Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Įkelta 2011 5 sausio

Judėjimo Berlyno viešosiose erdvėse ypatumai arba duokit man ramybę

Man labai nepatinka, tiesiog veda iš proto tai, kaip kitaip žmonės vaikšto čia, Berlyne. Paklausi, kaip stipriai kitaip jie gali vaikščioti palyginus su Vilnium ar Panevėžiu, ar Viena? Visų pirma, jų čia daug. Jų beprotiškai daug. Išėjęs iš namų tikrai neturėsi anei vienos jaukios akimirkos, kai pro šoną nepraslys koks praeivis. Baisiausia man yra tai, kad šitam didžiuliam mieste, kur, rodos, laikas turėtų būti tikrai brangus, žmonės įpratę vaikščioti nesveikai lėtai. Lėtai kaip sraigėnai jie šliaužioja visur, kur įmanoma – prekybcentriuos, universitete, o, baisiausia, traukinių ir metro stotyse.

Būna, skubi, leki ir nespėji į traukinį ne dėl to, kad esi lėtas, o dėl to, kad užstringi natūraliam žmonių flood‘e. Vis galvoju, kas kaltas dėl to, kad taip nervinuos dėl, atrodo, gan elementaraus ir neišvengiamo dalyko, ir kodėl tai šitaip stipriai nenervina Lietuvoje. Nežinau, mąstau, gal čia Ritmas tiesiog stipriai kitoks ir tas Ritmas man visai nepriimtinas ir neperkandamas?

Gal aš per daug įsitempus ir nemoku skint akimirkos, ar kaip ten? Bet nu kamon, chebryte, kai lauke minus tūkstantis, akivaizdu, jog ne akimirkų skainiot čia susirinkom, o asap įveikti tą nelemtą atstumą iš taško A į tašką B. Dar labiau nervina asmeninės erdvės griovimas viešosiose erdvėse. Aš negaliu pakęst, kai tenka liestis su nepažįstamaisiais. O nepažįstamiesiems, kaip jau pastebėjau, liestis visai nieko tokio, gal net smagu. Ir nežinau, is that me or what, bet nuolat, nuolat koks pėstietis, tiesiai einantis priešais mane, pradeda vingiuot kaip ta šarangė, staigiai sustoja ir atsidarinėja alų, pieną, geria kavą, valgo kulšį ar bananą or whatever, ir visai nevengia mosikuoti rankomis, kojomis, šalikais, rankinėm ar dar belekuo ir toliau įsibrovinėja į kito (kokia laimė, jei ne mano!) pasaulį. Enšoldegūn, Enšoldegūn! šaukia kas antras, o aš, kaip kokia nesveika moteraitė, būna, neištveriu ir rėkiu lietuviškai, „eini ar neini, na“.

Būna, žmonės ir informaciniai pranešimai taip rėkia, jog perrėkia net ir ausinuką, užsuktą ant pačio aukščiausio levelio. Jaučiuos kaip bičių avily, iš kurio pabėgti neįmanoma. Tokiom akimirkom visai idiliškai atrodo tas Vilniaus centras, kur, nors žmonių ir pilna, visi skuba vienu ritmu ir nesiblaško ir nesidarko arba tuštutėlis Panevėžys, kur bent jau yra, kuo kvėpuoti.

Ačiū už dėmesį, skundų kampelį šiam kartui uždarom, tikiuos, ilgam. 🙂

Palikite komentarą
Įkelta 2011 1 sausio

Apie atostogas Lietuvoje ir netikėtai prabudusį patriotiškumą

Taigi taigi, gan ilgai tylėjau, o tiksliau, gyvenau taip aktyviai, jog rašyti ūpo nebuvo nei kiek. Vakar parsiradau į Berlyną po dviejų savaičių Lietuvoje. Galva susisukus juodai, atskirt, kaip čia kas, sekas ne visai. Reziumuojant, galiu pasakyti, kad laikas, kurį praleidau namie, buvo įspūdingai geras – užteko visko – buvo ir jaukių pasisėdėjimų ramumoj ir tokio reivo, kad ou mai gad.

