‘Blemba, kokia aš stora. Storesnė už pusę bendradarbių. Bet ne tokia stora, kaip buvus grupiokė, kuri kažkaip ketvirtam kurse kaip sustorėjo, taip ir nebeatstorėja, tai dar viskas gerai.’
‘Žiauriai neturiu pinigų. Neturiu nei buto, nei mašinos, nei pinigų drabužiams, niekam neturiu. O visi kiti turi. Visi kiti kaip išprotėję perka loftus, naujus automobilius, fancy treningus ir kas antrą mėnesį keliauja tai į Tailandą, tai į Romą. O aš važiuoju į darbą ir iš jo truliku, galvodama, sustot prie Lidl užsipirkt pigesnių prekių savaitei, ar kaip nors išsiversiu. Bet iš tikro tai. Uždirbu daugiau nei visos tos draugės, kurios dirba parduotuvėse ar skambučių centruose ir vaikšto apsirengusios tais pačiais drabužiais kaip ir 2010-aisiais. Tai dar viskas gerai.’
‘Gyvenu kažkur Šeškinėj. O va, žmonės gyvena Centre, Senamiesty, Žvėryne. Betgi yra, kas gyvena Naujojoj Vilnioj kokioj, tai dar viskas gerai.’
Taip ir gyvenam, metų metus lygindami save su kitais. Sunku gyvent, kai apstu tokių, kurie gražiau ir labiau centre gyvena, tokių, kurie net būdami už mus vyresni geriau atrodo, tokių, kurie net būdami už mus jaunesni daugiau uždirba, o svarbiausia – tokių, kurių instagramą pascrollinus ir palyginus su savo gyvenimu noris apsiverkt kampe. Aišku, būtį palengvina žinojimas, kad apstu ir nelaimėlių, kuriems sekas prasčiau, kurie atrodo blogiau nei mes, kurie mažiau uždirba, gali mažiau sau leist ar akivaizdžiai (nes mums taip atrodo) yra menkesnių intelektinių sugebėjimų nei mes. Į juos pažiūrėjus iškart pasidaro geriau ir nebe toks varganas atrodo tas mūsų gyvenimas. Iki kito kritimo į kažkieno svajonių gyvenimą instagramo puslapyje.
Geresnis vaikinas, geresnė mergina, geresnė mašina, geresnis darbas, geresnė alga, geresni batai, geresni namai, geresnis išsilavinimas.
(Jei mašinos gerumą daugmaž dar galima pamatuoti jos pagaminimo metais, galingumu ar kitais parametrais, kaip galima pasakyti, kas yra geresnis vaikinas ar geresnė mergina? Dievaži, kas vienam geras, kitam bus nieko vertas, o jei bandot kažką pritempti prie visuomenės standarto, tai vargas jums. Be to, iš viso, kas yra visuomenės standartas? „Nuo… iki“ herojai, tie, apie kuriuos rašo žurnalas „Žmonės“? Kas tą standartą sukūrė? Gana aiškiai žinau, koks yra mano standartas. Protas. O visa kita – jau po to. Koks jūsiškis – spręst tik jums patiems.)
Visada, visada, kad ir kaip besistengtumėt, kad ir kaip besiplėšytumėt, atsiras kažkas geresnis, gražesnis, jaunesnis ir protingesnis už jus. Kai nusipirksit kiečiausią mašiną kieme, kaimynė susinervins ir nusipirks dar kietesnę.
Dabar paklausykit.
Lyginimasis su kitais yra vienas kvailesnių dalykų, kuriais galite užsiimti asmeninio tobulėjimo kelyje. Lyginimasis su tais, kurie atrodo laimingesni, dažniausiai ne privers siekt tos laimės dar labiau, o sukels kartėlį ir privers bumbėti. Lyginimasis su didesniais nelaimėliais privers tyliai sau viduj savim pasipuikuoti ir pasidžiaugti, neva ogi aš tai geriau varau. Ir niekas iš esmės pernelyg nepasikeis. Bėda ta, kad tais lyginimaisis užsiimam mes visi. Aš irgi. Jei nebūčiau patyrusi šitų menkų jausmų, nebūčiau jų akivaizdoje prigavusi savęs kvailuos potyriuos ir negalėčiau apie tai dabar rašyt.
Lyginti save reikėtų ir būtų geriausia tik su pačiu savimi.
