Pirmyn į turinį

Žyma: stereotipai

Kokias visuomenės nelaimes į viešumą iškėlė istorija apie Š. Bartui mestus kaltinimus?

Visą šią savaitę klausiausi ir dairiausi aplinkui, pasyviai stebėdama daugiausia visuomenės dėmesio sulaukusių temų aptarinėjimą. Galvojau, gal patylėsiu ir susilaikysiu nuo nuomonės reiškimo. Bet kažkaip šiandien jau galutinai pratrūkau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėlyna spalva pažymėti vyrų, rožine – moterų pasisakymai. Taip komentuoja vyrai ir vaikinai, kurie turi merginas, žmonas ir dukras. Regis, normalios, nekvailos moterys ir merginos.  Ir čia mes matome tuos, sakykim, dar švelnius pasisakymus, kuriuos dėstyti žmonės išdrįsta su greta jų matomu vardu. Jei dar nematėt, geriau nė nežiūrėkit, kas vyksta anoniminiuose portalų komentarų kloduose, nes gali supykinti.

Nežinau, kas iš tiesų įvyko režisieriaus Š. Barto ir dviejų jo seksualiniu priekabiavimu pasiskundusių merginų susidūrimų metu. O skubiai darytis išvadas – tarsi skubėti kimšti vos iš krosnies ištrauktus pietus. Į karštą patiekalą lengva liežuvį nusidegint. Mėgstam skubiai deginti knygas, nutraukti sutartis, išsižadėti, atsisakyti, pasmerkti. Palaukit, pakvėpuokim truputį. Įkvėpkim, iškvėpkim, o tada priimkim sprendimus.

Bet man liūdna, man skaudu, graudu, pikta, apmaudu, nežinau, trūksta net žodžių išreikšti tiems jausmams, kurie apima matant, kaip į visą šią istoriją reaguoja tiek daug žmonių. Apie smurtą prabilusios merginos murkdomos purve, keikiamos, kaltinamos noru išgarsėti, pasipelnyti.

Po velnių, tų būdų išgarsėti ir pasipelnyti yra šimtai. Ir klausimas, koks sveiko proto žmogus rinktųsi štai tokį variantą. Neabejoju, kad nelengva buvo ir ilgai teko svarstyti prieš priimant sprendimą prabilti, suprantat, kad tavo asmeninis gyvenimas dabar jau bus po kaulelį narstomas ir malonu nebus.

Jūs jaučiat, kiek nemeilės, kiek vidinės agresijos visuose tuose komentaruose?

Seksualinio priekabiavimo, apie kokį dabar čia šnekame, laimė, patirti neteko, todėl relatinti šimtu procentų negaliu. Yra tekę sulaukti fizinio smurto iš nepažįstamo vaikino naktiniame klube (ilgai buvau tikra, kad pati prisiprašiau, nes paprašiau jo nelįsti prie draugės. Galvojau, kad pati kalta, įsivaizduojat?) Yra tekę patirti psichologinį smurtą, kai tau dieną dienon sako, kad per daug nori iš gyvenimo ir menkina tol, kol pradedi tikėt, kad gal rimtai geriau užsidaryt kambary ir nieko nedaryt. Na, bet juk psichologinio smurto žymių vizualiai nesimato, tai jis kaip ir nesiskaito, ar ne?  O vidines žaizdas išsilaižyt užtrunka dar ilgiau negu fizines.

Visa ši istorija apie skriaudas, kurias padaręs kaltinamas Š. Bartas, veikia kaip lakmuso popierėlis, aiškiai į dienos šviesą ištempęs visuomenės skaudulius. Tiesą sakant, naiviai tikėjausi, kad jie ne tokie gilūs. Juk atrodo, kad kaip visuomenė vis judam į priekį, tobulėjam.

O vis dėlto. Lietuvoje mažai neįgaliųjų, nes jų nematom gatvėse, aplinkoje mažai homoseksualų, nes jiems tenka slėpti savo orientaciją, mažai priklausomybių sukeliamų problemų turinčių žmonių, nes apie šią jų identiteto dalį tiesiog nežinom, alkoholikų nėra, bet užtat eilės alkoholio skyriuj driekias per visą parduotuvę, smerkiam alkoholikus, bet patys tose eilėse stovim, vis dar nėra sekso ir nėra jo po atsirandančių padarinių, nes apie juos tylima arba vengiama žinoti, mažai ir smurto šeimose, apie kurį kažkas garsiai kalbėtų, todėl atrodo, kad jo nėra, mažai supratimo apie psichologinį smurtą, todėl jo neatpažįstam ir ignoruojam. Užtat daug savižudybių, nes šitų tai taip lengvai nepaslėpsi. Ir daug emigruojančiųjų, nes šitą skaičių irgi sunku pridengt, bet kai žmogaus nebėra, tai ir problemos kartu išvažiuoja, ar ne?

O ir atsiribojant nuo nusikaltimų, kalbant apie intymius vyrų ir moterų santykius. Paprastai ir vis dar, jau baigias 2017-ieji, bet vis dar – mergelės kurvelės, kekšės, mergšės, kvaišos, nuskintos gėlelės, kurių neva nieks vėliau nebenorės ir nebegerbs, o gėda vilksis per visą gyvenimą. O vyrai ką? Na, nieko. Nuomonė neutrali, kartais dar ir per petį patapšnojama už scorinimą. O juk abi pusės lygiavertį vaidmenį atlieka situacijose.

O dar vėliau kitokiose socialinėse situacijose, darbinėje aplinkoje moterys prabyla apie nelygybę, o vyrai kalba, kad nėra gi nelygybės, išsigalvojat, tada dar atsiranda moterų, kurios jiems pritaria ir sako, kad nu tikrai nėra, mergelės kvaišelės prisigalvoja tik.

Kai apie darbe patiriamą vadovo L. M. Zaikausko priekabiavimą mamai skųstis pradėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė E. Račkaitytė, mama jai patarė pakentėti, palaukti, gal priekbiautojas aprims. Suprantat?

Na ir gyvenam taip. Vyrai skriaudžia moteris, moterys skriaudžia vyrus, vyrai skriaudžia vyrus, moterys skriaudžia moteris, vyrai skriaudžia patys save, moterys skriaudžia pačios save ir tada visi toliau skriaudžiam vieni kitus. Ir vaikštom po to tokie mažumėlę pridubasinti, su savom tragedijom viduj.

Dabar ir visada mums visiems labai neprošal būtų mokytis gerbti ir stipriau pamilti ir save, ir tą artimą savo. Nes kitaip, jei ir laukia ateitis, su gyvenimu laisvoje, į priekį žengiančioje Europos valstybėje mažai panašumų ji teturi.

O geriausiai viską susumuoja Aušros išreikšta nuomonė šiuo klausimu ir vėliau po juo pateiktas Mariaus komentaras su skaudoka statistika.


7 Komentarai

Apie Euroviziją, “baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

petra_mede_general_views_malmo_arena_sweden_cbsv3ixrdp8l

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir “tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika – visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

9 Komentarai