Pirmyn į turinį

Mahila Straipsniai

Apie pokyčius mano gyvenime: jausmus, namus, darbą ir tai, kokia galinga varomoji jėga yra drąsa

Kai man buvo 23-eji, man buvo visiškai paprasta ilgai negalvojus užpildyt prašymą Kanados vizai gaut, vėliau sėkmingai praėjus atranką susikraut daiktus į porą lagaminų ir 31 valandą skrist į kitą pasaulio kraštą naujų patirčių ieškot be bilieto atgal.

Dabar, kai man 29-eri, protu nesuvokiamas atrodo šitoks mano avantiūriškumas tada. Regis, tiek nedaug laiko praėjo. Bet dabar net ir mažyčiai pokyčiai man atrodo bauginantys.

Per pastaruosius kiek daugiau negu vienerius metus mano gyvenime viskas labai smarkiai keitėsi. Na taip, lyties nepasikeičiau, į Aliaską neemigravau, bet tie pokyčiai man buvo dideli.

Jausmai

Kai 2015-aisiais po pirmosios rimtos draugystės patyriau pirmąsias rimtas skyrybas, atgarsius ir skaudulius jaučiau labai ilgai. Ir labai stipriai. Vargu, ar įmanoma tai išmatuoti, bet sakykim, kad kelias dešimtis kartų ilgiau ir stipriau negu būčiau numaniusi prasidėjus santykių irimui. Buvau visiškas trainwreck. Tada to nesupratau, bet dabar žvelgdama iš perspektyvos galiu pasakyti, jog nesąmoninga paguodos ieškojau bandydama bendrauti su kuo daugiau žmonių ir nepraleisdama nė vieno vakarėlio. Ir tik vėliau supratau, kad pats geriausias gydymasis vyksta daug daug laiko leidžiant ramumoje ir įsiklausant į save.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vėliau man labai pasisekė. Dovanų gavau bendravimą, kuris padėjo atrast tuos pačiai iki tol neprieinamus sprendimus ir atsakymus. Per tuos vienerius metus tuose santykiuose patyriau labai stiprius vidinius virsmus, už kuriuos visą gyvenimą liksiu dėkinga prie to prisidėjusiam žmogui. Bet tai nebuvo meilė. Vienerius metus buvau santykiuose, kur viskas atrodė racionaliai gerai. Racionaliai išmintingi pokalbiai, ramūs, išmintingi jausmai, periodiški išmintingi susitikimai, visiškai sklandus bendravimas be ugnies. Viskas lyg ir gerai, tik be jokios bendros krypties į ateitį. Na nebuvo mums lemta kartu nueit kažkur toliau, bet noriu tikėti, kad abiems mums tas laikas išėjo į naudą.

O tada vieną dieną į gyvenimą uraganu su visais įmanomais griaustiniais ir žaibais įsiveržė jausmai, apie kuriuos sukurtos visos emociškai galingiausios dainos mūsų istorijoje ir parašytos visos geros knygos. Tie jausmai, kai viskas taip smarku, jog norisi pritūpt, nes gali ir neišstovėt to smarkumo talžomas. Tada pasidarė visiškai aišku, apie ką buvo tas Bukowskio eilėraštis ir apie ką buvo visi tie žmonių kalbėjimai, kad, kai bus aišku, bus aišku.

Prisiekiu, aš tikrai nesitikėjau, nelaukiau, neieškojau ir nieko neskatinau. Viskas įvyko taip netikėtai, kaip netikėtai atrodytų septynių ir daugiau balų žemės drebėjimas Lietuvoj.

Priimti griežtus, bet vien tik visą kūną ir protą užvaldžiusios intuicijos skatinamus sprendimus nebuvo lengva. Nemiegojau aš tada naktimis, mažai ką tesupratau apie tai, kas su manim vyksta ir tikrai nebuvau pats visavertiškiausias savo kasdienės veiklos dalyvis tomis dienomis.

Racionalūs ir viską apskaičiuojantys žmonės tikriausiai nebūtų išdrįsę pasielgt taip, kaip pasielgiau aš.

