Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje
Įkelta 2017 7 rugsėjo

Apie aroganciją ir jos menką žavesį realybėje

Kartais rašau tada, kai mane kažkas supykdo. Būtent tokiomis akimirkomis galvoje pradeda suktis begalybė sakinių ir pastraipų, kuriuos iššaukia vienokios ar kitokios situacijos. Užuot širdusi ar niršusi sau viena, užsirašau tas mintis, tada skaitau kelissyk, kol galiausiai išsigrynina viešinimui sudėliotas tekstas.

Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad esu siaubingai jautrus žmogus. It’s both a blessing and a curse to feel everything so very deeply. Ir džiugius dalykus, ir skaudulius išgyvenu taip smarkiai, kad kartais paliūdžiu sau, jog gal atbukusiems gyvent lengviau. Bet vėlgi, tikriausiai, jei nebūtų tų nuo dangaus iki prarajos gilių jausmų, ir rašyti tiek ir taip apie viską noro nebūtų. O rašyti man labai, labai patinka.

Šiandien noriu pakalbėti apie aroganciją. Žinot, man kažkaip labai pasisekė ir su šio keisto reiškinio protrūkiais susidurti ligi šiol teko visai seniai. Matyt kaltas (t.y. turėčiau būti jam dėkinga) socialinis burbulas, kuriame tūnau didžiąją laiko dalį. Bet kelios situacijos, kuriose atsidūriau neseniai, privertė prisiminti, kaip atrodo ir kuo dvokia toji arogancija bei kokį koktų ir pakankamai ilgai nusitęsiantį pėdsaką ji palieka.

Anot lietuvių kalbos žodyno, arogancija – tai kitų niekinimas, nemandagumas, pasipūtimas, išdidumas, atžarumas, akiplėšiškumas.

Kartais toji arogancija iš žmonių liejasi akivaizdžiais fontanais, kartais ji tylut tylutėlė, tačiau tarsi peiliais atmosferą kapojanti, kartais jos nė nepastebite, nes ji išsiveržia jums už akių.

Arogantiški žmonės ant jūsų rėkia darbe, socialinėse situacijose, ten, kur nė neketinote pasijusti prastai, bet jų dėka pasijutote. Jie jūsų negerbia, braunasi prieš jus eilėje, murma ir trukdo jums kalbant, aiškina, ką ir kaip turėtumėte daryti, kartais netgi puola, kai jiems neįtinkate. Arogantiški žmonės jus pašiepia taip, kad jums nuoširdžiai skauda ir gelia, taip šaižiai ir dygiai, kad tesinori stačiai į žemę prasmegti. Jie patys nieko doro nedarydami menkina jūsų pastangas ir darbą, nevertina jūsų laiko. Jie elgiasi nemandagiai. Arba, dar geriau – kai jiems kažko reikia, jie šilkiniai, o vėliau, gavę, ko norėjo, jie ir vėl pašiaušia spyglius. Arogantiški žmonės negerbia jūsų socialinės padėties, gebėjimų, išvaizdos, lytinės orientacijos, sprendimų, norų ir žodžių.

Arogantiški žmonės – tai tie mokyklos bulliai (šitam žodžiui gero lietuviško termino nerandu, galbūt arčiausiai būtų “užgauliotojai”), persikėlę į realų gyvenimą. Arba kaip tik, buvę užgautieji, pastebėję, kad, pasibaigus mokyklos kančioms nieks jų nebeengia, tad atėjo metas patiems pajusti, ką reiškia skriausti.

Tai – žmonės, kurie dėl kažkokių priežasčių įsivaizduoja esantys pranašesni už kitus, tai – kiemo herojai, kurie nemandagiai bendrauja su aptarnaujančiu personalu, tačiau kartais ir tie patys klientus aptarnaujantys žmonės, kurie kartais priverčia pasijusti taip, tarsi jiems trukdytumėte. Arogancija – tai monstriukas, kuris įsikūnyti gali į kiekvieną – pareigūną, dėstytoją, ofiso klerką, įmonės vadovą, dainininką, barmeną, aktorių, žurnalistą, architektą, name it. Baisiai daug šito tarp naktinių klubų lankytojų. Sako, kuo daugiau kokaino, tuo labiau išsipūtęs ego. Čia Vice paaiškina, kodėl. Nuo arogancijos neapsaugotas nė vienas, nes sužvaigždėti įmanoma kiekvienoje srityje ar situacijoje, jei tik apsileidi ir nebejauti, kad ragai užaugo ir remia dangų. Lygiai taip pat nė vienas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su aštriadančiais arogantais. Stiprūs žmonės geba juos ignoruoti, o silpnesniems užtat skauda.

