Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Pirmą kartą Knygų mugėje

Turbūt sunku patikėti, bet šiandien PIRMĄ KARTĄ BUVAU KNYGŲ MUGĖJE. (Visą gyvenimą knygas skolindavausi iš bibliotekų arba draugų ir nusipirkdavau tik tas, kurias perkaitydavau ir norėdavau turėti. Be to, prisibijau masinių renginių ir minių, Litexpo toli, tad priežasčių, kodėl iki tol nebuvo tekę apsilankyti, netrūksta.

Šįkart visgi įkalbėjo draugė, kurios nepaveikė mano siunčiamos kitų vakar ten apsilankiusiųjų fotkės ir skeptiški komentarai, tad iškart po nacionalinio diktanto (kuriame susimoviau rašydama žodį „mąslios” ir parašiau be nosinės) ten ir nuvykom. O mano įspūdžiai štai tokie.

-Praleista laiko besisukiojant po aikštelę ir beieškant, kur pasistatyti automobilį – 25min. Toji dumblo jūra išties neatrodė viliojančiai, tad visgi pasistengėm į ją nepapult.

-Praleista laiko belaukiant eilėje – 7min. Visi dirba super duper greitai, o ir iš dangaus kritęs lietus pavirto į sniegą, tad visai neprailgo.

-Užėjus į vidų akivaizdu, kad žmonių yra ne taip jau ir skausmingai daug nei galima įsivaizduoti, tikrai pakenčiama.

-Didžiausią įspūdį paliko eureka! knygyno stendas (knygos anglų kalba). Vienas pažįstamas apie jį pasakė: „Visos knygos ten tokios gražios, kad visų jų noris.“ Pritariu, čia įsigijau dvi.

-Mėgstu sieninius kalendorius ir mielai būčiau čiupusi kokį fainą 2017-iesiems, juolab, kad jau ir su galinga nuolaida, tačiau, apžiūrėjusi bent kokius keturis stendus, neradau nė vieno gražaus ar skoningo.

-Apstu paauglių, kurie nelabai mėgsta praustis, tad vis teko stengtis arti tokių neatsidurti.

-Muzikos salėje – patys gražiausi žmonės, tik gaila, kad nėra pirkti plakatų.

-Sužinojau apie labai įvairių ir įdomių knygynų egzistavimą (visokie ten ezoteriniai, apie gamtą ir pan.), pamačiau, kaip atrodo darbo kalendoriai margais odiniais viršeliais, išdėlioti ant balto kailio (įsivaizduoti ne skoningą, o itin neskoningą variantą).

-Nors sakiau sau, kad einu apsidairyt ir kažką pirksiu tik jei pamatysiu ką faino, visgi įsigijau penkias knygas. Apie jas įsigijimo eilės tvarka:

  1. Marina Abramovic – Walk Through Walls. Draugas sakė, kad žiauriai įdomu ir labai užkabino, tas pasiklioviau rekomendacija.
  2. Patti Smith – Just Kids. Nebeprisimenu, kodėl prisidėjau šitą knygą į savo goodreads.com want to read sarašą, bet džiaugdamasi tuo, kad radau popierinę versiją ir nereikės iš niekur siųstis, čiupau.
  3. Rūta Vanagaitė – Jis. Knyga apie vyrus. Vyrai man yra įdomu. Be to, draugė sakė, kad gera. Tik viršelis toks kažkoks nelabai dailus mano akiai. Kad ir kaip ten būtų, tuo pačiu gavau dar ir autorės parašą, faina.
  4. George Orwell – Gyvulių ūkis. Nes vis dar nesu skaičiusi, o kainavo baisiai nedaug.
  5. Galina Dauguvietytė – Pokalbiai su savimi. Iš nenaujų knygų skyriaus, mamai. Žinau, kad pirmoji Dauguvietytės knyga jai labai patiko. Pati dar neskaičiau, bet tikrai skaitysiu.

Taigi, manau, kad laukia daug malonaus laiko skaitant. Tik kad paskendusi reikaluose sugebėčiau nepamiršti, kaip gera tai daryti. O šiaip tai, viskas super fainai, manau, kad nuo šiol visgi nebepraleisiu. Be to, nebesiskolinu knygų iš bibliotekos, nes tiesiog nespėju perskaityti ir tarsi jaučiuosi įspausta į laiko rėmus.