Tikiuosi, kad padariau viską, kas buvo mano valioje, kad pranešdama apie naujus jausmus niekuo neprasikaltusiam žmogui nesukelčiau skausmo ir neužsitarnaučiau amžinųjų prakeiksmų savęs link.

Tačiau, dabar, kai jau galiu viską vertinti iš laiko perspektyvos, žinau, kad pagrindinis įrankis mano kelyje į atsakomybę už savo laimę buvo kažin iš kur atsiradusi ir niekad neapleidusi drąsa. Priimdama sprendimą tyliai bijojau, kad gailėsiuos. Ar gailėjausi? Nė kiek, nė trupučio, nė akimirką.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Namai

Verčiantis jausmams, viskas dėliojos natūralia vaga, tad keitėsi ir namai. Po beveik dvejų metų atėjo laikas kraustytis. Iki tol gyvenimas taip jau klostės, kad keist namus tekdavo dažnai – tiek daug keliavau ir visko veikiau. Todėl kažkam gal juokingai skambantis dvejų metų tarpas man buvo neįprastai ilgas.

Man netgi atrodė, kad niekur kitur aš jau ir nebenoriu, kad gyvent pačiame centre, nors ir su kambariokais, savo išdirbtame namų rutinos ritme už pasvajotinai neaukštą kainą yra geriausia, kaip gali būti.

“Palikdama senus namus jaučiuosi taip, tarsi raučiau su šaknimis viską, ką savy turiu, ir neščiausi kažkur kitur, į naują, nepažintą dirvą, kur viskas tęsis, bet ir prasidės iš naujo.”, rašiau tada.

Ir pridėjau: “When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Prasideda dar viena nuostabi mūsų gyvenimo diena.”

Ar visiškai tuo tikėjau? Jei atvirai, kokiais 50%. Smarkiai stengiausi save prispaudusi tikėt, nes kitaip blogai gi būtų buvę. Ir galiausiai, ar buvau teisi dėl to tos naujos nuostabios dienos pradžios? Laikas parodė, kad taip.

Darbas

Beveik šešerius metus (su nedidelėmis pertraukomis) dirbau labai mylimą darbą. Man sekėsi, jaučiausi įvertinta, vietos saviraiškai buvo per akis, puikiai sutariau su vadovais ir kolegomis. Ir laisvės netrūko.

Tačiau vieną dieną supratau, kad tame darbe viskas pasidarė pernelyg pažįstama ir per daug aišku. Kiekvienas kampas išieškotas, visi sprendimai išbandyti ir pažinta tiek skirtingų žmonių, su kuriais kasdien teko dirbti akis į akį, kad tas aiškumas galiausiai pradėjo dusinti. Lygiai taip pat varginti pradėjo visi tie žmonės. Penkerius metus buvau kantri ir supratinga, buvau motyvuota, o štai prasidėjus šeštiesiems suvokiau, kad pernelyg dažnai prigaunu save viduj tyliai besikeikiančią ir rečiau nuoširdžiai besišypsančią. Supratau, kad nebeaugu, nieko nebeišmokstu, nebetobulėju. Atėjo metas kažką keisti.

Ar buvo lengva prisiversti? Oi tikrai, labai, labai nelengva. Sunku sau nuoširdžiai pripažinti, kad jau laikas. Lengva ieškoti priežasčių, kodėl ir taip gerai. Taip pusėtinai gerai.

Ir vis dėlto, priminiau sau kažkada dar vėlyvoj paauglystėj įsikalbėtą mantrą: savo gyvenime aš neketinu pasitenkinti pusėtina laime.

When it feels scary to jump, that is exactly when you jump. Otherwise you end up staying in the same place your whole life.

Ieškodama naujų vėjų kurį laiką net buvau pradėjusi jaustis niekam nereikalinga ir išsigandau, kad nieko man neišeis. Buvau net pagalvojusi, gal reikia apsisukt ir grįžt. Netgi girdėjau ne vieną komentarą, kad keisti darbo sritį jau beveik sulaukus trisdešimties yra keista ir vėloka.