Tikiu, jog jums atrodo, kad čia jau tikrai jokiu būdu ne apie jus. Vis dėlto, pateiksiu keletą pavyzdžių, kuomet, gal to nė nesuprasdami, elgiatės arogantiškai. Kai koks nors vaikinas ar mergina mandagiai išreiškia jums romantinį dėmesį, tačiau jūs į jį tiesioginiais arba ne visai žodžiais atsakote “Aš – ne tavo nosiai”, elgiatės arogantiškai. (Netgi gali būti, kad visiems laikams ir neatitaisomai to nė nenumanydami sugniuždote jų pasitikėjimą savimi). Kai bendraujate su žmonėmis, kurių finansinės galimybės yra žemesnės už jūsiškes ir akivaizdžiai tuo puikuojatės, elgiatės arogantiškai. Čia – neblogas straipsnis su dar daugiau pavyzdžių apie tai, kaip atrodo taip vadinama “foolish arrogance” ir kokie gali būti jos padariniai.

Kartais girdžiu, „Jis – žvaigždė, tai suprantama”; „Jis – aukšto lygio vadovas, tai suprantama”; „Jis neturi laiko, tai suprantama”. Nu ne, nesuprantama. (Čia – visai įdomus straipsnis apie arogantiškus įvairių sričių darbuotojus.) Arogancija ir visi kiti į jos apibrėžimą įeinantys žodžiai nepuošia, nėra ir, tikiuosi, niekada nebus priimtina pozicija visuomenėje, kurioje gyvename ir kurios nuolatinio tobulėjimo trokštame.

Kai buvau jaunesnė, stebėdavau tuos pasipūtusius žmones ir netgi galvodavau, kad pretenzingas elgesys yra kažkokia siekiamybė, kurios nesuprantu. Ir, kai būdavau užgauta tokių žmonių, manydavau, kad turbūt išties kažką darau ne taip, atrodau ne taip, neturiu tiek pinigų, kad galėčiau visavertiškai jaustis, galvodavau, kad tie aštrūs liežuviai mano link nukreipti būdavo ne be priežasties ir kaip reikiant grauždavau save iš vidaus.

Tačiau, kuo daugiau žmonių pažįstu ir įvairių situacijų atsiduriu, tuo geriau ir aiškiau suprantu, kad tai tiems kandiesiems arogantams kažkas ne visai gerai. Dažniausiai toks jų elgesys – atvirai išreikšta vidinė kančia, pripažinimo trūkumas, pasimetimas ir blaškymasis, nuo kurio bėgama išsiliejant ant kitų. Prisiminkite tai, kitą kartą pajusite gėluonį. Kažkada rašiau, “būk tikras, būk šviesus ir ramus, būk gražus paprastumu ir nepretenzingumu. Ne arogancija, ne pompastika ir ne riksmais.” Nors šis kelias ir ne pats lengviausias, jis kur kas tvaresnis už vienadienius blizgučius.

Tik nemaišykite. Galima labai pasitikėti savimi, galima ir net reikia didžiuotis savo pasiekimais, galima turėti aštrų humoro jausmą bei sąmojį, galima draugiškai pašiepti, galima būti blogos nuotaikos, galima pykti, galima nenorėti kažko daryti, žinoti savo vertę ir nesutikti su siūlomomis nepalankiomis sąlygomis. Tik nereikėtų viso to išreikšti pasipūtimu, atžarumu ir nemandagumu, jei norite ir siekiate būti oriu ir geraširdžiu žmogumi. Jei ne – na, tai tuomet viskas galima, kiekvienas renkasi savo kelią.

—

„…saugoti save nuo kasdienybės pavojų, susidėti saugiklius – saugoti save – gal net nuo sėkmės, pasisekimo, pripažinimo… stebėti – ar dar nepradėjai patikti sau pačiam… 

Yra toks anekdotinis patarimas-perspėjimas – einant į vakarėlį: „jeigu baliuje kažkuriuo metu pajusite, kad esate protingas, grakštus, ypatingas ir seksualus – tuojau pat eikite namo – nes tai reiškia, kad esate visiškai girtas”… gyvenime panašiai – kai aiškiai supratote, kad jums sekasi, kad esate daug pasiekęs, kad turite, ką reikia turėti, kad viskas labai gerai – gali būti, kad esate girtas nuo kasdienybės… eikite namo – į savo sielos namus…”

L. Degėsys

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą
Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą
Įkelta 2017 1 rugsėjo

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 komentarai
Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“
Įkelta 2017 28 rugpjūčio

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Palikite komentarą
Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės) – atnaujinta 2019 m.
Įkelta 2017 24 rugpjūčio

Apie tai, ką verta sekti Facebook’e (asmenybės) – atnaujinta 2019 m.

