Šiandien buvau kine, Michael Haneke filme Laiminga pabaiga. Visai neplanuotai – draugai nebegalėjo eiti patys ir pasiūlė savo bilietus. Dabar labai džiaugiuosi, kad jiems nepavyko nueit, nes, matyt, kitaip šitą filmą taip ir būčiau praleidusi.
Filmas Laiminga pabaiga – istorija apie vieną didelę šeimą, kurios kiekvienas narys išgyvena atskirą sudėtingą savą istoriją, iš kurių vėliau susideda bendras vaizdinys. Kažkam skauda, kažkam nesiseka, kažkas meluoja, o kažkas tiesiog nebenori čia būti.
Daugiau nepasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas buvo puikus. Šiemet mačiau tik tris – Ruben Öslundo „Kvadratą“ (2017), Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ ir šį. Šitas iš visų trijų patiko labiausiai.
Mano standartais filmas gana ilgas – beveik visos dvi valandos. Taikliai surinkta aktorių komanda, iš kurios didžiausią įspūdį paliko Jean-Louis Trintignant ir puikus, akiai baisiai mielas operatoriaus darbas. O muzikos šįkart beveik jokios. Puikus mūsų visuomenės šaržas, kažkuo savo sukeltu jausmu priminęs „Tobulus melagius“. Beje, filmas apibūdinamas kaip drama, tačiau juokiausi ne kartą. Labai rekomenduoju.