Ir visgi manimi patikėjo. Jau beveik mėnesį absoliučiai kiekvieną dieną mokausi naujų dalykų, kasdien užduodu dešimtis klausimų, skaitau, analizuoju, konspektuojuosi, mokausi, mokausi, mokausi. Iš pradžių buvo taip neįprasta visą dieną, visą savaitę leisti nepažįstamoje, nepatogioje zonoje, kad buvau baikštesnė ir nedrąsesnė nei būčiau iš savęs tikėjusis. Pokyčių ir nepatogumo būsenos, kurių taip troškau – iki kaklo. Kaip dėl to jaučiuosi? Geriau negu gerai, nes mokytis ir suprast dalykus, apie kuriuos anksčiau net girdėjęs nebuvai, yra vienas nuostabiausių jausmų. Nežinau, kur mane visa tai nuves, kiek pasieksiu ir ar patenkinsiu man iškeltus lūkesčius, tačiau pažadu stengtis iš visų jėgų, kurias turiu.

—

Bet paklausykit. Gali pasirodyti, kad rašau taip, tarsi pateikčiau galutines, baigtines, konkrečias išvadas ir rezultatus. Gali pasirodyti, kad noriu pasakyti: „Na pagaliau viskas gerai“.

Bet aš to nesakysiu. Nes absoliučiai nieko šitame gyvenime mes neturime garantuotai ir niekada, niekada, niekada negalime sau leisti pasakyti, jog this is it, laimė čia. Ne, mes turim kiekvieną dieną keldamies iš lovos būti dėkingi už dar vieną išaušusį rytą ir aplinkybes, kuriose save randame. Ir kiekvieną dieną turim puoselėt, brangint, ką turim, dirbt, jokiu būdu ir nė už ką nenustot stengtis, kad if we take it for granted gyvenimas nenumestų mūsų vėl kur nors pašalėn.

Iliustracijos © Anders Rokkum

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

4 komentarai

Depeche Mode – In Your Room – kai vienai dainai norisi paskirti visą įrašą

Prisipažinsiniu, kad nežinau kokiu būdu, daugybę klausant Depeche Mode albumų man niekada neįstrigo “In Your Room“ iš 1993 m. albumo “Songs of Faith and Devotion“. Aną ketvirtadienį klausiausi gyvai jos atliekamos ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl anksčiau neatkreipiau į ją ypatingo dėmesio. Nu protu nesuvokiama.

Žinot tą jausmą, kai koks nors kūrinys tam tikru metu labai limpa ir tuo periodu atrodo, kad tai yra vienas geriausių dalykų, noris vis grįžt prie jo vėl ir vėl, klausytis dar ir dar kartą? Bėgant metams, tas jausmas pasitaiko vis rečiau. Kaip gera po gana ilgos pertraukos vėl jį patirt. Nors ir žinau, kad praeis, gera jaust tą besąlygišką pasinėrimą į muziką, kuris stulbinančia energija eina per visą kūną iš pasigėrėjimo.

Gal ir lėkštas, bet patikęs youtube vartotojo komentaras: „This song has way more passion than any 50 Shades of Grey scene”. Kaip suprantu, ne vienas grupės gerbėjas šį kūrinį laiko grupės meistriškumo viršūne.

Taip tamsu ir taip dieviškai gražu. Jau nebežinau kelintą kartą šiandien. Jei įsijautimas turėtų būti atspindėtas garsu, turbūt jis skambėtų šitaip.

Štai čia – žvarbiausia ir tamsiausia albumo versija:

O čia – švelnesnis remastered variantas, kuris man irgi puikiai susiklauso.

Na ir dar – nuostabus gyvas pasirodymas dar 1993-aisiais, Devotional turo metu.

