Mahila Straipsniai

Ir kuo jis tau patinka? Nežinau, bet taip reikia, ak reikia man dar bent kelių naktų, kai šnekam iki ryto, kai bučiuojamės, kai blaškomės, nežinodami, kur. Reikia, kad laikytų už rankos, kad reikėtų. Kvailas meilės (?) paradoksas – vistiek vienam reikia stipriau, ir stengias tas vienas daugiau ir lekia anksti ryte į turgų ieškot baltų katinų ir nuolat  galvoja. Juokinga, na ir man juokinga, vėl ir vėl įsimylėt. Labai noriu išmokti tokius dalykus paversti džiugesiu, kad ir besibaigiančiu nusivylimu. Kiekvienas nusivylimas, juk, atveria kelią į naują pradžia, o naujos pradžios paprastai su trenksmu tvoja praeitims per veidus ir išstumia jas tvirtais kumščiais. (Beje, TU, manau, štai dabar puikiai supranti ir jauti ir man beprotiškai gera matyt šitai). Pavasaris čiumpa mane ir suka, nepaleidžia ir žada, kad žliumbimo vakarai (pirmas, antras ir trečias) jau nusiskandino patys savo įtūžyje ir beviltiškume ir užleido vietą mano svajonių naktims, mano svajonių, norų, troškimų, kurie, po velnių, šįkart priartės ir pasieks realybę. Pasirodo, ir krentančios žvaigždės kartais apgauna, bet visgi tikiu, kad jos tik nutiesė tramplyną į mano džiugesį. Žmonės klausia, kaip laikais. O aš jiems sakau, kad žydžiu, šviečiu ir mėgaujuosi. Na taip, skauda galvą, nerandu literatūros, kad galėčiau išmokti tai, ką reikia jau ryt atsiskaityt, peršokau į mokamą mokslą, bet vis dėlto, mane veda iš proto ir kasdien išjudina žinojimas ir suvokimas, kad mano būtis, mano meilės, mano pasaulis, kad ir brokuoti, bet man patinka ir kelia virpulį. Ypač patinka, kai jis laiko man už rankos.