Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Įkelta 2010 3 spalio

Berlin calling quite hard

‘Ain’t got no home, ain’t got no class, ain’t got no man, ain’t got no friends, ain’t got no love…’ dainuoja Nina, o aš negaliu sustot klausyt ir rėkt kartu, nes, rodos, viskas apie mane. Che. Trečiadienį 7.30 ryte išlipsiu iš lėktuvo ir sėsiu į traukinį link centro, ir netrukus susitiksiu su žmogum, kuris už mane atsakingas. Eisim pusryčiaut. Šiaip, nelabai įsivaizduoju, kaip ten viskas bus, bet, at least, jo nuotaika, kuria spinduliuoja laiškai, nuteikia puikiai. Atvirai pasakius, nežinau, kur gyvensiu, nežinau, kaip bus, nieko nežinau. Bet esu rami rami. Šeima laksto aplink ir panikuoja, o aš sėdžiu ir šypsaus, viskas bus gerai. Tik gaila, kad neišeina iš bibliotekos pasiimti knygų trims mėnesiams, gaila (o gal ir gerai?), kad gyvenimą teks sutalpinti į 30kg bagažo. Labai tikiuosi, kad ir šį pusmetį turėsiu laiko tobulėjimui ir ieškojimams. Visi sako, kad Erasmusas – pusė metų tūsovkų ir alkoholystės. Nuoširdžiai viliuosi, kad nepasiduosiu šiai tendencijai. Aš labai noriu Berlyno, to tikro, kurį girdžiu Modeselektor, Ellen Allien, Aparato ir kitų muzikoj.

‘I got my head, I got my brains, I got my heart, I got my soul, I’ve got life. I’ve got my freedom. I’ve got the life!’ Hell yeah.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 spalio

Visuomenė ir Individas

Turiu tiek daug papasakoti apie filmus, kuriuos žiūriu, apie spektaklius, į kuriuos einu, apie muziką, kurios klausau. Bet nesidėlioja mintys, neveikia kritinis mąstymas. Sukas galva ir verda emocijos manyje. Trumpam nebesu racionali, nebeapmąstau kiekvieno žingsnio, nebesu atsargi. Matai, čia nereikia budrumo, čia viskas sava. Tik ar tikrai? Baisiausia dabar suvokt, kad pirmą kartą matomos Vienos gatvės atrodė savesnės ir jaukesnės už šimtus kartų išvaikščiotus Panevėžio ar Vilniaus skersgatvius. Aš bijausi pasaulio, bijausi visuomenės šaltumo, kartais net šiurpas krečia patiriant žmonių atšiaurumą. Patiriu vėl ir vėl, kaip nemadinga čia rūpintis vienas kitu, kaip neįprasta būti elementariai mandagia ir kultūringa sistemos dalimi. Ne man toks pasaulis. Nenoriu, net nebemoku eit į žmones šilta atvira širdimi ir susilaukti akmenų krušos. Net man, kaip kažkas yra pasakęs, arogantiškai egocentrikei, nepriimtinos šitos žaidimo taisyklės. Pripratau prie šilumos, patogumo ir žinojimo, kad viskas bus gerai. Nedrįskit, net nebandykit to iš manęs atimti, galiu įkąst.


Žodžiai!

Palikite komentarą
Įkelta 2010 21 rugsėjo

Savaitgalio įspūdžiai ir kita mišrainė

Laikas Lietuvoje tirpsta, o kiekviena diena pateikia vis naujų siurprizų. Visą savaitgalį leidau Vilniuje, tik šiandien paryčiais parsikapsčiau Panevėžin. Keistos dienos. Milijonas seniai matytų ir pasiilgtų žmonių, daug juoko, pletkų ir vienas riebus kultūrinis šokas. Pliusas tai, jog savaitgalį dievulis aplinkybes sudėliojo taip, kad gavau progą susidurt akis į akį su bene labiausiai kamavusia dilema, nuo kurios jau tikėjausi pabėgti. Laimei, užteko valios pasielgti taip, kad dabar galiu sakyti, jog tai, kas slėgė senokai, pagaliau nebekamuoja. Teliko tik faktas – gana beviltiškų jausmų žmogui, kuris to nevertas. Aš stipri, aš graži, protinga ir gera ir rasiu tą, kuris mane vertins. Pykčio laikyti taip pat neverta – negali gi žmogus pamilt nemylinčia širdim.

Žinai, kas čia labai prajuokino? Po Austrijos gražuolių bernų visi čia tokie paprastučiai. Išvis, gatvės pilnos žavių susitvarkiusių mergaičių, kurias už parankės tempia visokie apsisnarglėję daigai. Fiak.

Dar buvau pamiršus, kaip visi geba spoksoti vieni į kitus. Akis išvertę piliečiai žiopsojo į mūsų kompaniją, kurioje buvo vienas naujos ultrastiliovas pažįstamas. Pamiršau, kad tai, jog Vilnius – sostinė, nelabai gelbėja jos gyventojus nuo provincialumo. Einamiausia eilutė vis dar tebėra džinsai, balti kedai ir džinsovkė. Prajuokino maksimos kamuoliukai ir tai, kad net Ž. Savickis turi knygą apie save. Nes čia visi turi knygą apie save. O jei dar neturi, tai ją rašo.

Faina, kad čia vis dar pigūs butai nuomai ir kelionės taksi. Visai nefaina nauja viešojo transporto sistema, tai, kad gatvės apšviestos taip mažai, jog einant kažkur naktį visai nesudėtinga išgriūt, o vairuot tamsiose gatvėse taip pat nelabai jauku.

Visai nefaina, kad stengies būt visiems geras, bet finale vistiek girdi priekaištus.

P.S. Gavau dovanų Barauskaitę!

Palikite komentarą
Įkelta 2010 17 rugsėjo

Antroji diena Lietuvoje: stebiuosi, baisiuosi, džiūgauju

Grįžau. Kaip viskas keista! Keista girdėti visur lietuvių kalbą, keista, kad parduotuvės dirba ilgai, keista žiūrėti TV (kur vis dar rodo Drąsių, KAMON) ar skaityt ‘Žmones‘, keistas vandens skonis. Taip, turbūt atsigausiu labai greitai, bet faktas, kad niekada nebebus, kaip buvo. (Gal ir Ačiū Dievui).

Labiausiai šiaip šokiravo, kad kuras – jau virš 4lt ir kainos parduotuvėje. Man tikrai baisu net pamąstyti apie atlyginimų ir maisto kainų santykį. Dar vienas netikėtas reikalas – šiandien supratau, kokia beprotiškai skani grūdėta varškė ir lietuviška duona (nors Austrijoj tikrai nedūsavau iš ilgesio šiems produktams, kaip mėgsta kai kurie).

Vakar turėjau mielą vakarą su tėvais, gėrėm šampaną, valgėm mocartukus ir plepėjom. Viena šeimos dalis sakė, kad grįžau suaugusi. Pamažu ir pati tai jaučiu. Labai neprastas jausmas.

Rytoj – į Vilnių. Džiūgauju, girdėdama, kaip visi sako, jog išsiilgę. Aš myliu savo draugus.


3 Komentarai
Įkelta 2010 14 rugsėjo

Aš grįžtu namo

Viskas, susidėjau daiktus ir po 10 valandų jau sėdėsiu autobuse. Taip, mes keliaujam autiku, nes išeina dvigubai pigiau nei lėktuvu. Na, ir penkiagubai ilgiau. Vėl laukia amžinybė su visom Vienas Namuose dalim. Visada sunkiausia būna kelionė atgal. Tik šįkart situacija šiek tiek kitokia, šįkart aš velniškai ilgiuosi namų ir visų tų, kuriuos palikau, dėl to neturėtų kamuot liūdesys, kad viskas baigės. Juolab, kad grįžtu vos porai savaičių ir vėl prasidės bėgimas. O dar labiau guodžia tai, jog draugai leidžia aiškiai suprasti, kad manęs labai laukia ir ilgisi, o kai kurie neslepia – liūdna, kad vėl taip greitai išvažiuoju. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas. Gera žinoti, kad ši vasara buvo dar tik įžanga į tai, kas manęs laukia toliau.

Reziumuojant šiuos tris mėnesius, galiu drąsiai sakyti, kad dabar jau tikrai neblogai pažįstu Vieną ir jos ilgėsiuos. Čia gera gyventi, čia gražūs žmonės, vaizdai ir jauki čia atmosfera. Aš tikrai čia dar sugrįšiu. Nežinia, kaip vėliau pasisuks gyvenimas, bet neatmesčiau galimybės ir kažkada čia įsikurti ilgesniam laikui. Labiausiai pasiilgsiu klajonių traukiniais po Austriją, vandens iš alpių ir to ramumo, kuris tvyro ore, kai grįžti paryčiais iš naktinių žygių. Pasiilgsiu saugumo, prie kurio čia nesunku priprasti. Galų gale, net drįsčiau sakyti, kad po šios vasaros pasaulyje atsirado dar viena vieta, kurioje jautiesi it namie. Kaip visada šiek tiek graužiu save, jog tikrai ne maksimaliai išnaudojau visas galimybes, kurias turėjau. Na, At least esu veik tikra, kad iš visos mūsų kompanijos pamačiau ir supratau turbūt daugiausiai. Mano nepasitenkinimas savimi ir savo valios trūkumu palengva nyksta, kai matau, kaip kiti be jokių sąžinės priekaištų nuslysta paviršium. Taip, visada reikia žiūrėt į gerus pavyzdžius, bet… Jaučiu, kaip mano sąmonėj tarsi ledai tirpsta kai kurios abejonės, kurios dar kamavo prieš čia atvykstant. Jaučiu, kaip pati keičiuosi, formuojuosi, kaip individas. Pačiai įdomu, kas galiausiai iš manęs išeis po visų šitų vojažų. Labai labai tikiuosi, kad bent jau man pačiai patiks tas naujas žmogus ir jausiu ramybę ir susitarimą su pačia savimi.

Na, susitiksime Lietuvoje. Labanakt.

Palikite komentarą