 

2 komentarai

Mano 100 lietuviškų dainų

Kai pirmadienį pamačiau, kad Mark Adam Harold paskelbė savo sudėliotą 100 lietuviškų dainų grojaraštį, pagalvojau, kokia tai puiki idėja ir kaip anksčiau pačiai ji nešovė į galvą (juolab, kad dainų šimtukus pastaraisiais metais dėliojau bent porąsyk). Tiesa, į tą pačią pusę suko ir rudenį vykęs projektas “Dainuoju Lietuvą”. Šiandien Daina Dubauskaitė ir Emilija Visockaitė paleido savo 100 lietuviškų dainų. Kadangi visiems gerai pažįstamas faktas, kad lietuvišką muziką myliu be galo, nutariau prie šios idėjos prisidėti ir aš. Tai jokiu būdu nereiškia, kad noriu konkuruoti su pirmaisiais dviem šimtukais. Tiesą sakant, pirmieji du tikrai, tikrai yra kur kas išsamesni, įvairiapusiškesni ir profesionalesni.

Tai reiškia, kad noriu prisidėti prie lietuviškos muzikos populiarinimo, vien jau sau turėti tokį mėgėjišką grojaraštį, kuris tikrai puikiai suskambės įvairiose situacijose ir savo mėgstamiausiais pasidalinti su jumis.

Kaip aš sudėliojau savo sąrašą

Maniškiame bus lietuviška muzika, kuri vis sugrįžta į mano gyvenimą ir fragmentiškai tampa jo fonu. Daugiausia čia – populiariosios bei šiek tiek alternatyviosios lietuviškos muzikos. Tiesa, daviau sau tam tikrą kriterijų – daina ar bent didžioji dalis jos turi būti atlikta lietuviškai, į sąrašą patenka tik po vieną grupės ar atlikėjo kūrinį (nebent atliekamas jungtinis kūrinys). Nenuostabu, kad šis tas kartosis iš pirmųjų dviejų šimtukų, bet rinkdama saviškį akylai nagrinėjau savo anksčiau prikauptus lobynus. Be jokių apsimetinėjimų (taip, man tikrai patinka Ledi Ais, Dinamika ar Ekspresas).

Straipsnis atnaujintas 2019 02 16:

Per metus kelios iš dainų buvo pašalintos iš Youtube, tad prisėdau ir sutvarkiau, kad vėl viskas būtų vietoje. Tiesa, kadangi išlaikyti eiliškumą naujai pridėjus prarastus kūrinius – truputį keblus reikalas, kai kurie jų nusistūmė į sąrašo pabaigą. Bet visi visi ten yra.

 
Žinau, kad Youtube playlistai – senstelėjęs formatas, tad turėjau naivų troškimą visą sąrašą sudėlioti ir Spotify, bet visos mano viltys dužo, kai supratau, kad ten randu tik kokį penktadalį jų.

Po nuorodą į atskirą dainą ir taip pat visos iš eilės grojaraštyje.