Žmonės ne kartą yra manęs klausę, kuriuos veikėjus verta sekti ir ką aš pati skaitau Facebook‘e. Taigi, nutariau, kad derėtų sudaryti konkretų sąrašą (kuris, beje, yra išrikiuotas tiesiog abėcėlės tvarka) žmonių, kurių postai man dėl vienų ar kitų priežasčių atrodo įdomūs. Taigi, prašom, su nuorodomis į asmenybių profilius ir trumpu komentaru, ką pas kiekvieną jų galite rasti. Kai kur išsiplėsiu daugiau, kai kur paminėsiu tik kelis raktinius žodžius. Dažnai kartosis terminas „humoro jausmas“, nes šitai lengviausiai atveria kelią į mano širdį. Tiesa, kai kurie jų turi ne tik asmeninį profilį, bet ir page, tačiau šįkart kreipiu jus į asmenybės paskyrą.

Su gal tik kokiomis pora išimčių neįtraukiau krūvos tų, kurie ir taip turi galybę sekėjų, o tarp jų, tikriausiai ir jus. Tam, kad nebūtų kartojimosi ir atkreiptumėte dėmesį į tuos, kurių galbūt dar nespėjote pastebėti. Bei tų, kuriuos skaitinėju dėl kažkokių keistų asmeninių priežasčių, bet nežinau, ar jų turinys labai įdomus platesnei auditorijai ir ar jie patys norėtų didesnio sekėjų rato. Be to, yra žmonių, kuriuos seka dešimtys ar šimtai tūkstančių, tačiau mano kuklia nuomone, jų sekti visai neverta ir juos sekdamas kaži ar ką vertingo gausi. Dar yra žmonių, kuriuos mielai sekčiau, tačiau jie savo profilius yra nutarę laikyti slaptai ir šios galimybės nesuteikia arba viešus postus rašo baisiai retai. Važiuojam.

