Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje
Įkelta 2017 22 rugpjūčio

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras
Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam
Įkelta 2017 16 rugpjūčio

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 komentarai
Para Velnio akmenyje / Devilstone
Įkelta 2017 28 liepos

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

2 komentarai
Penki pasižadėjimai sau šią vasarą
Įkelta 2017 14 liepos

Penki pasižadėjimai sau šią vasarą

Pastaruoju metu pajutau, kad truputį pati sau atsibodau ir nuo savęs pavargau. Todėl supratau, kad atėjo metas šiokiai tokiai disciplinai. Aiškiai suformulavau ir įsivedžiau sau penkias esmines taisykles/pamatines užduotis:

  1. Nesiskųsti. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip tas batas koją spaustų, kad ir kokia ilga eilė bebūtų, kad ir kiek tas autobusas vėluotų, kaip ten belytų ar pravažiuojantis automobilis aptaškytų. Ša. Vienintelis leistinas pasiskundimo būdas – į situacija pažvelgt ironiškai, su humoru, be aimanų ir „odieve, kodėl man taip nesiseka“ savigailos maldelės.
  2. Nustoti teisti žmones. Į šį punktą įeina ir elementariausias noras skrynšotint išbaisėjusį tolimą pažįstamą ir kažkam siųst nuotrauką pasijuokimui, ir lūpų papūtimas, kai kažkas negali kaip mat atlikti man duotų įsipareigojimų (I don‘t know their life, gal jų priežastis – ne tinginystė, o šeimoj užviręs pragaras, nereikėtų pulti smerkti ir susireikšminti).
  3. Rašyti. Šita situacija, kuomet kelis mėnesius iš eilės pasirodydavo po vieną – du įrašus per mėnesį, nėra gera. Tikrai yra ką aprašyti, tik reikt baigt teisintis nesibaigiančiu darbų kalnų. Rašymas yra mano malonumas ir mano terapija, rašydama susidėlioju mintis, berašant paaiškėja neaiškūs buvę dalykai ir, nemeluosiu, visada, visada yra žiauriai gera gauti skaitytojų feedbacką. Kai kurie sako, kad rašo tik sau. Mano atveju iš dalies tai – tiesa, bet tik iš dalies. Rašydama žinau, kad tekstą paleisiu į viešumą ir kuo tikresnė jame būsiu, tuo geresnį atoveiksmį jis atneš. Tiesa, labai nenoriu siekti žūtbūt patikti auditorijai, tačiau faktas, kad kažkas skaito yra svarbus, o kuo daugiau tų skaitančiųjų – tuo didesnė atsakomybė. Be to, kuo daugiau ir dažniau rašau, tuo daugiau ir kokybiškiau parašau.
  4. Skaityti. Bent kelis puslapius per dieną. Nuolat save baru už tai, kad skaitau per mažai. Kai yra tikslas, veikti lengviau. Šiemet nutariau išsikelti tikslą perskaityti bent penkias knygas. Suprantu, kad mažokai, tačiau jau šis tas, o penkios todėl, kad planas atrodo realistiškas ir įvykdomas. Jei būčiau užsibrėžus dešimt, matyt būtų kiek per daug, išsigąsčiau ir visai apleisčiau šį tikslą. Baigiu įpusėti ketvirtąją, tad tikiuosi, kad planą ne tik įvykdysiu, bet ir viršysiu savo lūkesčius. Gal sakysit, kad negalima taip per prievartą, kad turi gi noras pats ateiti. Nesutiksiu, nes geras užpakalio paspardymas sau man yra būtinas reikalas, kad neaptingčiau.

  5. Susitikti su žmonėmis. Baisiai mielas tas namų jaukumas ir buvimas vienumoj. Baisiai miela gali atrodyti dienų dienas leisti savo pasauly su niekuo nebendraujant. O paskui tik staiga imi ir supranti, jog žmonės atprato, kad randi jiems laiko. Susitikti, pasikalbėti, pasidalinti yra svarbu. Kad nepavirstum į gyvo bendravimo bijantį zombį.

Jau keletą dienų mėginu įgyvendinti šitas taisykles. Nėra lengva, žinokit. Bet kai tik prigaunu save veiksmuose, kurie prieštarauja šiems principams, mintyse pabaru save: „Ei, klausyk, gi tu šitaip nebedarai. Tai ir nebedaryk.“ Kol kas veikia.

Palikite komentarą
Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai
Įkelta 2017 13 liepos

Ertlio namas: lietuviška virtuvė before cepelinai

Kaip jau sakiau rašydama apie Tom Yum‘us, mano santykis su maistu gana paprastas – skanu arba neskanu. Iiir, kartais dar gali būti įdomu. Persikvalifikuoti į maisto blogeres neketinu, tačiau nutariau kiek išsamiau aprašyti vakarykštę, išties įdomią patirtį Ertlio name. Apie jį sužinojau visai netyčia, tad tikiu, kad bus daug tokių, kurie nė nėra girdėję apie tokio dalyko egzistavimą. Ir ne, straipsnis nėra užsakyta reklama.

„Kruopščiai išstudijavę dvarų bei vienuolynų archyvuose rastus receptus, išgvildenę Lietuvos „kuchmistrų“ paslaptis atkūrėme autentiškus viduramžių, renesanso ir baroko epochų patiekalus ir juos šiuolaikiškai interpretavome. Atvykę į restoraną galite mėgautis patiekalais, kurie galbūt puikavosi ant vakarienės stalų įtakingų dvarų menėse ir kuriais mėgavosi patys Radvilos – svarbios ir svarios personos to meto Europoje.”  – rašoma Ertlio namo tinklapyje. Taigi, tai, kas buvo valgoma dar tada, kai nekaraliavo bulviniai patiekalai. (Beje, visuose valgytuose patiekaluose nebuvo nė užuominos apie bulves).