  1. Afiša – Svetimi
  2. Aistė Smilgevičiūtė – Strazdas
  3. Aktorių trio – Aš mylėjau tave tau nežinant
  4. Alvydas Jegelevičius – Pirmosios gėlės
  5. Andrius Mamontovas – Kai tu atversi man duris
  6. Antis ft. Leon Somov ir Jazzu – Nauji metai
  7. Atlanta – Mergaitės nori mylėti
  8. Atsitiko – Kas mes tokie? (ne metalistai)
  9. Bacefalai – Ėjau rūkydama
  10. Bavarija ir Lukas – Man labai gera
  11. Biplan – Labas rytas
  12. Bix – Shalom Lietuva
  13. Deivis – Mergytei
  14. Delfinai – Svajonės
  15. Diktatūra – Mes akmenys
  16. Dinamika – Abejingumas
  17. Domantas Razauskas – Raganų kraujas
  18. Dr. Green – S.K.A.T.A.
  19. Džordana Butkutė – Dėl tavęs
  20. Egidijus Sipavičius – Miškų dukra
  21. Ekspresas – Hey Hey Gali Gali
  22. Elektra – Juda tavo rankos
  23. Empti – Gera mylėtis
  24. Eurika Masytė – Laisvė
  25. Foje – Vaikystės stogas
  26. Frekenbok – Bomb ska (kūrinio „Rytų kultūra” nebėra Youtube)
  27. Funky – Be tavęs
  28. G&G Sindikatas – Tomas
  29. Gimtadienis – Su kitu bachūru
  30. Gintarė – Sparnai tavo sielai
  31. Gytis Paškevičius – Draugams
  32. Golden Parazyth – Lapė
  33. Hiperbolė – Sugrįžk („Laužų” nebeliko Youtube).
  34. Irena Starošaitė – Saulė leidžias
  35. Jieva, Penta, Martyns – Vaikiškos dienos
  36. Junior – Rudenio naktys
  37. Jurga – Rykliai ir vilkolakiai
  38. Karališka erdvė – Karalių paslaptys
  39. Kardiofonas – Gražuolė palanga
  40. Karpiz, Lilas, Messiah, Svaras – Kambariokai (Live From Kaunas Streets 2013)
  41. Kastytis Kerbedis – Sakale lėk
  42. Keistuolių teatras – Maži jausmai
  43. Kęstutis Jablonskis – Aš pėdų neradau
  44. L+ – Ar tu ją matei?
  45. Lainius, Saulė ir Gytis – Atsiprašau
  46. Ledi Ais – Aš laukiu tavo laiško
  47. Lemon Joy – Mylėt tave taip beprotiška ir keista
  48. Leon Somov & Jazzu – Po mano oda
  49. Lukas ir Virgilijus Noreika – Laikas
  50. Mikutavičius ir Džimba – Aš širdyje labai myliu savo mamą
  51. Mango – Pavasariniai žiedai
  52. Marijonas Mikutavičius – Ar prisimeni tu mus
  53. Marijonas Mikutavičius ir Aistė Smilgevičiūtė – Meilės duetas
  54. Matisse – Angelas ir lietus
  55. Mia – Yra kaip yra 
  56. Ministry of Echology meets Eazystyle MC – Laikas meilei
  57. Mokinukės – Melagis
  58. Naktinės personos – Kaltas ruduo
  59. Nerija – Ar išsaugosi mano meilę (Nerijos versijos nėra, tad pridedu kitą)
  60. Neromeo – Melodija
  61. Oktava – Žingsniai
  62. Omega – Gal ir gali
  63. Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano 
  64. Pelenai – Lopšinė
  65. Pieno lazeriai – Gali gerci gerci
  66. Rebelheart – Ko pravirkai
  67. Requiem – Aš būsiu stiprus
  68. Romas Dambrauskas – Rudeninis paukštis
  69. Rondo – Margarita
  70. Sati – Pabudimas
  71. Saulės kliošas – Tu atėjai
  72. Saulius Mykolaitis – Arbata
  73. SEL – Leisk
  74. Senoji mokykla Old stars – Kaip 1996
  75. SH – Sumaišyk mane su cukrum
  76. Siela – Juodo opiumo žemė
  77. Sinickis – Mylimas vyras ir sūnus
  78. SKAMP ir Andrius Mamontovas – Nieko panašaus
  79. Skyders – Nimfomanė
  80. Skylė – Septynis ilgus metus (Skylės versijos nėra, pridedu kitą)
  81. Solo ansamblis – Įstriži žiburiai
  82. Sportas – Kalėdos
  83. Stasys Povilaitis – Kristina
  84. Steponas Januška – Rytas pas mama
  85. Studija – Spindulys
  86. Šiaurės kryptis – Meilė ir aviacija
  87. Tomas Augulis ir kiti atlikėjai – Kalėdų naktį tylią
  88. Toro bravo – Futbolas
  89. Vairas – Ant slenksčio
  90. Vakarų plentas – Laiko turistas
  91. Verslo rizikos rezervas – Miręs technomuzikos gerbėjas
  92. Vidas Bareikis ir Jurga – Trys Kanados
  93. Viengungiai – Senbernio daina
  94. Vytautas Babravičius – Sodžiaus jovarai
  95. Vytautas Kernagis – Ko nerimsti, žmogau, it paukštis
  96. Vladas Bagdonas – Laiškas motinai
  97. XXL – Papartėlis
  98. Žalvarinis – Alaus
  99. ŽAS – Norėjau skristi
  100. Žilvinas Žvagulis – Neliūdėk, liūte

Bonus track, kurį nepelnytai buvau pamiršusi, kuriam skambant apsikabina net ir didžiausi priešai:

101. Andrius Mamontovas – Būkim draugai (Parama 1996)

Per metus Youtube nebeliko ir sąrašą, deja, paliko: Mercy Dance – Pabučiuok mane.