  1. Aidas Puklevičius – sąmojingas požiūris į visuomenės aktualijas bei classic art memes savitu stiliumi.
  2. Airidas Jankus – stand-up komikas, kuris kartais pasidalina smagiais apmąstymais apie pasaulio tvarką.
  3. Akvilė Kavaliauskaitė – viena iš žurnalo Happy365 kūrėjų, laidos „(Ne)emigrantai”, kurios herojų istorijos bei tai, kaip jos pristatomos, dažnai kelia šypseną, bendraautorė. Kartais skelia taip tarsi mano mintis skaitytų.
  4. Algis Kriščiūnas – dalininkas, fotografas, žurnalo Happy 365 redaktorius, muzikantas. Daug gražių vaizdų, šmaikščių ir rimtų istorijų bei įkvėpimo.
  5. Anthony Kisliak – nu jo humoro jausmas yra kažkas nuostabaus. Daug medinukų, gerų įžvalgų ir muzikos. Kartais būna blokuotas FB, todėl pasitaiko pauzių.
  6. Aurelija Ignotaitė – ši Anglų kalbos studijos vadovė žino, kaip rašyti ir turi puikų humoro jausmą. Rašo apie viską – žmones, keliones, kasdienybės absurdus ir nelabai jaudinas dėl to, ką žmonės pagalvos.
  7. Aušra Kaziliūnaitė – poezija, įdomus gyvenimas ir pastebėjimai įžvalgiomis akimis. Labai ją mėgstu.
  8. Aušra Lapė – kai atradau šios merginos paskyrą, per vieną vakarą perskaičiau viską, ką ji yra prirašiusi ir dabar liežuvį ištiesusi laukiu kiekvieno naujo įrašo. Jei patinka sąmojis ir sveikas protas (nu tikiuosi, kad patinka) – privaloma.
  9. Aušra Šeduikytė – Atsikeli ir varai galva bei šiaip protinga pana, kuri ne tik kuria nenormaliai gražius ir stilingus daiktus, bet dar ir kai parašo, tai parašo, net ir ilgesni tekstai dėmesį išlaiko iki galo. Tiesa, neseniai tapusi mama, Aušra rašo rečiau, bet tikiu, kad greit vėl grįš į vėžias.
  10. Dominykas Noruišis – kartais būna labai juokinga, kartais ne taip, bet dėl tų labai – verta.
  11. Donatas Puslys – portalo bernardinai.lt redaktorius, panevėžietis ir šiaip kietas žmogus, kuris daug rašo politiką ir pasaulį.
  12. Dovilė Filmanavičiūtė – ilgai maniau, kad ji – dar viena arogantiška persona iš Lietuvos pseudožvaigždukų gretų, tačiau paskaitinėjusi daugiau įrašų supratau, kad klydau. Ypač gerbiu už sugebėjimą pasijuokti iš savęs bei absurdiškų gyvenimo situacijų. Istorija apie užstrigimą autobusų stoties tualete – kažkas nerealaus.
  13. Dovydas Skarolskis – politika, provokacijos, absurdo humoras.
  14. Evelina Stundžienė – Maistas ausims ir Evelinos kuchnia autorė. Kelionės, čipsai, kiaušiniai, šaltibarščiai.
  15. Haroldas Mackevičius – puikus humoras ir kasdienybės ironija.
  16. Jolita Vaitkutė – šita mergina yra nežmoniškai talentinga, todėl manau, kad ją sekančiųjų turėtų būti ne 12k, o bent 112k visame pasaulyje. Todėl, kad jos portretai, sudėlioti iš maisto, žemės, ko tik norit, kiekvieną kartą priverčia iš naujo ja susižavėti.
  17. Jurga Baltrukonytė – vyriausioji žurnalo Happy 365 redaktorė. Jurgos laiškus ir straipsnius „Panelės“ žurnale paauglystėje skaitėme visos, dabar nemažai nuostabumų persikėlė į internetą. Nuoširdumas, optimizmas ir meilė gyvenimui.
  18. Karolis Vyšniauskas – muzikos gerbėjai turbūt ir taip jį seka, o jei ne – tai sekit, nu.
  19. Karolis Žukauskas – projekto Lietuvon.lt autorius, šiaip smagus, šmaikštus bei pastabus keliautojas ir atradėjas. Pastaruoju metu – ir provokatorius.
  20. Kristupas Sabolius – žinau, kad jam dėstant VU, paskaitų lankomumas muša rekordus, o dėl jo svaigsta kas antra studentė. Filosofas, rašytojas, vertėjas, žiauriai protingas ir kūrybingas žmogus. Postina retai, tačiau visada įdomiai.
  21. Liudvikas Andriulis – pavydžiu jam sugebėjimo taip fantastiškai dėstyti mintis ir meistriškai jas rikiuojant priversti skaitytojus susidomėti net ir tais dalykais, kurie šiaip gal ir nebūtų įdomūs. Norintiems rašyti būtina sekti vien jau dėl to, kad matytumėt, kaip reikia teisingai tai daryti.
  22. Loreta Vaicekauskienė – kalbininkė, viena iš tų intelektualių, kuri kalba suprantamai ne tik kitiems intelektualams, bet ir man. Žiauriai protinga ir įžvalgi moteris.
  23. Lukas Ramonas – man jo sąmojo viršūnė buvo nebesveikai geras tekstas apie lietuviškas vestuves (jei dar neskaitėt, tai lėkit kūlvirsčiais skaityt), tačiau jis ir šiaip dažnai pasimėto puikiomis įžvalgomis. O ko jau vertos dėdės Kęsto bylos.
  24. Lukas Šidlauskas – Šventinis Bankuchenas irl. Būtų įdomu vieną dieną įlįsti į jo galvą ir suvokti, kas ten dedas, bet šitas bičas jau ne kartą įrodė, kad jo nurautam ir mano skoniui fantastiškam humorui ribų nėra. Aj, nu ir tikrai ne visiems, bet nepavydžiu tiems, kurie nesupranta.
  25. Mantas Bartusevičius – nu jis šiaip yra labai juokingas žmogus.
  26. Mantas Velykis – reklamos agentūros kūrybos vadovas, dažnai pradžiuginantis įžvalgomis apie tą pačią reklamą ir šiaip dalykus.
  27. Nerijus Mačiulis – ekonomistas, pasižymintis puikiais rašymo sugebėjimais.
  28. Paulius Ambrazevičius – dar vienas labai protingas žmogus su puikiu humoro jausmu. Toji linija apie futbolą man neįdomi, tačiau numanau, kad yra tokių, kuriems kaip tik limpa. Daug rašyti nereikia, žinot ir taip, bet nu negaliu neįtraukt.
  29. Paul de Miko – per kiek daugiau negu pusmetį užvaldęs lietuviškąjį Youtube, Paulius ir toliau kepa sąmojingus video. Duodu jam didžiulį pliusą už tai, kad net ir sulaukęs tiek dėmesio, jis iki šiol ir rengdamas savo video, ir bendraudamas su sekėjais išlieka paprastas ir taikus. O be to, kitus kūrėjus mato ne kaip konkurentus, o kaip kolegas. Nu ir ta rūūūžava.
  30. Paulius Gritėnas – „kritika, humoras, įžvalgos, filosofija, absurdas, melancholija, panevėžietiškumas ir beisbolas“ – rašo jis FB skiltyje, kur galima trumpai susumuoti, apie ką jūs. Šitą turbūt ir taip sekat, o jei ne, tai pradėkit.
  31. Raminta Kėželytė – dar viena kieta pana, kurios humoro jausmas bei požiūris į dalykus dažnai sutampa su maniškiu.
  32. Ramūnas Zilnys – apie savo simpatijas jam esu kalbėjusi ne kartą. Nežinau, kiek koncertų jis pamato per mėnesį, tačiau, sprendžiant iš FB sienos, juose lankosi bene kasdien. Ir visada turi, kažką įdomaus papasakoti. Puikus humoro jausmas, pozityvas, tekstų kokybė ir man labai artimas požiūris į pasaulį.
  33. Ričardas Savukynas – Rokiškis Rabinovičius nevaro paviršiumi, visada varo giliai ir išsamiai. Politika, visuomenės reiškiniai, dažnai ilgi, bet visada kruopščiai parengti tekstai.
  34. Rytis Vyšniauskas – tarp nesibaigiančio srauto apie krepšinį būna ir labai neblogo humoro, dėl kurio jį ir seku.
  35. Robotas Meška – šitam interneto herojui padariau išimtį, nes tai – ne žmogus, tai – Robotas bei Meška. Aukščiausios klasės humoras, politika bei humoras apie politiką.
  36. Simonas Mieliauskas – visiškai nurautos ir nuostabios kasdienybės etiudų transliacijos tekstu.
  37. Šarūnas Černiauskas – Tyrimų skyriaus vadovas portale 15min. Kartais – rimti, išsamūs tekstai apie politiką bei kitus visuomenės reiškinius, kartais – klasiškas humoras.
  38. Tomas Nemura – reklamos pasaulio ekspertas, kuris ne tik veda baisiai įdomias paskaitas, bet ir karts nuo karto smagiai rašo feisbuke.
  39. Tomas Ramanauskas – dar vienas reklamos genijus. Apie T. Ramanausko nuostabumą rašiau ne kartą, rašau ir vėl.
  40. Ugnius Antanavičius – aiškinamosios žurnalistikos žanro atstovas, krepšinio (daugiausia NBA) entuziastas, medinio humoro guru, panevėžietis ir šiaip labai protingas bičas, kuris, kažkuo susidomėjęs, kartais taip netingi giliai tai išnarstyti, kad vėliau iš to gimsta puikiausi straipsniai bei postai.
  41. Unė Kaunaitė – turėtumėme labai džiaugtis tuo, kad pasimokiusi užsienyje, ši nepaprastai protinga ir veikli mergina nutarė grįžti į Lietuvą ir kurti jai. Daugiausiai besispecializuojanti švietimo srityje, ji yra žmogus, kurio buvimas arti valdžios leidžia man tikėti šviesia mūsų šalies ateitimi, kuri nuo to švietimo ir prasideda.