Ragavau 6 patiekalų degustacinę vakarienę, kurios kaina 40eu, o trukmė – iki 3h. Bent jau man tai yra išties brangokas reikalas, tačiau taip lepinamasi nedažnai, tad kartais galima. (Egzistuoja ir 4 patiekalų vakarienės variantas, kurio kaina 30eu, o trukmė – iki 2h, tačiau manau, kad visgi tikrai verta užsisakyti 6 patiekalų variantą). Be to, kiekvieną iš patiekalų palydi išsamus pasakojimas apie tai, kas valgoma, kokie ingredientai naudoti ir kokia patiekalo istorija, tad tai virsta ir šiokia tokia ekskursija. Kaip suprantu, didžioji dalis lankytojų – užsieniečiai. Ir išties – puiki, šiek tiek prabangesnė alternatyva užeigoms ir dvarams, personalas nepriekaištingai gerai šneka angliškai.

Apgailestauju dėl nuotraukų kokybės. Kadangi jau buvo vakaras, trūko natūralios šviesos, mano Samsungo kamera – ne pati geriausia, o ir fotografė iš manęs nelabai. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad kažkas matysis.

Pirmasis patiekalas – naminė duona su ajerais ir čiobrelių sviestu (XI a. receptas). (Beje, čiobreliais gardinamas ir puošiamas ne vienas patiekalas. Baisiai juos mėgstu, tad tikrai nemaišė). Tikra lietuviška duona, pateikta šiek tiek neįprasta forma. Duona tokia puiki, kad būtų galima valgyti ir vieną, o sviestas literally tirpsta burnoje.

Antrasis patiekalas – putpelė su agurkais ir žemuogių padažu (XIX a. receptas.). Konsistencija primena šaltieną, kurią nelabai mėgstu, bet iš esmės skanu. Puikiai išmarinuoti (tą pačią dieną) agurkėliai ir morkos, gerai tinka žirniai. Žemuogių džemo skonis visiškai neutralus, tad jo nelabai ir jaučiasi.

Trečiasis patiekalas – Pulardos pyragėliai su patarškos kiaušiniais (XVII a. receptas). Teko googlinti, kas yra pularda. Pasirodo tai – nupenėta ir papjauta jauna višta. Pyragėliai su trumų (tokių grybų) aliejumi. Skonis specifinis, bet geras. Patiekiama su ridikėliais ir kaliarope. Ir vėl, labai, labai skaniai paruoštos daržovės. Pyragėliai tokie visai nieko, bet nieko įspūdingo. Nepaisant ypatingų ingredientų, primena paprasto skanaus kibino skonį, excusez moi.

Ketvirtasis patiekalas – vėžienė su ežero žuvimi (lydeka) (XVI a. receptas). Lėkštėje pora gabalėlių lydekos (su kaulais, nes taip autentiškiau), vėžio uodegėlė, morkos, poras ir, jei gerai matau, medetkų žiedlapiai. Šefas pats užpila sultinį ir taip užbaigia patiekalą. Suprantu, kad tie kaulai žuvyje palikti su mintimi, bet juos rankioti nuo to nelengviau. Na, bet bent jau perspėjo, todėl visai nepikta. Labai skanus sultinys.

Penktasis patiekalas – lėtai kepta jautiena su miško grybais (voveraitėmis) (XVI a. receptas). Patiekiama su pastarnokais ir patarškų kiaušinių pudingu. Puikus jautienos padažas, pati jautiena – okei, užtat pastarnokai einasau, kaip skanu. Ko gero, labiausiai patikęs patiekalas.

Kažkaip jau buvau nusiteikusi, kad šeštasis patiekalas jau bus desertas, tačiau klydau.

Šeštasis patiekalas – ėriukas su smulkių kruopų koše ir mėlynių padažu (XVII a. receptas). Lėkštėje dar matote burokinius kopūstus, jaunus burokėlius, žemuogių triufelius ir mėtų lapelius. Mėsos skonis puikus, bet jau jaučiausi truputį per soti, kad viską įveikčiau ir nepersivalgyčiau, todėl vieną gabalėlį visgi teko palikti. Košė nelabai, užtat daržovės ir vėl jėga. Triufeliai irgi.

Galiausiai atkeliavo desertas. Trijų sluoksnių skanėstas (XVIII a. receptas): pirmasis sluoksnis – midaus ir duonos traškutis, antrasis – ožkos sūris, trečiasis – wait for it – agurkas, kuris nei skoniu nei vaizdu į agurką visai nepanašus, panašesnis į kokį ananasą. Šalia patiekiama rožių žele ir braškiniai ledai, apibarstyti džiovintomis braškėmis. Turiu pripažinti, midaus ir duonos traškučio skonis iš pradžių pasirodė keistas, tačiau ilgainiui apsipratau ir net patiko. Geras deserto dydis ir skonių variacija pabaigai.

Patiekalų buvo būtent tiek, kiek reikia, kad būtum ir sotus, ir nepersivalgęs (na, palikau gabalėlį ėrienos, tačiau manau, kad įprastam žmogui maisto kiekis optimalus).

Negaliu pasakyti, kad viskas buvo be galo dieviškai gardu, tačiau buvo žiauriai įdomu (ta gerąja to žodžio prasme). (Ką įrodo ir faktas, kad po vakar negaliu nustoti dalinusis įspūdžiais su bičiuliais). Tikrai verta bent kartą sau pasidaryti tokią pramogą.

1 Komentaras