Palikite komentarą

Kodėl Mahila? Slapyvardžio atsiradimo istorija

„Kodėl Mahila?“ – manęs dažnai klausia žmonės. Po to, kai paklausė jau velniai žino, kelintą kartą, nutariau aiškiai aprašyti slapyvardžio atsiradimo istoriją, kuri yra žiauriai paprasta.

Visų pirma, ne, Mahila nėra mano tikras vardas. Merginų, kurios turi tokį vardą, kaip mano tikrasis, pasak VLKK pateikiamus statistikos duomenis, nuo 1988-ųjų iki 2013-ųjų gimė lygiai 62. (Beje, iš tikro tai labai kabinantis puslapis, kažkaip smagu panagrinėti tendencijas.)

Taigi, kai man buvo 16, o vienas svarbiausių dalykų internete buvo mIRC, prisireikė susigalvoti nick name. Kažkaip norėjau, kad jis būtų iš M raidės. Tad prisiminiau, kad mama turėjo tokius fainus kvepalus, pavadinimu Mahila. (Dabar jų Lietuvoje pirkti jau seniai nebėra. Ir net nebepamenu, raudoni buvo ar žalsvi, o gal net geltoni.) Gražus, neįprastas žodis. Tai gerai, imam. Pradėjau visur naudoti, taip ir prilipo. Žinau, kad rusiškai „mogyla“ reiškia „kapo duobė“, tačiau čia ne apie tai.

Kadangi aš tokia truputį lėtesnė, kad „mahila“ hindu kalboje reiškia „moteris“ supratau tik visai neseniai. Bet labai apsidžiaugiau, nes tikrai gražu.

Tai tiek, viskas labai paprasta.

5 komentarai

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 komentarai

Nesusivokimai, nesusipratimai ir klaidingi įsitikinimai mano gyvenime

Kartais suprantu, kad mano protas veikia kažkaip, kaip čia pasakius, nu labai įdomiai. Aš būnu tikra, kad tam tikri dalykai yra tiesa ir tik kiek vėliau suprantu, jog mano tikėjimas buvo visiškai klaidingas. Kadangi, kai pasakoju apie tokius savo klaidingus tikėjimus kažkuo, žmonės juokiasi, nutariau jais pasidalinti ir su platesne auditorija.

Dauguma šių nesusivokimų yra ne daugiau nei penkių metų senumo, o keli – iš vaikystės.

1. Maniau, kad „See first“ funkcija FB reiškia, kad ją pasirinkus, pamatysite patį pirmąjį žmogaus postą FB. Tik prieš mėnesį sužinojau, kad taip nėra, nes aš tik maniau, nebuvau mėginusi

2. Labai ilgai nesupratau ir galvojau, kurgi pradingo Hannah Montana. Galvojau, nu va, tokia garsi mergaitė buvo, įdomu, ką dabar veikia.

3. Ilgai galvojau, kad R. Kelly yra atsiskyręs Kelly Family narys.

4. Kažkada viešėdama pas draugą svečiuose pastebėjau, kad jis naudojasi labai maža skaičiafke. Tai ten pasirodo tiesiog buvo kodų generatorius.

5. Tik prieš dvi savaites supratau, kad režisierius Tom Ford ir dizaineris Tom Ford yra ne du skirtingi, o vienas ir tas pats asmuo. Tiesiog negalėjau patikėti, kad viename žmoguje telpa šitiek daug talento.

6. Vaikystėje mažai ką težinojau apie roko muziką, tad Steve Tyler ir Mick Jagger mačiau kaip vieną ir tą patį asmenį.

7. Kai gyvendama Kanadoje pamačiau lauko reklamą su joje pavaizduotu kerlingo akmeniu, maniau, kad ten reklamuojama kokių nors senovinių įrankių paroda, o nuotraukoje – senovinis lygintuvas.

8. Vaikystėje žiūrėdama filmus manydavau, kad aktoriai, kurie gyvenime nėra pora, nesibučiuoja iš tikro, o visos bučinių scenos padaromos su kompu. Tam, kad nereikėtų būti neištikimiems savo vyrams ir žmonoms. Pavyzdžiui, buvau dėl to tikra žiūrėdama kaip „Giminėse“ Dalius Mertinas, kuris gyvenime yra vedęs Mertinienę, bučiuojasi su Ilona Balsyte. Na ir aišku, visuose įmanomuose Holivudo filmuose.