Na ką, tikiuosi, kad atrasit kažką naujo ir vertingo. Pati savo ruožtu mielai papildyčiau šį sąrašą žmonėmis, kurių tekstai ir jie patys, jūsų nuomone, yra verti dėmesio, tad nesidrovėkite komentaruose dalintis rekomendacijomis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 komentarai
Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams
Įkelta 2017 23 rugpjūčio

Apie tai, kaip, išleidžiant mažiau pinigų daiktams ir šiaip vėjais, daugiau jų lieka kelionėms ir įspūdžiams

Kartais išgirstu replikų, kad kažkaip tai jau ten matyt žiauriai gerai gyvenu, jei jau galiu sau leisti tiek klajoti po Lietuvą ir po pasaulį, ilgiau atostogauti ar linksmai gyventi. Apie tai, kad nors freelancerio darbas kartais ir gali atrodyti kaip nesibaigiančios atostogos, dirbti visgi kažkada irgi reikia, be to, jis ypatingas tuo, kad jame žiauriai svarbi savidisciplina, kurią išsiugdyti ir palaikyti nėra jau taip ir paprasta, nes apsileidus tą apsileidimą vis tiek privalu kompensuoti bei tai, kad rugsėjį – birželį darbo visada daugiausia, nesiplėsiu. Kaip ir apie tai, kad iš šono žiūrint, ypač per facebook‘o ir instagramo prizmę, kitų gyvenimai visada atrodo laimingesni, turiningesni, turtingesni ir labiau nerūpestingi negu jūsų. Kad visi mes kartais strugglinam, tik kiekvienas savaip, kalbėta nemažai, tik kažko kai kurie vis apie tai pamiršta.

