Pirmyn į turinį

Kategorija: Kelionės

Lietuvaičių nuotykiai Austrijoje

Vakar čia kažkaip netikėtai užtūsinom su lietuvaičiais. Taip gan ramiai, bet man kažkaip išvis vakarykštė naktis tokia juokinga juokinga. Šiaip nei gert nei kažkur užsibūt neplanavom, ėjom į Starbuks‘ą kavos, nes kambariokė tai toliau gyvens Lietuvoje, kur šio gėrio dar nėra, tai reikia atsiskanaut iki soties. Paskui kažkaip atsiradom mylimiausiam Irish pub‘e, gurkšnojom alų ir išgirdom, kaip vienas vaikinas telefonu šnekėjo lietuviškai. Jei būtumėm kokioj Airijoj ar angluos tai turbūt būtų normalus reiškinys, o čia – iš tiesų keista, nes lietuvių bendruomenė Vienoj velniškai mažytė ir jaunų žmonių ten vos keli. Taigi, pradėjom plepėt, užsisėdėjom, paskui prisijungė dar daugiau lietuvaičių, viskas smagiai ir jaukiai. Bet žinai, dabar tikrai galiu pasakyt, kad nieko nėra baisiau už pavydžias malaletkas. Nes, nu realiai, nei mes į tuos bernus rimtai žiūrėtumėm, nei kokių kėslų turėtumėm. Tiesiog smagu pabendraut, o jie tokie labai keistai juokingi – išvykę iš Lietuvos gan seniai, tokie pasimetę jaunučiai turtingų tėvų vaikeliai, šviežiai baigę mokyklą, o dar ir vilniečiai. Įtariu, kad žinai, apie kokį tipažą šneku. Na o mergos. O jau mergos. Mes realiai apakę buvom, kaip jos ten skeryčiojos, kėlė scenas (o be to, kaip man paskui paaiškino, tai jos net ne tų čiuvų mergos) ir visaip kaip nemandagiai elgės. Gėda pelėda. Whahaha. Na o dabar, labas rytas, rituos iš lovos ir darausi pusryčius. 13.30, žinau, katino dienos.

P.S. Gavau va tokį pasiūlymą Berlynui:

Dear xxx,

I’m a polish artist and since over a year in Berlin. I live up to last month with an very open-minded economics student who stood for me also as a nude model in front of my camera. Unfortunately she study now in London, so I’m looking for an open minded flatmate, which stands also in front of my camera.

Best Regards
xxx

NU.

O dar vakar matėm viešą blowjob’ą. Too much man kažkaip čia to open-minded stuff.

Palikite komentarą

Klajonės po Austriją

Na ir vis dėl to šiandien Insbruke aš neatsiradau. Pasirodo, būna taip, kad keli traukinio vagonai važiuoja viena kryptim, o keli – visai kita, ir, aišku, jų atskabinimo lietuvaitės tiesiog nepastebi, nes ramiai sau miega susisukę kupė. Atsičiuchinom labai pavėluotai, todėl tiesiog nusprendėm čiupti tai, ką atneš kryptis, kuria nukeliavom. Aplankėme du mažyčius miestelius Bad Ischl ir Hallstadt, kuriuose jauties tarsi ant pasaulio krašto. Tokių gražių vaizdų nemačiau nuo prieš ketverius metus daryto eurotripo per Vengriją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Kroatiją ir kitas šalis. Nuostabi šilta vasariška diena ir klajonės po vietas, kur nėra nei žmonių, nei mašinų triukšmo, tik natūrali švari gamta. Aš nesu iš tų, kurie svaigsta, kad kažkada gyvens trobelėje kalnuose,net pavadinčiau save miesto vaiku, bet tikrai galiu pasakyti, kas buvo žiauriai gražu. Žiauriai. Nuo šiandien man labai patinka kalnai. Čia – keletas foto, kuriose, aišku, nesimato nei tečdalio to grožio.




Tiesa, užvakar sapnavau naktines klajones po Vilnių, kuris netarodė kaip Vilnius, kurį pažįstu, sapnavau, kaip blaškaus Švitrigailos barakuos, o vėliau – Makejevo vestuvėse (!), kur groja Aliukai, apsirengę moteriškom suknelėm. Na kodėl???