Paveikslėlis – LT Identity.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką ir palaikymą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 komentarai

M. Haneke filmas Laiminga pabaiga – puikus mūsų visuomenės šaržas

Šiandien buvau kine, Michael Haneke filme Laiminga pabaiga. Visai neplanuotai – draugai nebegalėjo eiti patys ir pasiūlė savo bilietus. Dabar labai džiaugiuosi, kad jiems nepavyko nueit, nes, matyt, kitaip šitą filmą taip ir būčiau praleidusi.

Filmas Laiminga pabaiga – istorija apie vieną didelę šeimą, kurios kiekvienas narys išgyvena atskirą sudėtingą savą istoriją, iš kurių vėliau susideda bendras vaizdinys. Kažkam skauda, kažkam nesiseka, kažkas meluoja, o kažkas tiesiog nebenori čia būti.

Daugiau nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas buvo puikus. Šiemet mačiau tik tris – Ruben Öslundo „Kvadratą“ (2017), Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ ir šį. Šitas iš visų trijų patiko labiausiai.

Mano standartais filmas gana ilgas – beveik visos dvi valandos. Taikliai surinkta aktorių komanda, iš kurios didžiausią įspūdį paliko Jean-Louis Trintignant ir puikus, akiai baisiai mielas operatoriaus darbas. O muzikos šįkart beveik jokios. Puikus mūsų visuomenės šaržas, kažkuo savo sukeltu jausmu priminęs „Tobulus melagius“. Beje, filmas apibūdinamas kaip drama, tačiau juokiausi ne kartą. Labai rekomenduoju.

Palikite komentarą

Sudie, mano mielas drauge

Su Emrah susipažinau kiek keistomis aplinkybėmis. Kai 2010-aisiais ieškojau kur apsistoti Berlyne, kur ketinau vykti mokytis pagal Erasmus programą, nė nenumaniau, nuo ko pradėti. Atsidariusi Couchsurfing puslapį aptikau vieną vyruką, Florianą, kuris skelbėsi ieškąs kambarioko. Jam parašius paaiškėjo, kad saviškį jis jau rado, bet nuomininko ieško jo draugas Emrah. Sakė: „Tiesiog parašyk jam email“. Užmetusi akį į jo nuotrauką truputį bijojau – tamsut tamsutėlis turkas su didžiuliais juodais antakiais (vėliau Emrah juokaudavo, kad dėl jų galėtų vaidinti kregždutę), auskarais ir žiedais (tada dar buvau baisiai mažai pasaulio mačiusi ir stereotipų prikimšta galva). Ir visgi parašiau, paklausiau, ar dar ieško žmogaus. Jis atsakė „Taip, gali kraustytis. Kiek gali mokėti?“ Pasakiau savo sumos lubas ir viskas jam tiko.

Spalį atvykau į Berlyną. Emrah parašė: „Aš Turkijoje, bet tave į butą apžiūrėti įleis mano mergina Sophie.“ Susitikau su ja, apsidairiau, man viskas puikiai tiko. Sophie man davė raktus ir pasakė, kad sumokėsiu, kai Emrah grįš iš savo kelionių. Taigi, man 21-eri, aš viena Berlyne, turiu raktus nuo buto, už kurį nuomos dar nesusimokėjau, o būsimo kambarioko dar nesutikau. Emrah grįžo tik po dviejų savaičių, o aš visą tą laiką šiek tiek nuogąstavau, kad susipažinę visai nesutarsim.