Šiandien pakalbėsiu apie tai, kokius principus savo gyvenime taikau tam, kad mano išlaidos nebūtų klaikiai didelės ir, užuot leidus pinigus daiktams, daugiau jų liktų kelionėms ir panašiems dalykams. Taip pat apie tai, kaip stengiuosi sumažinti vartotojiškumo (apie kurį Lietuvoje kalbama mažokai) mastus savo kasdienybėje. Gal kam pravers. Taigi.

Visų pirma, niekam ne paslaptis, kad didžiulę žmogaus išlaidų dalį sudaro maistas. O jis, nu jis tikrai yra brangus. Ypač jei nesugebi išmintingai planuotis, ką, kur ir kada valgysi. Būna visko, tačiau labai stengiuosi kuo daugiau valgyti namuose, savo pagamintą maistą. Anksčiau gyvenau tokiomis sąlygomis, kuriomis dažnai gaminti nepavykdavo, todėl valgymas kažkur mieste būdavo dažnas reiškinys. Ir tik dabar, galėdama virtuvėje suktis dažniau, suvokiau, kiek pinigų ištaškydavau.

O štai dabar supratau, kad naudojant gana paprastus maisto produktus galima skaniai ir pakankamai sveikai maitintis. Kuomet vienas apsilankymas ne per dienos pietus kažkokioje kavinėje gali kainuoti nuo 7-8eu iki begalybės, suvokus, kiek produktų už tuos pinigus galima įsigyti ir pasigaminti pačiam, kursuoti po restoranus visai nebesinori. Aišku, visai į kraštutinumus nueiti irgi nederėtų, todėl kartais išbandyti naujas vietas ar apsilankyti pamėgtose senosiose irgi tenka.

Kitas svarbus niuansas – jei jau taip nutinka, kad valgau mieste, dažnai neįveikiu visos porcijos ir maisto lieka. Jo niekada nepalieku, paprašau, kad jis būtų supakuotas į namus ir taip parsinešu sau kitos dienos pusryčius ar pietus. Iš viso manau, kad maisto mūsų visuomenėje iššvaistoma per daug, todėl jį palikinėti yra netgi paikoka.

Taip pat, kai tenka valgyti ne namie, jei tik išeina, žingsniuoju į valgyklą, kur dažnai įmanoma susisukti pietums išleidus ne daugiau negu 3eu. Mano visiškas atradimas, kuriuo vis neatsidžiaugiu, yra Žvėryno valgykla. Aplinka ten tokia labai paprasta, truputį kelionė laiku į praeitį, tačiau maistas toks skanus ir pigus, kad jis už visa tai kompensuoja. Aj, ir pas juos groja M1+, kas mano akimis tokiai vietai visada yra pliusas.

Maisto produktus ir gėles, jei tik yra galimybė, mėgstu pirkti turgeliuose. Kažką dovanodama, dovanas mėgstu pakuoti pati, nes žiauriai patinka tai daryti ir, aišku, yra pigiau.

Ilgai nevartojau alkoholio, dabar kartais tai darau, tačiau stengiuosi, kad tam būtų išleidžiama kuo mažiau pinigų. Anksčiau mėgdavau pasitaškyti baruose, nes gal truputį trūko košės galvoj, bet dabar visiškai aišku, kad tokios išlaidos vargiai ką gero atneša. Taip pat nerūkau.

Didžiąją dalį drabužių jau labai seniai perku Humanose, Gausose, Panevėžio mašinų turguje, blusturgiuose ir panašiose vietose. Ir man dėl to nė kiek negėda. Priešingai, tikriausiai nelabai gerai jausčiausi prieš save išlaidaudama drabužiams, kurių ir taip pasauly prigaminta milijardai tonų. Yra tokia viena vieta Panevėžyje, dėvėtų drabužių parduotuvė prie “Bičiulio”. Paskutinį kartą iš ten išėjau su milžinišku maišu puikios kokybės fainų drabužių (Zaros, Maxmara, Volcom ir pan. firmų), už dešimt drabužių sumokėjusi 39,5eu.