Jei norite tobulėti, pasinaudodami palyginimais, lyginkite save tokį, koks esate šiandien, su tuo, koks buvote kažkada anksčiau ir tokiu, koks norite būti. Tarkim, tavo vardas Paulius. Tai lygint tau save reikėtų ne su Darium, Sandra, Luku, Ieva ar dar kažkuo kitu. Tau reikėtų tą Paulių, kuris esi dabar, lyginti su tuo Paulium, kuris buvai prieš metus, trejus ar daugiau ir tuo, kokį jį nori matyt ateity.
Įvairiose magijos ir psichologinėse praktikose dažnas toks ritualas: sugalvok norą. Norus galvojam lipdami ant Katedros aikštėj esančios „Stebuklo“ plytelės, bene kiekviename mieste, kur apsilankom, randam kokią statulą, kurią patrynus ar apėjus kelis kartus, išsipildys sugalvotas noras, norą galvot reikia iškritus blakstienai spėjant, kurioj ji pusėj, pamačius lyginį valandų skaičių, kartu su kitu žmogumi tuo pačiu metu ištarus tuos pačius žodžius.
Tokie burtai – ne toks jau ir nekaltas ar beprasmis dalykas. Nes jei paprašom to, kas yra realiai įgyvendinama, tai tiesiog savo pasąmonės galiomis ir esam pajėgūs tai iš tikro užsiprogramuot. Kiek žinau, psichologai irgi rekomenduoja svajot plačiai ir įžūliai.
Žinot, kai atsidurdavau situacijose, kuomet reikėdavo galvoti norą, aš labai norėdavau meilės. Visada prašydavau gero ir gražaus vaikino. Dabar net kiek nejauku apie tai taip garsiai prisipažint. Bet tikrai. Kažkaip atrodydavo, kad tik tiek ir tereikia gi. Tik kažkaip nesipildydavo tie norai nors tu ką. Nes gal dėl to, kad nuo manęs jie nelabai priklausė.
O tada vieną kartą buvau gongų maudynėse (kurios iš esmės mane paveikė kažkaip keistai, net, sakyčiau, labiau nepatiko negu patiko) ir ten liepė įsivaizduoti kažką labai gero. Tąsyk ėmiau ir įsivaizdavau save. Labai gražią, laimingą, besišypsančią ir kietą. Tada susigalvojau patį puikiausia savo pačios vaizdinį, kokį toji mano vaizduotė tegalėjo išnešt. Sunku ir pačiai patikėt, bet dabar, daugiau nei po metų, matau save panašią į tai, ką tada įsivaizdavau.
Kai susikursit save, tai ir meilė, ir karjera, ir visa kita ateis iš paskos.
Be galo patogu matyti savo gyvenimą tarsi laiko juostą (neneikime, feisbukas tą juostą suvokt padeda visai neblogai). Jei neprisimenate, kaip viskas vyko ir atrodė prieš metus ar daugiau, užtenka susirast nuotraukas iš tų laikų ir prisiminsit. Be įvairių informacijos apie save kaupimo kanalų internete, stabiliai užsirašinėju savo svorį ir finansinius duomenis. Kiekvieną mėnesį uždirbu skirtingai, nes esu freelancerė, todėl toks stebėjimas ir būtinas, ir gaunasi savaime, nes viskas matosi vien pažvelgus į išrašytas sąskaitas. Kuomet lyginti savo ir draugų uždarbį – kvailokas ir beprasmis užsiėmimas, lyginti tai, kiek uždirbai prieš metus ir kiek uždirbi dabar – racionalu ir pravartu. Jei matote, kad padėtis, o varge, suprastėjo, nepasikeitė arba pasikeitė mažiau nei norėtumėte, kelkit sau klausimus, kodėl taip yra. Ir svarbiausia, kelkit klausimus, kaip galima būtų tai pakeisti ir pajudėti iš sąstingio taško, kuriame save randate.
(Be savistabos laiko perspektyvoje, mėgstu sudarinėti ilgus sąrašus darbų, kurie turi būti padaryti. Prie tų darbų nevengiu prirašyti ir sau metamų iššūkių, kurie tampa tarsi projekto, prie kurio dirbu jau dvidešimt aštuonerius metus su virš – savo pačios projekto – dalimi.)