9. Žinojau, kad yra tokia grupė Naktinės personos, bet maniau, kad man dar negalima jų klausyti, nes tos naktinės personos matyt jau kažkokios truputį su S ženklu. Nes naktinės personos. Suprantat?

10. Ilgai maniau, kad Celine Dion „Titaniko“ dainos lyricsai yra tokie: „One small / you open the door.“

11. Joe Dassin’o „Les Champs-Elysées” lyricsai man iki labai vėlyvo amžiaus skambėjo kaip „Ooo, Šarze lyzė”.

12. Ilgai maniau, kad Emeli Sande dainoje „Read All About It“ dainuoja „You have the heart to change the nation, but your body and soul, come on, come on.“

13. Maniau, kad Optimus Prime yra kokia nors firma, gaminanti skrudintuvus.

14. Kai vaikystėje girdėdavau Take That dainą „Back For Good“, galvodavau, kad lyricsais kažkas skatina merginą grįžti pas Dievą (nu tipo „Back for god.“). Pamenu, tada buvo keista, ko čia tie vyrukai su kailiniais vaikštinėja ir ragina grįžt pas dievą. Vėliau, kai paaugau, prakutau ir ilgai ilgai galvojau, kad frazė „Back for good“ reiškia „grįžti tam, kad viskas būtų geriau.“

Tai va.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

18 komentarų

Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai

Man truputį nepatinka terminas „Komforto zona“, nes jis yra toks nudrengtas ir nunešiotas, kad dar kartą viešumoje išgirdus paraginimą „Išeiti iš komforto zonos“, noris užverst akis į dangų taip smarkiai, kad net galėčiau pamatyt pakaušį. Todėl, kad šis skatinimas skamba taip pat akivaizdžiai kaip ir paraginimas valgyti daugiau vaisių ir daržovių arba valyt dantis bent dukart per dieną.

Siekdama toliau nebetvirkint minėtojo termino, vartosiu savąjį. Patogumo viršūnė. Kaip atrodo tavo patogumo viršūnė? Maniškė – baisiai paprastai: leidžiu laiką plačioje, patogioje lovoje su daug pagalvėlių, esu apsirengusi kokiais nors treningais, kambaryje šilta ir jauku, netrūksta šviesos, fone šviečia dar daugiau to jaukumo suteikiančios margaspalvės lemputės. Aplink tylu ir ramu, turiu vandens su citrina, gal dar kokį dubenį pjaustytų ananasų, o ant kelių laikau savo patogųjį kompą. Jame browsinu feisbuką, chatinu su žmonėmis, žiūrinėju pažįstamų nuotraukas, šunuko su lietpalčiu arba šiaip kačiukų video, kokias nors savaitę besitęsiančias temas, apie kurias visi per visur skalambija ir per daug apie nieką negalvoju. Na, arba žiūriu kokį serialą. Gal net liūdna, bet taip atrodo mano patogumo viršūnė. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad tokia idile mėgaujuos ne aš viena.

Pilnai sutinku, kad kartais taip atsijungti ne tik, kad nėra blogai, bet netgi būtina. Tačiau. Patogumo viršūnėje yra taip patogu, ten galima taip įsipatoginti, kad iškyla tikimybė užsibūti per ilgai. Ypač, kai lauke plaukai šerkšnija į juos vos kvėptelėjus šilto oro.

Patogumo viršūnėj būti yra baisiai gera. Neapkrauni proto, nieks neerzina, nėra iššūkių ar problemų, paprasta gyvent.

Tačiau oi ne visada mes patogumo ieškom namie po kaldra. Tiesą sakant, ieškom jo kasdien daugybėje kitų situacijų. Patogumo paieškos paremtos patingėjimu. Pastarasis mums toli gražu nėra draugas, kur jau ten – jis mūsų priešas. O patingėjimų mūsų gyvenimuose apstu.

Eidami gatve pamatę pažįstamą veidą mes patingime pasisveikinti ir tiesiog apsimetame, kad žmogaus nematom, o šis patingi pasistengti ir pasielgia lygiai taip pat.

Mes matome, kad feisbukas išmetė priminimą apie draugo gimtadienį, bet patingime jį pasveikinti, nes gi pasveikins dar šimtas kitų.

Susitinkam su drauge ir matom, kad ji lūpdažiu išsibuzojo dantis arba viršutiniai vokai išsitepė akių pieštuku, bet patingim jai tai pasakyti.