Būna, kad drabužius perku ir naujus, pavyzdžiui, apatinius ir pan., o viršutinius drabužius paprastai perku per išpardavimus. Arba tada, kai norisi būtent kažko konkretaus, ko dėvėtų drabužių parduotuvėse nerasi. Patirtis parodė, kad dažnai drabužių, kuriuos įsigyji secondhanduose, kokybė mažai tesiskiria nuo tų brangesnių naujųjų. O kai du kartus užsidėjus pradeda drožtis maikutės, už kurią sumokėjai 20eu-30eu, trikotažas, tikrai būna labiau pikta nei jei tai nutinka su dešimt kartų pigiau įsigytu daiktu.

Tiesa, dar vienas puikus būdas nusikratyti senomis šmutkėmis ir rasti kažką naujo yra su draugėmis/kolėgėmis pasidaryti clothes swapping party ir visoms susinešus maišus nebenešiojamų daiktų pasižiūrėti, gal tai, kas nebetinka tau, tiks kažkam kitam ir atvirkščiai. Tai, kas netinka niekam, vėliau drąsiai gali keliauti į Caritą ir panašias organizacijas. Žaisti su Vinted niekada neturėjau nei laiko, nei jėgų, tad man šis variantas netinka, tačiau tikiu, kad yra tokių, kas puikiai išparceliuoja nereikalingą turtą per ten.

Tas pats galioja ir kitiems daiktams. Jei galiu tokią pačią funkciją atliekantį, panašios, kaip ir naujas, kokybės daiktą įsigyti sendaikčių turguj arba perimti iš draugų/šeimos narių, kuriems jo nebereikia, verčiau rinksiuosi tai. Jei man nebereikia kažkokio dar visai funkcionuojančio daikto, lygiai taip pat mielai kažkam jį atiduosiu. Aišku, toks principas tinka ne visiems daiktams, bet tikrai nemažai daliai jų. O kai negailėdami dalinatės, visada kažką gaunate mainais, net jei ir nebūtinai iš karto. Taip jau veikia tas gyvenimas.

Nepamirškit, kad daugiausia puošiasi ir prašmatniais daiktais dažnai puikuojasi tie žmonės, kuriems asmeniniame gyvenime šiaip kažko trūksta. Ir iš viso, puikavimasis tuo, kad švaistai pinigus, man atrodo ne kieta, o kaip tik truputį lame.

Nekalbu apie daiktus, kurie yra brangūs dėl to, kad yra labai geri, kalbu apie daiktus, kurie dešimties metrų atstumu spinduliuoja savo brangumą. Visada tikėjau, kad investuoti į daiktų kokybę yra taupesnis sprendimas negu rinktis kažką super pigaus taip prisiperkant greitai sulūžtančio šlamšto, kurį greitai tenka keisti kažkuo kitu.

Tiesa, jei niekada nesate bandę panaudoti jau naudoto daikto ar drabužio ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent dėl to, kad jums gėda tai daryti, pagalvokite, kodėl taip yra.

Taip pat niekad nesupratau žmonių, kurie yra per kieti, kad naudotų nuolaidų korteles. Žinau, kad kartais jos atkeliauja su per prievarta grūdama reklama sms ir emailais, tačiau galima naudotis jų privalumais ir to išvengti. Jei turėdama kokią nors kortelę vieno apsipirkimo metu galiu sutaupyti, na, tarkim, kokį eurą kitą, tai nu tikrai imsiu ir taip padarysiu.

Lygiai taip pat nesuprantu žmonių, kurie yra per kieti, kad pridavinėtų butelius. Nes nelygis. Suprantu, kad galima neturėti tam laiko. Tokiu atveju tiesiog leidi tai padaryti kažkam kitam, pavyzdžiui, jaunesniems giminaičiams, jei jie yra around, ar tam, kas turi tam laiko, bet ne demonstratyviai glamžai skardinę ir meti ją prie visų šiukšlių. Jeigu po tūso eidama apsipirkti prekybos centran nunešusi butelius ir skardines galiu tiesiog pasiimti tuos 5eu ar kiek ten, tai nelabai suprantu, kurioj vietoj čia galėtų būti gėda.

Mano Mazdai užtarnauto poilsio iškeliavus į metalo laužą, jau daugiau nei penkerius metus vis dar nematau reikalo įsigyti naujo automobilio. Kai pagalvoju apie tai, kiek jis kainuotų, o vėliau pareikalautų išlaidų: kurui, draudimams, remontui, mokesčiams už stovėjimą ir pan. dalykams, suprantu, kad, visur vaikščiodama pėstute, kai jau tikrai reikia, važiuodama taksi ar viešuoju transportu (žinau, kad būna žmonių, kurie jaučiasi per kieti ir tam. Nemėgti viešojo galima dėl nepatogumo, smarvės ar panašių dalykų, bet jei jūs jaučiatės per šūstras važiuoti viešuoju transportu arba iš aukšto žiūrite į tuos, kurie tai daro, tai man jūsų gaila), išleidžiu mažiau nei pareikalautų automobilio turėjimas.