Grįžau ir iškart pradėjome mano gimtadienio šventimu. Šokiai, šampanas, šėlsmas ir šiluma! Pora detalių, šiek tiek padedančių susidaryti nuomonę apie vakarėlį: draugas sakė, jog išeis apie dvi ir negers. Išėjo apie septynias (a.m. of korz), tiesiai darban; mieloji R. juokėsi rytojaus dieną „Draugės žiauriai pyksta, kad smigau pirma, nu bet kamon, tai įvyko 6.30! (a.m.).“ Siurbėm vaisių ir šampano krušoną, šokom, klykėm ir daug juokėmės. (kaipmat susigadinau meikapą, nes iš to juoko net ašaros dribo – tiek emocijų buvo susikaupę.)

Vėliau sekė kalėdiniai parčiai – anarchija in Panevėžio party areas. Taip vaikiškai/paaugliškai smagiai užpjovę su vienu senu draugu nebuvom jau senokai (gaila tik, kad jis finale šiek tiek traumavosi, na, bet vyras stiprus, žaizdos greit gyja). Antroji Kalėdų diena man praėjo jaukiai ir smagiai, kitiems – vėl su reivu ir atminties duobėm, bet all in all – nerealiai gerai.

Finalas buvo mano trečiadieninis vizitas į Vilnių – viskį pradėjom gert jau kelionėje – už ištikimus draugus ir gražius plaukus. Vakaras išsiplėtojo į visai nemenką draugų susibūrimą ir šėlsmą pradžioj Bix, vėliau – ŠMC ir finale, amatininkuos. Apie Tooookį nusirovimą net nebūčiau pasvajojusi. (Viliuos, jog nepribūriau (ir neprivaidinau) per daug pasakų paryčiais, kai smegenis valdė didžiausias apsvaigimas). (Tiesa, ryte gavau pasiūlymą varyt į zaksą, bet kažkaip susilaikėm, dabar galvoju, o gal reikėjo? Whahahaha)

Per šias dvi savaites teko sutikti daug velniškai pasiilgtų žmonių – šeimyniškių ir draugų – bei netgi išplėsti pažįstamų ratą bei sustiprinti seniau užsimezgusias pažintis. O kai kurie žmonės, iš kurių to visai nesitikėjau, sugebėjo mane itin maloniai stebinti.

Sakau jums, myliu savo draugus ir esu Dievui labai dėkinga už tai, jog gebėjau kažkada sutikti tiek teisingų žmonių. Hooray! Ir labai gaila, kad naujako neteko sutikti su visa šutve LT.

Na , o dabar, šiek tiek mažiau jausmingumo, daugiau faktų. Lietuvoje priaugau du kilus (nes nu reikėjo atsivalgyt visko, ko Vokietijoj nėr), apsilankiau pas trejas daktares ir ištaškiau milijoną pinigų.