Visai nesvarbu, ką gyvenime veikiat. Dirbat banke, pardavinėjat sportbačius, lėktuvų dalis, esat IT specialistai, darželio auklėtojai, forografuojat ar darot dar ką kita. Keep your standards high. Dirbkit taip, kad fakin nesugalvotumėt žmogaus, kuris galėtų geriau atlikti tą darbą, kurį darot, bet svarbiausia – šiandien dirbkit geriau nei dirbot prieš mėnesį, tris ar metus. Jei jaučiat, kad jau slystat į tą pusę, kuomet pradedat užsimerkt prieš galimas klaidas, iškart save stabdykit ir vėl gerai peržiūrėkit viską, ką padarėt, kad jokioms klaidoms vietos neliktų. Ir jei ta pozicija, kurioje esate šiandien, jūsų netenkina, žinokit, kad tik gerai darydami tai, ką darot, išmoksite sau iškelti kartelę aukštai ir ateityje, galiausiai radę svajonių darbą, jos nebemokėsit nuleist.
Labai svarbu suprasti, kad dėl daugumos gerų dalykų reikia ilgai ir nuosekliai dirbti, kad retai (na, bent jau mano gyvenime) kada dalykai būna patiekiami jums ant lėkštutės supjaustyti ir paruošti valgyti. Ir baikit vaikytis skambių etikečių. Žinau žmonių, kurie naktimis negali miegot dėl to, kad jų vizitinėje kortelėje dar nėra užrašo „vadovas“. Juk visada esat savo gyvenimo projekto vadovai, kurių iš tos pozicijos nepajudins niekas.
Beje, kai gerai sekas, reikia būti labai atsargiems. Žinot, kodėl tiek daug žmonių, kurie kažkada atrodė nesustabdomi, visgi tam tikru metu sustojo ir liko ten, kur kažkada atrodė aukščiausias jų veiklos taškas? Jie paprasčiausiai užmigo ant laurų. Jie pradėjo galvoti, kad jau viskas. Jau nebėra kur toliau tobulėt. Jie pasijuto beesantys geriausi savo srities specialistai, kurių jau nebeaplenkt. Ir taip patys sau smarkiai pakenkė. Kur tobulėti yra visada. Išties, nors ir klišinis, geras tas pasakymas – sky is the limit.
Žinau, kad būna žmonių, kuriems gerai, kaip yra, kuriems užtenka to, ką jie turi ir tikrai nuoširdžiai gerbiu jų apsisprendimus bei požiūrį. (Galų gale, jei tobulėti verčia ne vidinis to troškimas, o spaudimas iš aplinkos, visiškai prieštaraujantis jūsų pačių norams, naudos bus mažai.) Tačiau aš – ne iš tų. Kol suvoksiu, kad galima pavaryt geriau, tol jausiuos gyva ir kiekvieną rytą turėsiu dėl ko keltis iš lovos. Ir šitą straipsnį skaityt galėčiau dar dešimt kartų, ir vis tiek rasčiau, prie ko prikibt, bet suprantu, kad taip galima ir išprotėt, todėl paleisiu jį tokį, koks jis man šią akimirką atrodys geriausias.
Tiesa, dažnai girdžiu skundus, kad situacija nesikeičia. Reikalai negerėja. Oh come on, tikrai gerėja, tačiau paskendę kasdienybės reikaluose to paprasčiausiai nebematom. Juk ir išvaizdos pokyčius lengviau pastebim tų žmonių, kurie nėra šalia mūsų kasdien, o artimųjų transformacijos atrodo nepastebimos, nes jie mūsų akiratyje nuolatos. Apsidairykit. Pagalvokit, kaip viskas atrodė prieš metus, tris, penkerius. Jei vis dar nesimato, išsitraukit senas nuotraukas. Man vis atrodydavo, kad prieš kokius penkerius metus atrodžiau geriausiai gyvenime ir mane supusi aplinka tuomet buvo dailiausia. Pasižiūrėjau į to meto nuotraukas ir supratau, kad ne veltui sakoma, jog atmintis – ne istorikė, o poetė, viską nuspalvinanti gražesnėmis spalvomis. Gali būti, jog atrodo, kad tada buvo geriau ir dėl to, kad tada ir reikėjo mažiau. Visgi geriausia yra taip, kaip yra dabar. O ateity bus dar geriau.
Ir jei jūsų gyvenime nėra geriau nei anksčiau, skubiai kažką keiskit, kad taip būtų.
Ir niekada, niekad nepamirškit svajot. Godžiai, drąsiai ir įžūliai.
***
Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.