1 Komentaras

Aš jau tikrai noriu namo

Ryt pagaliau važiuojam į Insbruką kalnų  žiūrėt, ačiū Dievui prišnekėjau namų deives išlįst pasikultūrint, jei galima šią misiją taip pavadint. Šiaip gal ir nieko baisaus būtų keliauti vienai, bet vistiek kažkaip lievai (pirmyn-atgal 10val. traukiniu). Mums čia liko vos 6 dienos. Gal ir gerai, nes jau tikrai jaučiuosi stuck, reikia kažkokio judėjimo. Reikia tūsų, žmonių ir veiklos. Grįšiu, susitvarkysiu milijoną reikalų ir po poros savaičių lėksiu į Berlyną. Dėl buto niekas niekas neaišku. Neramu.
Beje, man labai labai reikia maikutės su Batman atributika. Labai labai. Gal žinot, kur rast? Nes nu taip man gražu, kad umiraju. Visokios iš suvenyrų paduotuvių padišovos netinka.

Palikite komentarą

Namų Berlyne paieškų ypatumai

Pagaliau pradėjau ieškotis kambario Berlyne. Reikalavimai gan simple – ne per brangiai, ne per toli nuo univero, kuris yra Mitte rajone (pačiam centre), kad būtų lova, internetas ir keli kiti elementarūs atributai. Po pusantrų metų realybės show vėpėu bendrabuty manęs jau tikrai niekas nebeišgąsdins. (Kažkada tam bendrabuty pradėjau gyventi ant prikolo, prieš tai gyvenau dideliam kotedže Pilaitėj, išsikraustyt galėjau sau leist ir kažkur kitur tikrai geriau, bet norėjos šiek tiek studentiško ekstrymo (kaip kad gyvenimas penktam aukšte, kai dušai – rūsy) paskui atėjo draugė krizė ir paaiškėjo, kad finansiškai tai buvo vienas geriausių sprendimų ever), o bet tačiau tas ekstrymas pradėjo lįst per gerklę jau senokai. Taigi, dėl Berlyno gavau keletą pasiūlymų, pradėjau susirašinėti su viena pana (tiksliau, tai aš taip maniau, nes pasirašė laiške Micha (moteriškas vardas?), apsikeitėm feisbukais ir pamačiau, kad Miša tai Michael ir visai jis ne pana, o dar ir visai toks nieko vyrukas. Dar nieks nenuspręsta, bet kolkas paieškos nuteikia smagiai. Labai tikiuosi, kad bent tiems penkiems mėnesiams rasiu jaukų sau kampelį ir pagaliau nebereikės kariaut su idotais.

P.S. Padovanokit man kas nors U. Barauskaitės knygą „O rytoj vėl reikės gyventi”. Atsibodo vis skolintis iš bibliotekos, o prekyboj nebėr.

Palikite komentarą

Kultūrinimasis ir kita mišrainė

Penktadienį ryte pagaliau prisiruošiau psivaikščioti po muziejus. Kadangi labiausiai domino Schiele ir Klimtas, tai iš pradžių ėjau į Leopold Museum.


Šalia tikrai įdomių darbų čia mačiau daug briedo, toks lengvas balaganas priminė mūsų Nacionalinę Dailės galeriją, kur ne į temą greta sukabinti fotografijos ir grafikos darbai. Minėtieji Klimtas ir Schiele nenuvylė, tik pasigedau įžymesnių jų darbų. (Kiek žinau, didžiausią ekspoziciją turi Albertina Museum, gal dar kažkada užsuksiu ir ten, bet erzina mokėti 22lt už visai neįspūdingą parodą (kaip nutiko Leopolde)).

Naujas atradimas – Otto Muehl. Darbai, kurie kelia nuoširdžias emocijas, puiku.


Paskui ėjau į Kunsthalle.


Mano tikslas buvo paroda Street and Studio, kuri taip pat pasirodė visai kitokia, negu tikėjausi, bet netikėtai labiausiai sužavėjo atskira Keith Haring ekspozicija.


Genialus paprastumas ir fone skambanti Blondie muzika prablaškė po migdančių klajonių Leopolde. Kalbant apie Street and Studio galiu pasakyti, kad visgi street meną labai sunku pateikti ir tinkamai pristatyti tarp galerijos sienų.
Finale atsiradau Fish and Chips, Twice Please?! Visiškas balaganas.

O vakare sėdėjau namie, žiūrėjau Polanskio “The Ninth Gate“ su J. Depp‘u, už lango žaibavo ir trankės griaustinis ir supratau, kad vyksta penktadienis, trylikta. Cha.

Vakar buvom prie Hundred wasserhaus. Gražu.


Liko lygiai mėnuo iki Lietuvos, visai laukiu.

Palikite komentarą