Kai keliauju, kaip ir tikrai daug žmonių, visada stengiuosi ieškoti nebrangių bilietų ir apsistojimo galimybių. Mažai naujienlaiškių leidžiu atkeliauti į savo el. pašto dėžutę, tačiau nesu atsisakiusi Wizzair ir Ryanair naujienų prenumeratos, kuri kartais praneša apie pop-up akcijas. Kai vyksta 20% nuolaidos bilietams, tikrai galima nemažai sutaupyti. Anksčiau, kai daugiau skraidydavau, buvau užsisakiusi Wizzair klubo narystę, kuri metams kainuoja ~30eu, tačiau, kadangi duoda bent 10eu nuolaidą skrydžiui, atsiperka jau antrojo skrydžio su šiomis oro linijomis metu.

Jei vykstu kažkur ir žinau, kad namuose laiko beveik neleisiu ir būsto reikia tik pernakvoti, apsistoju nebrangiose nakvynės vietose. Pavyzdžiui, Nidoje už tikrai draugišką kainą galima prisiglausti Kastytyje, Zundoje, Auksinėse kopose ir panašiose vietose. Keliaujant į užsienį gelbsti Airbnb. Nepadėjo tik vykstant į Amsterdamą, kur hostelis centre kainavo pigiau negu bet kuris butas. Apsistoti pas po pasaulį išsibarsčiusius draugus irgi variantas, tačiau labai svarbu gerai įvertinti aplinkybes ir savęs jiems neužkrauti. Taupyti kažkieno kito gerumo sąskaita derėtų nebent tik labai nežymiai, visada nepamirštant už tai anksčiau ar vėliau atsilyginti tuo pačiu.

Kaip avialinijų, lygiai taip pat nesu atsisakiusi Live Nation, Bilietai.lt ir panašių tinklapių naujienų, nes kartais taip pavyksta sužinoti apie išankstinę bilietų į renginius prekybą ir juos įsigyti truputį pigiau. (Taip jau buvo su The xx, Alice Cooper, į kurį visgi galiausiai nebenuvariau, bet still, Depeche Mode.)

Tiesa, visiems tokiems reklaminiams laiškams naudoju ne savo pagrindinį, o laisvalaikio email‘ą, kad neišprotėčiau nuo laiškų gausos.

Taip pat stengiuosi nenaudoti popieriaus, nes dažniausiai tai visai nebūtina. Čia labiau apie vartotojiškumą, nes sutaupyti tai kaži ar ką labai ten sutaupysi.

Paskutinis mano taupymo sprendimas – turėti kaupiamąją sąskaitą banke. Ne pasidėti indėlius, kuriuos galima bent kada nutraukti internetu, bet tokią sąskaitą, kurioje esančius pinigus galima nusiimti tik nuvykus į banką ir parašius prašymą. Tai – toks savotiškas savęs disciplinavimo būdas, kad, jei susigalvočiau, kad man greitai reikia pinigų, dar tektų pavargti ir turėti laiko gerai pagalvoti, ar tikrai verta juos, ilgai taupytus, nusiimti. Į tą sąskaitą karts nuo karto pervedu truputį pinigų atidėdama juos kelionėms arba kaip backup‘ą nenumatytiems atvejams. Kartais pervedu daugiau, kartais – kad ir 5eu, tačiau pamažu besikaupianti suma padeda jaustis saugiau. Būna, kad tenka viską nusiimti ir vėliau pradėti taupymą iš naujo, tačiau bet kokiu atveju manau, kad toks įprotis naudingas.

Tai tiek. Esu rašiusi apie žiurkišką taupumą, žmones, kuriems atrodo visiškai normalu taupyti piktnaudžiaujant darbo suteikiamomis privilegijomis ir tuos, kurie nieko sau neleidžia ir kiekvieną centą grūda į kojinę, laukdami geresnių laikų, tad labai svarbu nepulti į kraštutinumus. Pinigai yra skirti tam, kad juos leistumėte, tačiau bent jau mano biudžetas visgi nėra begalinis, todėl renkuosi juos išskirstyti taip, kad kuo daugiau jų būtų galima investuoti ne į šmutkes, o į įspūdžius ir patirtis.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 komentarai