beats Antique (vienintelis be vokalo)

Bloc Party

Bombay Bicycle Club

Bonobo

Cocorosie (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Dum Dum Girls

Eleanor Friedberger

Florence and the Machine (įkeltas ne ištisas pasirodymas, gabalai)

Future Islands

Gus Gus

Iron and Wine

Juana Molina

Kimbra

London Grammar (nežinau, kodėl, bet video not available in your country, bet pasiekiamas gabalais)

Pixies

SOHN (Lapkritį – Vilniuje, deja, Lofte)

Sóley

The Lumineers

The Shins

The XX

Trentemøller (irgi gabalai) (Spalį – Vilniuje)

tUnE-yArDs

Warpaint

Šiaip, esu tikra, kad kiekvienas jų įkeltas pasirodymas vertas dėmesio, nes bet ko jie paprasčiausiai nedėtų.

Palikite komentarą

Filmų (ne)sąmonės

Pastaruosius porą mėnesių dirbau mažiau nei bet kada anksčiau, todėl daugiau nei bet kada ir filmų pažiūrėjau. Žiūrėjau atsisėdusi arba atsigulusi kino teatre, arba prieš ekraną, o ne su ausinėmis ir skriptu vertimui prieš akis (kaip būna dažniausiai).

Jūsų dėmesiui – natūraliai susicukravęs filmų ir serialų nesąmonių kratinys. (Tik neklauskit, ką tu ten žiūri, tai pasitaiko ir neblogai įvertintuose filmuose).

Filmų herojai dažniausiai mobiliakų neturi, emailų nerašo, chatais nesinaudoja. Nesvarbu, filmas 1995m., ar 2013m., filmų herojai eina į svečius ir rymo prie durų. Ir nieko tai nestebina. Jei kas ateitų prie jūsų durų, nesvarbu, pusbrolis ar senas kavalierius, tai, man atrodo, stebintų ir visai šiurpintų. Ir tikrai šiurpintų, jei, užuot pasiskabinęs, tas senas kavalierius atvarytų ir rėkaudamas po langais mėtytų akmenis, kad atkreiptų jūsų dėmesį.

Filmų herojai neskaičiuoja pinigų prieš jai atsiskaitydami. Išsitraukia iš kišenės susuktą pluoštelį ir duoda. Nesvarbu, už narkotikų kontrabandą (už šitą, tai tikiu, kad paskaičiuota iš anksto) ar už burgerį. Filmuose grąžos dažniausiai nebūna.

Vienas mėgstamiausių filmų herojų užsiėmimų yra kolekcionuoti iškarpas iš laikraščių apie tam tikrą asmenį, klijuoti jas ant sienų, degioti šalia jų žvakutes (išeinant iš namų palikti uždegtas, žinoma), tepti tas iškarpas krauju. Jei iškarpos apie filmo herojaus prarastą vaiką, ant jų lieti ašaras.

Filmų herojai niekada nerakina durų. Nei mašinų, nei namų, nei butų, nei jachtų.

Kai filmo herojė gimdo, arba filmo herojus/ė miršta, šito reiškinio laukti susirenka visi. Nuo paštininko iki bendradarbių. Visi neina į darbus, leidžia paras ligoninėj, geria kavą ir verkia. Kartais dar nueina, kokį kvėpavimo aparatą atjungia arba kūdikį pagrobia.


Labai dažnai filmų herojai ateina lankyt kito, prieš tai merdėjusio, herojaus ir randa tuščią palatą ir paskelbia gedulą. Tada tas, jau palaidotas herojus, kažko sugrįžta į tą palatą (ko jie ten taip masiškai grįžinėja?) ir susitinka gedintį seną kavalierių ar bičiulį.

Kai filmo herojai tuokiasi arba laidojasi, irgi susirenka visi.

Filmų herojai labai dažnai įbėginėja į jau kylančius lėktuvus. Visada atsiranda geraširdė kasininkė, kuri išmuša paskutinį bilietuką ir įspėja pilotą luktert.

Filmų herojai į klubus eina dienos metu, kai visi tuo tarpu sėdi ofisuose arba guli paplūdimiuose. O štai klubuose žmonės geria iki nukritimo ir šoka, šoka, šoka. Nesvarbu, kad pagal filmo laiko juostą vaizduojama antradienio popietė.

Filmų herojai, kurie rengiasi kam nors pirštis (o kartais ir nesirengia), kokį mėnesį prieš tai visur tamposi sužadėtuvių žiedus ir tuos žiedus būtinai kas nors randa. Ir visada, visada, ne taip supranta.

Filmų herojai, prieš maudydamiesi duše, niekada nepatikrina, koks vanduo. Jie nenuleidžia šalto ir nepalaukia šiltesnio. Jie atsistoja ir paleidžia vandenį sau ant galvos.

Filmų herojai visiškai blaivi laižosi trečiadienio rytais viešose vietose, o po sekso dar ir draugauti pradeda. : )

Kažko nepaminėjau?

