” Tvarkoj. Mano akys – žiūronai, pro kuriuos žiūrima atvirkščiai. Pasaulis nutolsta ir išryškėja. Aš galiu priversti akmenį dainuoti apie pavasarį. Galiu paliepti tulpėms skambinti gregorianišką prisikėlimą. Ir tegul ant dangorėžio stogo, mėnuliui šviečiant, stovi šventasis Antanas ir žegnojasi, nes lietuviškąją paskenduolę jam atveda du nusižeminę kaukai, apiplyšę ir besišypsą. „Šventasis Antanai, padovanok mudviem kelnytes, juk tu šventasis.” Ir tegul Stevenso tavernoje susirenka mano vaikystės draugai: mergaitė, ji liepė man šlapintis į medinį puodelį, mes žaidėme svečius, kurie geria arbatą; vaikinukas, su kuriuo daužėme telegrafo stulpus. Visos mano mylimosios, jas atves trys vyriausios haremo žmonos: Jonė, Ženia, Elena.
Ir Kristus. Mes pagarbiai Jį sutiksime. Atsiklaupsime ir bučiuosime Jo rūbo kraštą. Ir Stevens visiems įpils brangiausiojo scotch, žinodamas, kad butelys neištuštės. Ir sugiedosime giesmę. Apie vaikystę, gyvenimą, mirtį. Ir Kristus iššauks savo konkurentą Buddhą. „Labai gerai”, prašneks Buddha. „Esu laisva ir išmokslinta dvasia. Tu esi Dievo Sūnus. Ir aš išgersiu su Tavimi, nors už tai mane kankins košmarai nirvanoje.” Ir Kristus palies delnu Buddhos kaktą ir tars. „Ne, jie tavęs nekankins. Ilsėsies ramybėje, Buddha.” Ir Kristus tarnaus Buddhai, kaip anksčiau prašnekusiam. „
” Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja. „
Popietėmis, kai grįžtu iš paskaitų ir ruošiuosi vakariniams mokslas, geriu žalią arbatą ir skaitau Škėmą. Dažniausiai saulė spigina pro langą (mes neturim užuolaidų ir neturėsim), visas pastatas klykia bepročių balsais, o aš skaitau ir gėriuosi. O vakar naktį pradėjau skaityti G. G. Markeso „Šimtas metų vienatvės”, nes vienas žmogus nutarė mane edukuoti ir liepė perskaityti knygas, kurias, jo nuomone, perskaityti tiesiog reikia. Labai laiku.
Beje, pasirodo, kad balti šunys iš sapnų ne visada atneša, tai, kas žadama. Taip taip, aš gi netikiu, bet norėjau tikėti. Net visai gėda. Cha.
Kings of Leon – Milk
Palikite komentarą