Išvada, kuri, gali būti, labai greit gal ir pakis, o taip pat stebina ir mane pačią, bet dabar: noriu gyventi Lietuvoj, noriu vyro lietuvio, valgyti lietuvišką duoną ir šnekėti lietuviškai. (Ir, aišku, noriu, kad Lietuvoj būtų sąlygos turėti tą normalų gyvenimą.) Šiek tiek tik baisoka, kad per nuolatinį judėjimą, nebus namie gyvenant laiko nei atsikvėpt ir rūpintis savišvieta, sveikata, mityba ir nepavyks išlaikyt disciplinos gyvenime (kas čia, BRLN, pavyksta puikiai). Noriu grįžti, susirasti jaukius namus ir kul sugyventinį/ę/ius, įsikurti ir bandyti savo laimę kurt ten, kur nereikia įrodinėt savo vietos po saule. Šiandien aš keiksnoju nesveikus šito miesto atstumus, lėtumą, netikrumą, sintetinį maistą ir šabloniškus santykius. Lietuviai, nors gal ir pikti bei susisukę, bet natūralūs. Atsibodo laužyt galvą kiekvienam žingsny, stengtis pritapti, suprasti ir džiaugtis tuo, kas gi ir turėtų džiugint (bet to nedaro.) Visi užsieniečiai vyrai, kuriuos teko sutikti, negeba nei to nelemto vinies į sieną savarankiškai (be jotūbo ar kitų tutorialų) įkalt, nei už moterį normaliai pakovot. Užsieniečiui nepasakysi daug dalykų, kurie yra beyond kalbos mokėjimas, tų, kuriuos norint pasakyt ir išreikšt reikia varyt giliai giliai, tam, kad būtum suprastas ir patirtum pasitenkinimą pokalbyje. (Dieve mano, kai kurių jų net vilniečiui nepavyks išaiškint, ką jau kalbėt apie užsieniečius!) Taip taip, mano nuomonė keisis ir versis dar daug kartų, bet bet. Dabar man, didžiausiai moteriškos lyties skeptikei ir cinikei, kurią pažįstu, jausmai, bendravimas, žmonės, artumas ir meilė (!) pasirodė verti žymiai daugiau už visus pasaulio pinigus, plėšymąsi dirbant ir tobulėjant. Dabar net galvoju, gal tuos porą mėnesių tiesiog apgaudinėjau save, sakydama, kaip gerai man čia yra. O gal tas gerumas tiesiog kitoks. Dabar jaučiuos kaip ta Tania filme Interdevochka. Uuu.

Šiam kartui tiek pasvarstymų, o netrukus planuoju suvesti viską ir pasidalinti 2010-ųjų metų reziume bei pasižadėjimais 2011-iesiems.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 24 lapkričio

Šiek tiek vaizdų iš savaitgalio

Kaip jau žinai, fotografai iš mūsų ne kokie ir fotografai ne stebuklingi, bet dalinuos dalele to, ką visgi pavyko nušaut.

Locations: Tierpark Berlin, Streets of Berlin, Reichstag, Humboldt University, Riter Sport factory etc.


















Palikite komentarą
Įkelta 2010 7 spalio

Berlin, pradžia

Sėdžiu sau susirangiusi labai fainai įrengtam bet gan messy kambarėlyje, aplink sukasi įvairūs žmonės, gamina moliūgų pyragą, rūko ir plepa, kambarys persmelktas ant stalo pamerktų rožinių lelijų kvapu, o fone groja Ace of Base – All That She Wants. Šią akimirką esu žmogus, kuris nežino, kaip ten bus rytoj, bet žino, kad ir kaip bus, bus tvarkoj. Naktis prasidėjo surauktais rainėro darbuotojų veidais, misanderstandingais oro uoste ir galvos spengimu lėtuve, bet nusileidau, išlipau, ir, rodos, atsidūriau kitoj realybėj. Išlipau ir tarsi atsipūčiau – feels like home. Viskas taip lengvai suprantama ir aišku, neišblaškė nei 20km kelionė iš užmiesčio, nei 30kg bagažo, kurį vilkau su savimi. Netrukus jau sėdėjau su tuo vaikinu, kuris mane čia kuruoja ir gėriau karštą šokoladą. From now on viskas bus gerai, bus įdomu ir nebus jokios panikos, nebus dvejonių ar apgailestavimų. Pagaliau aš Berlyne, mieste, apie kurį svaigau nuo ankstyvos paauglystės. The time is now, nepamiršk.

2 komentarai
Įkelta 2010 5 spalio

Auf Wiedersehen, Litauen

Viskas, daiktai sukrauti, mylimieji išbučiuoti, dokumentai paruošti, rytojus suplanuotas. Ryt ir visą artėjančią savaitę Berlyne +20º! Palieku namus ir sau pasižadu, jog viskas, kas nutiks po šiandienos, bus dar geriau, nei buvo. It‘s a new day it‘s a new life. And I‘m feeling good!

Palikite komentarą