O sutarėm puikiai. Jis buvo be galo pozityvus, draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Rūpinosi, kad savo kambaryje jaukiai įsikurčiau, nepyko, kad pas mane per tą pusmetį vienas po kito vis keliavo ir trumpam apsistodavo draugai (tada Ryanair buvo paleidę bilietus į Berlyną tokiomis neįtikėtinomis kainomis kaip po 7lt), padėjo susipažinti su Berlyno socialiniu gyvenimu ir Coushsurfing bendruomene. Kai pas mane viešėjo mama, buvo jos gimtadienis, tai jis grįžo su gėlių puokšte jai. Labai, labai daug dirbo (hardware inžinieriumi, nežinau, kaip tiksliai tai vadinasi lietuviškai), tris savaites gyveno Berlyne, tris – Turkijoje, tad dažnai namie šeimininkaudavau viena, nepaprastai skaniai gamindavo. Mane vis stebino jo gebėjimas bendrauti ir begalinis pasitikėjimas žmonėmis. Mano visi kadais turėsi narrow-minded nuogąstavimai gyvenant turkų kvartale su turku kambarioku išsisklaidė visiems laikams.

Vėliau, jau išsikrausčiusi iš Berlyno, ne kartą ten grįžusi pas jį apsistojau. O ir jis pats buvo atvykęs kartą į „Sūpynes“, kartą į „Tundrą“. Abu kartus per pusdienį spėjo susibičiuliauti su mano draugų kompanija. O ir tas būrys draugų, kurie mane lankė Berlyne, turėtų jį prisiminti. Kokį kartą per pusmetį susirašydavom, pasidalindavom, kaip kam sekasi. Vis užsimindavo, kad reikalai ne visada klojasi taip, kaip norėtų, bet viskas bus gerai. Sakė, kad kol kas negali planuotis kelionės į Lietuvą, nes vis dar labai daug dirba, buvo nesklandumų dėl leidimo nuolat gyventi Vokietijoje, bet viskas bus gerai.

Ir štai paskutiniuosius pusantrų metų man vis nepavykdavo su juo susisiekti. Prieš kokius pusantrų metų sapnavau baisų sapną, kad Emrah nutiko kažkas labai blogo. Vėl rašiau jam. Nei skype, ne Facebook man jo siųstos žinutės nesulaukė atsako ir mačiau, kad jos neperskaitytos. Pradėjau nujausti, kad nutiko kažkas negero. Gal susirgo? Gal kokiomis nors aplinkybėmis pateko į kalėjimą? Gal kas dar baisesnio? O gal dėl ko nors ant manęs pyksta. O gal tik išsigalvoju ir jis tiesiog nusprendė atsiriboti nuo socialinių tinklų ir jais su niekuo nebebendrauja?

Nujausdama, kad atsakymas manęs nepradžiugins, vis atidėliojau parašyti Florianui ir paklausti, kur dingo Emrah. Šiandien, Floh pakomentavus po mūsų sena nuotrauka, pagaliau pasiryžau. Matydama, kad jis man rašo atsakymą jaučiau, kaip širdis krenta į kulnus ir kažkoks keistas jausmas veria kūną. Taigi, nusižudė. Prieš pusantrų metų. Kodėl? Depresija, problemos su darbu, nenusisekę santykiai. Niekas nežino. Jam buvo 34-eri.

Labai, be galo be krašto skaudu atsisveikinti su žmonėmis, kurie, nors ir gyvendami toli, visiems laikams liko tau artimi ir kuriuos tikėjaisi dar ne kartą pamatyti. Mano atmintyje Emrah visada liks tas besišypsantis, linksmas vyrukas, mane, pasaulio dar visai nepažinusią kaip šeimos narę priėmęs Berlyne, turbūt geriausias mano turėtas kambariokas.

Labai saugokit ir puoselėkit tuos ryšius, kuriuos esate užmezgę su jums brangiais žmonėmis. Kad ir kaip arti ar toli jie nuo jūsų bebūtų. Nepamirškit karts nuo karto jų pakalbinti ir svarbiausia, ne tada, kai iškyla koks nors reikalas, o tiesiog. Ir ne rytoj, o dabar.

Sudie, mano mielas drauge ir ačiū tau už tai, kaip smarkiai, matyt to ir nežinodamas, kažkada prisidėjai prie to, kad, jau palikusi Berlyną, į pasaulį žiūriu plačiau atmerktomis akimis. Niekada tavęs nepamiršiu.

Palikite komentarą