Matom, kad draugas jau kelintą kartą viešumoje pasirodo su nudrengta kuprine, kuri baisiai gadina jo bendrą žavų įvaizdį, bet patingim subtiliai į tai atkreipti jo dėmesį.

Karts nuo karto pagalvojam, kokie esam dėkingi tėvams už tai, kad jų dėka užaugom tokie, kokie patys sau patinkam, bet patingim išsiųsti žinutę ir jiems tai pasakyt.

Jau trečią savaitę pro išplyšusios kišenės skylę į palto apačią krinta telefonas, bet patingim prisėst ir tą skylę užsisiūt.

Gaunam pakvietimą į renginį, bet patingim parašyt kvietusiajam, padėkot ir pasakyt, kad būsim, ar nebūsim.

Žiūrim serialą anglų kalba, išgirstam nežinomą žodį, bet patingim atsisukti tą vietą, kurioje jis nuskambėjo, tą žodį susirast žodyne ir vėliau išmokt.

Pastebim, kad kolegė vakar buvo kirpykloj, todėl dabar jos plaukai ištiesinti žiauriai gerai atrodo, bet patingim jai tai pasakyt.

Matom, kad nagai jau visai nebegražūs, bet patingim susitarti dėl kito manikiūro.

Bendrauti norintis žmogus parodo iniciatyvą ir parašo mums, bet mes patingim normaliai į ją reaguot ir tęsti bendravimą.

Mes galim pakviesti buvusius kursiokus susibėgt pasibūt, bet patingim.

Dažnai pagaunu save svarstant, patingėt ar ne.

Mes nuolat save teisiname laiko stoka. Neva esam tokie užimti, kad nu gi nėr kada. Tačiau dažniausiai WE ARE FULL OF SHIT IR TIESIOG ŽOSTKAI TINGIM.

Tikrai būna taip, kad laiko žiauriai trūksta net fiziškai. Tokius atvejus pateisinu, viskas čia gerai.

Tik nu pašnekam davai taip realistiškai, gerai? Yra toks labai geras, tik jau senokas paveikslėlis:

Šitą buvau perdarius vietoj Bijonsės įrašydama Šimašių. Veiklių žmonių mūsų visuomenėje daug, pavyzdžius įsivaizduot galit lengvai. O dabar man taip nuoširdžiai atsakykit, ar mūsų dienose tikrai yra mažiau laiko nei tų veikliųjų dienose? Ar tiesiog nesugebam to laiko išmintingai planuot ir valdyt? Kai pradedu murmėt, kad nėra laiko, iškart primenu sau veikliausius pažįstamus žmones ir skubu sau spardyt užpakalio, nes iš tikro, palyginus su jais, aš iš viso nieko nedarau tik vegetuoju savo patogumo viršūnėj.

Laimė, net ir iš patogumo viršūnės yra išėjimas. Jis vadinamas maža pastanga. Ji gali prilupti patingėjimą ir apsukti situaciją visai kitu kampu.

Gulint be plionkės ir žiūrint serialą tas išėjimas yra išgirdus nežinomą žodį jį sustabdyt ir tą žodį užsirašyt. Ir fakin išmokt. Atitinkami mažos pastangos pavyzdžiai yra akivaizdūs prieš tai aprašytose situacijose.

Tikrai ne visada būtina sakyti „Taip“ visiems pasiūlymams, kurių sulaukiat ir galvotrūksčiais skubėt pildyt į galvą šovusias idėjas. Aj, nors iš tikro, bene visada geriausia taip daryt. Nė viena ypatinga istorija neprasidėjo nuo to, kad jūs nutarėt patingėt ir likt po kaldra arba eit lengviausiu keliu. Ne visos mažos pastangos išsirutulioja į kažką grandiozinio, tačiau gali būti, kad nepatingėję davėt priežastį įvykti kad ir nedideliam dalykui, kuris galiausiai atgarsį turės po metų ar dar vėliau. Bet turės.

Patingėjimus kartais netgi prilyginčiau destruktyviems procesams.

“Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.”

Rašo Ilzė Butkutė. Ir kaip teisingai ji rašo.

Aprašiau visiškai savaime suprantamus dalykus, tačiau mano maža pastanga šiuo atveju yra nepatingėti jums apie juos primint.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai