Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Apie norus ir ilgesį

“Reikia niekada neišvykti arba niekada negrįžti, nes sugrįžęs niekada nerandi, ką palikęs ir imi nesutarti su pačiu savimi.”

E. M. Remarkas

Vaje vaje, aš jau dabar morališkai rengiuosi šiam vidiniam nesutarimui. Kai palikau vaikystės miestą, kartais keikdavau Vilnių, dabar varau dievulį į medį ir keiksnojuos Vienoj. O dar laukia ilgas ruduo, Berlynas, krūvos naujų žmonių ir įššūkių. Aš retai džiūgaujų dėl šviežių laimių – priešingai, mėgstu nostalgizuot ir idealizuot praeities akimirkas. Žinau, kad kažkada ir dabartis atrodys mielesnė. Žmonės dažnai sako, kad mėgsta naujas pažintis. O aš neapkenčiu naujų pažinčių. Man patinka turėti senus draugus. Man skauda, kai jų nėra šalia, aš jaučiuosi nesaugi be jų. Dar labiau skaudina suvokimas, kad prakeikta ekonominė situacija ir kiti velniai varo iš Lietuvos mylimus.

People always leave. Dabar jau net ir aš. Aš nežinau, ar grįšiu ilgam. Nežinau, ar norėsiu grįžti. Žinai, ko labiausiai noriu? Noriu norėti gyventi Lietuvoje.

http://www.youtube.com/watch?v=X4P2I4Twi7w

Palikite komentarą

Rūkalai ir dar šiek tiek vaizdų

Bet žinai, nors ir mečiau visiškai savu noru, nieko neįtakota, vien dėl proto apraiškų (brangu, smirda, žudo, blabla) rūkyt vistiek noris. Ypač atvažiavus čia, kur visi rūko visur, taip natūraliai įsivazduoju cigaretę savo rankoje. (O dar vakar pažiūrėjau tris Mad Men serijas, tai išvis). Labiausiai pasiilgau ne nikotino, o to, kaip rūkymas užpildo visas pauzes. (Daug šnekėjom apie tai su nauju pažįstamu Peter. Pasirodo, daug psichologų nagrinėja rūkymo priežastis ir oj ne visos susiję su priklausomybe nikotinui. Niekada anksčiau apie tai nepagalvojau). Bet ne, aš nepasiduosiu, paprasčiausiai neapsimoka. Iš šiaip, niekada nebuvau ta tikroji rūkalė, kuri eina šalti vasario vidury per pertrauką. Visada rūkydavau tik patogiai įsitaisiusi ir tik savo mėgiamus brand‘us. Labiausiai pasiilgstu rūkymo, kai vairuoju, ypač kai tenka vienai įveikti didelius atstumus. Štai vienas kadras iš senų laikų:

Aną šeštadienį mažumėlę ragavom Aperolį, keitėm dislokacijos vietas, o ryte atsibudusi radau tokį vaizdelį namie. Net šiurpas perėjo. Tie, kas žiūrėję How I Met Your Mother supras, what I mean. Savininkas taip ir neatsirado (!). P.S. Rūžavos šlepkės ne mano.

O čia Graz panorama, kadras iš mano muilinės. Buvom nuvykę pirmadienį trumpam.

O va tokį dalyką atradau Burger King’e prie mano namų. Labai patogu – tereikia įsirašyti savo vardą. Epic. Jau žinau, kokią atvirutę siųsiu savo exkambariokei gimtadienio proga.

Va tokie vaizdeliai kabo ant kiekvieno kampo. Įdomu, kokį komentarą turėtų mano močiutė. Mane pačią šiek tiek išgąsdino, kai penktą ryto šliaužėm namo ir kilstelėjus galvą tai išvydau.

Tokia skulptūra puošia MQ kampą. Iš pradžių tikrai apgavo ir mane, visgi pasirodė neįtikėtina, kad vemdamas žmogus gali užmigti.

Vaizdelis iš Vienos blusų turgaus. Čia nupirkau lauktuvių Mozart’o vinilą!

Palikite komentarą

I Love Vienna

Atostogos (uoj, internship, vis pamirštu) įgauna pagreitį, dienos karštėja, vis labiau atsipalaiduoju, o Viena kasdien daros vis labiau jauki ir sava. Daug tinginiauju, (nes dieną neįmanoma nieko daryti, kai lauke +32), klausau geros muzikos, žiūriu filmus, o kai atvėsta iki kokių +26, lendu į miestą dairytis, žmonėtis, tiesiog stebėti, kaip čia verda gyvenimas. Dabar rezgu planus, kaip nusigauti iki Venecijos (nes tik ~800km!) ir svajoju kaip įmanoma geriau pažinti tą tikrąjį, ne turistams paruoštą Vienos veidą.

Vakarais visi renkasi čia. Geria vyną, braido fontane ir šnekasi. Svaigi vasaros naktų magija.


Palikite komentarą

Magiškasis savaitgalis

Ketvirtadienis. 19.30 susitariau susitikti su draugu, kuris atostogauja Vienoje. Kadangi nujaučiau, kad be alkoholio apsieita nebus, tai įsimečiau į rankinę Lambruskos ir porą puodelių. Kainos supermarketuose ir kavinėse kardinaliai skiriasi (tarkim, alus supermarkete ~0,6euro, o kavinėje nuo 3,5euro), tai visi parkai, kurių nakčiai niekas neuždaro, knibždėte knibžda žmonių (gitaros, dainos, alus, vynas ir visoks kitoks entertainment). O tokiu oru netgi maloniau relaksuotis ant pievelės nei už stalo. Sėdėjom, gurkšnojom, klausėmės gyvai atliekamos muzikos ir plepėjom, o visokie apsukruoliai mums siūlė pirkti šalto alaus iš jų rankinės vos už 1,5euro. Kadangi alus mums nelabai, nusprendėm šį vakarą apsistoti ties vynu.

Later, netikėtai atsiradome MQ, kur vyko prozos vakaras ir buriavosi minia žmonių, beieškodama tuliko akies krašteliu pamačiau Vienos modernaus meno muziejų ir būtinai ten apsilankysiu (tik reikia sulaukti rugpjūčio pirmo ketvirtadienio, nes tuomet šitam reikalui būna discountai).

Ačiū draugui, atradau dar vieną puikų lengvą gėrimą, šiek tiek primenantį Campari ir labai gerai atliekantį gaivinimo funkciją, kai lauke pliutrisdešimtpenkiAperol Spritz. Dabar jau žinau, kas bus šios vasaros gėrimas numeris vienas.

Trumpai susimavus, ketvirtadienio vakaras davė tai, ko man jau kurį laiką čia trūko – gerą juoko dozę, nuoširdžius pokalbius ir, pagaliau, tikrai atsipalaidavau. Puse keturių grįžau namo, o rytoj jau laukė kiti adventures.

Penktadienis. Susitarėm, kad atsikelsim 6, prabudau 8, šiaip ne taip išsiritau iš lovos 9.30, o 11val beveik kaip ir buvo planuota (anksti ryte) jau stovėjom traukinių stoty ieškodamos paogiausio kelio į Liublianą. Dėl įvairių niuansų kely praleidom bene visą dieną, bet užtat vaizdų prisižiūrėjom neįkanojamų. Gulėjau išsidrėbusi traukinio kupe, klausiau Junior Boys – Prallel Lines ir negalėjau nebūt išsiviepus iki ausų matydama tokius gamtos vaizdus. Bent valandą važiavom vien pro kalnus ir gražiausius vandenis ever.

Visą šeštadienį tingiai slampinėjom po miestą, valgėm ledus, kopėm į pilį, o galiausiai tiesiog vartėmės parke. Nereikėjo niekur skubėti, daug jaukiai šnekėjomės, valgėm abrikosus ir vis sau primindavom – the time is now. Magiškas vakaras mieste gurkšnojant mano jau minėtąjį Aperolį, kokteilius ir alų, atradinėjant unikaliausius miesto kampelius ir palengva įsijaučiant į jų atmosferą džiugino kiekviena akimirka. Visiškas atsipalaidavimas ir šypsena per visą veidą. Ir daug daug šiltų pokalbiųtokią pačią šiltą naktį.

Miegoti taip ir nenuėjom, nes tiesiog buvo gaila to quality laiko, kurį galėjom praleisti toliau besimėgaudami ta magiška būsena, kuomet jautiesi toks lazy and relaxed ir net nepajauti, kaip kyla saulė sėdint terasoj, iš kurios atsiveria vaizdai į visas pasaulio šalis.

Iš ten tiesiai ir pajudėjom į stotį, pasiryžę miego trūkumą kompensuot jau traukinyje. Stabtelėjom Villach miestelyje, kur, negaliu paaiškint, kodėl, trumpam užsukom į bažnyčią, o vėliau tiesiog vaikštinėjom palei upę ir maitinom laukinius paukščius.

Kaip gera gyventi, kaip gera ragauti gyvenimą pilna burna.

1 Komentaras

13-oji diena: Avelių tylėjimas ir kita mišrainė

Šiek tiek skaičių ir faktų:

Pažiūrėti filmai – 2 – ”99 francs”, “Berlin Calling”
Žiūrimi serialai – 3
“Joey”, “True Blood”, “Parks and Recreation”
Svoris – minus 3,5kg
Alkoholis – itin mažai, nes nesinori
Rūkalai – tuoj bus metai, kaip 0
Aplankyta parkų – 2 (Stadpark ir kitas, kuriame stovi 2 nepajudinami bunkeriai) bei 1 nykokas botanikos sodas
Muzika – Amelijos iš Monmarto, Pulp Fiction ir Virgin Suicides sountrack’ai
Naujai atrasta sena laimė – žiūrinėt Yvan Rodic ir kitų fashion guru blogus

Vasara įsibėgėja, lietūs pagaliau liovėsi, matyt, prasidės ilgesnės ir tolimesnės išvykos ir bus pamatyta daugiau ir įvairesnių vietų. (so far labiausiai visgi vilioja Mariahilfer Strasse su savo ultraplačia shopping‘o pasiūla (vienoj gatvėj 3 H&M‘ai!). Namų neilgu, ilgu kaikurių žmonių, su kuriais čia viskas būtų visai kitaip. Na, bet stengiuos negalvot ir išpešt viską, kas įmanoma, iš to, ką turim dabar. Išties, tam tikra prasme čia taip gerai, kad net nupurto pagalvojus, kaip reikės grįžti į dulkėtą Vilnių (o dar baisiau – Panevėžį), kur viskas per brangu in comparison to Lithuanian salaries, žmonės ne tokie mandagūs, kokie galėtų būti ir nematai tiek to teisingo stailo, kiek čia. Aišku, Vilnius turi savų pliusų – Vilniuj yra, kur šėlt iki paryčių ir tie paryčiai yra 7 – 9val ryto, o ne 3 – 4, kaip čia, marketai dirba sekmadieniais ir ilgiau, nes man, pelėdai, patogiausia shoppintis nuo 20val vakaro. Bet, faktas, kad tokia tvarka, kokia yra čia, labiau tausoja žmones (more or less), todėl ir dėl to per daug burnotis nederėtų.

Darbe, kurį oficialiai vadiname praktika, vieni vėjai, kaip sako mano tėtis (suprask, nesąmonių muziejus), bet perdaug neaikčioju, nes jau pripratau, kad man taip jau būna ir būna dažnai (absurdo teatro situacijos gyvenime). Užtat kolegos vaikšto išsižioję, nesuvokdami, kaip vadovas į ofisą gali atsivilkti savo 4 šunis, visą laiką valgyt šnekėdamas ir vaidint, kad sunkiai dirba rimtą darbą. O aš tuo tarpu vaikštau išsižiojus matydama, kad šventas lietuviškas bruožas kuklintis kiekvienam žingsny ir vaizduot besąlygišką nuolankumą vis dar gyvas kai kuriuose žmonėse ir sėkmingai laikomas normaliu reiškiniu. Niekas pirmas neis prisistatyt, niekas nieko nepakomentuos, nieko nesiims, nes nedrąsu. At the moment sėdžiu neva oficialiam susitikime su slovėnais, rašau susitikimo protokolą. Mmm. Niekas nesiėmė šio darbo, nes labai sunku. Taip sunku, kad net spėju parašyt blogą. Na, nevermind. Svarbiausia, kad šiandien mes jau varom į nacionalinį festą klausyt pačio Billy Idol .

Šiek tiek vaizdų iš mano muilinės

Palikite komentarą