***

Kalbant apie filmus, pabaigai auksinis komentaras, rastas po vieno lietuvių režisieriaus skandalingo, aną rudenį Marijos žemę sudrebinusio filmo aprašu IMDB:

Nu gerai, ir dar vienas.

1 Komentaras

Kai orui kaistant, smegenys neatsilieka

Pradėsiu nuo senienų ir baigsiu šviežiausiais pastebėjimais. Daug visko prisikaupė.

Darbas darbą vijo, todėl vis neprisėdau pasidalint pasvarstymais apie Končitą. Dabar, kai ji jau gilioj užmaršty kaip ir prezidento rinkimai, gal dar nevėlu truputį pridurti – ar ne paradoksalu, kad į Končitos žvaigždės įsižiebimą skaudžiausiai sureagavo toji liaudis, kuriai didžiausias pokštas – pirmasis Lieuvos transas su neaiškiom užmačiom Apolonija Zizirskienė, tiems, kurie klykia susiėmę už pilvų stebėdami humoro atmatų duobę „Juokis“ arba „Ambrozijos“ bobulkas išverstom ausim, tiems patiems, kurių geriausi Auksiniai Svogūnai buvo tie, kur moterimis persirengę strykčiojo visi – nuo Žvagulio iki Marijono, tie patys, kuriems geriausias gyvenimo prisiminimas – Verkos Serdiučkos koncertas „Malibu“ klube, tie patys, kurie per vestuves vis dar užgrobinėja stalus, vyruką perrengę jaunąją, o merginą – jaunuoju. Nerealūs bajeriai gi, Končita irgi paprikolino, tik kiek skoningiau ir su kietu vokalu, o „Tutsi“ ir „Džiaze tik merginoms“ tai padarė dar prieš milijoną metų, bet tada homosektualumo dar nebuvo.

***

Vasara neprašyta verčiasi į antrą pusę, o galvoje pinasi krūva klausimų – kur dar važiuot, kaip viską suspėt, kaip neįstrigti metai iš metų besikartojančioje rutinoje, kuomet viskas, kas džiugino, ima ir džiugina vis mažiau, nes viskas pernelyg aišku?

Po anksčiau išragautų visapusiškai džiuginančių švenčių, šiųmečiai festivaliai palieka tik prėską neryškų prisiminimą. Įdomu, atsinaujinti reikia jiems, ar man?

Kur aš buvau, kai per vieną naktį visame Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, buvo priimtas familiarumo standartas? Kai padavėjai į mandagiai pateiktus klausimus atsako taip:

„Be šansų“;

„Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“,

„Tai ko tu norėtum?“;

„Nėra ir nebus“ ir pan.

…imi gūžčioti pečiais. Kažkas man sakė, kad čia neva toks New York style, Lietuvai nebereikia Jūs, pakanka Tu. Tik kad kažkaip iš to sofistikuotumo lieka Pasvalio kultūrkės įspūdis.

Ir vis dar madingiausias aksesuaras jau antrą sezoną – darbo pažymėjimas ant kaklo arba ant diržo. Viskas būtų suprantama, jei ne tai, kad pastebimas jis dažnai jau stipriai ne darbo valandomis ir visai ne darbe.

Sezono rūbas – liemenė iš undinės kailio.

Sezono taktika – erkę uždusinti lašiniais.

Sezono karvė – išprausta ir išdžiovinta fenu.

Sezono bandymas išsiskirti – linojimas į sofą.

Sezono klausimas – „Ketvirtą Magnerį jau geri? TAI KUR TU DIRBI?“

Sezono juodas bajeris – Mirties Langelis. Kiek talpesnis už Gyvybės.

Sezono irzulys – mergos gėjiškais balsais ir intonacijom.

Sezono teritorija – Belmontas aka Akropolis lauke.

Sezono teorija – Nėris mirė, nes užspringo ašara.

Sezono klaida, kurią sunku pamiršti – Vienuolio pube fish & chips pa defaultu atneša su saldžiarūgščiu padažu ir nė nemirksi.

Sezono atvertos akys – R. Kelly nėra pabėgęs Kelly Family narys.

Sezono profesija – kavą daro baristos, vyną išmano someljė, o alų nagrinėja alijošiai.

Sezono teroristinis išpuolis – kai ateini į karaokę ir niekuo nenusidėjusiems piliečiams dainuoji „Wind of Change”

Sezono priklausomybė nuo technologijų – kai foursquarini klasiokėje.

Sezono pirmas žingsnis – p*daras, nes iki gėjaus dar dasigyvent reikia.

Sezono apsirikimas – „Čia hašas?” „ – Ne, čia bebro kiaušai.“

Sezono kontracepcija – spiralė, nes „o žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“

Ką dar atneš ši vasara?
Nuojauta kužda, kad čia bus labai gerai —> LOGOUT

Palikite komentarą