Pirmyn į turinį

Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų

Dažnai sutinku žmones, kurie kažko nedaro arba kažką daro iš principo. Iš principo nemoka už bilietą viešajame transporte, iš principo nevaikšto į klubus, iš principo nesileidžia būti mokomi, iš principo suteplioja duoną, kurią atneša prie sriubos, nors jos ir nevalgo, tam, kad kažkam kitam tos pačios duonos nieks nebenuneštų. Iš principo nebalsuoja, iš principo nevalgo daržovių, iš principo prisitvoja kiekvieną savaitgalį, nes nieks jiems nepaaiškins, kaip elgtis, iš principo nešneka su vienu ar kitu žmogumi, iš principo nešneka rusiškai, nors moka, iš principo nemoka už automobilio stovėjimą, iš principo nenaudoja kvepalų. Sąrašą galima tęst be galo. Žinokit, esu sutikus žmonių, kurie jau daug metų tokius ir panašius dalykus daro iš principo, bet jau net nebegali paaiškinti, koks gi yra tas principas, pastūmėjęs juos kategoriškai nuspręst elgtis vienaip ar kitaip, ir kodėl jie taip šventai to nepajudinamo principo laikos.

Nuolat sutinku žmones, kurie sako, kad jiems kažkas tragiškai nesiseka, kad jie kažko nemoka ir tikrai niekada neišmoks. Tie žmonės nesupranta, kad vienas toks „Aš negaliu“ pastato nors ir nematomą, tačiau galingą ir sunkiai pajudinamą sieną, iš už kurios ištrūkt ne taip jau ir paprasta.

Mokykloj man tragiškai nesisekė matematika. Dauguma kitų dalykų ėjos puikiai, bet štai su matematika buvo žiauriai blogai. Ir tada aš supykau. Tada išsispardžiau sau užpakalį ir prisiverčiau išmokt tą velnio matematiką, taip sau įrodydama, kad galiu. Pradėjau eit pas korepetitorę, pažymys A lygyje nuo 6 pakilo iki 9 ir net išlaikiau valstybinį matematikos egzaminą. Tiesa, rezultatas nebuvo stebuklingas, matematikos egzamino man daugiau gyvenime niekur neprireikė ir savo universiteto grupėje iš viso buvau vienintelė jį laikiusi. Bet ir prabėgus dešimčiai metu, kai pastebiu save dvejojančią dėl savo jėgų ką nors padaryti, prisimenu šitą žavų maištą ir pateikiu sau kaip pavyzdį, kad nieko nėr neįmanomo.

Sutinku ir žmonių, kurie yra šventai įtikėję, kad jiems nuolatos nesiseka, kad jie visad krenta, kliūva, pameta daiktus, papuola į nemalonias situacijas. Jie yra taip pripratę prie savo nesėkmių, kad jiems atrodo akivaizdu, jog prakeiksmas nepataisomas, ir jie nė nesistengia ištrūkt iš užburto nelaimių rato. O kadangi nesistengia, tai jame ir lieka. F. Nyčė kadaise rašė: “Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” Verta apie tai pagalvoti.

Kai man buvo kokie aštuoniolika ar devyniolika, žinojau viską. Galėdavau be paliovos ginčytis, teisybės ieškodama įvairiausiose diskusijose, įvairiausiais klausimais. Tada būdavo be galo svarbu laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą. Išklausyti kitų nuomonę ir pagalvoti, kad o gal visgi klystu, svarbu nebūdavo. Galėdavau per penkiolika minučių sukurpt puslapio ilgumo tekstą ir nė nesudvejodama jo teisingumu ir pagrįstumu netrukus jį paskelbt. Nė nemirktelėjusi be sąžinės graužaties galėdavau vieną ar kitą žmogų išvadint idiotu, sudirbt išvaizdą, stilių ar elgesį ir dar savim dėl to džiaugtis. Tenka pripažinti, kad tokių užsispyrėliško visažiniškumo apraiškų išlįsdavo dar ir visai neseniai. Dievulėliau, kartais baisoka suvokti, kaip greitai lekia laikas, tačiau į paikas užsitęsusios paauglystės klejones to nuovokumo, kurį, tikiu, atnešė palengva įsivyraujanti vidinė branda, visgi nė už ką nekeisčiau.

Aš prisibijau žmonių, kurie yra kažkuo visiškai ir nepajudinamai tikri. Labiau pasitikiu tais dvejojančiais, tais, kurie, kažką teigdami, pamatuoja savo žodžių svorį ir atsargiai prideda, kad gali būti neteisūs, kad į daugumą klausimų nėra vieno tiesaus atsakymo. Pasitikiu tais, kurie nesikarščiuoja, puldami gint savo tiesą, ir ramiai išklauso, ką sako kiti.

Kategoriškumas, nukreiptas neteisinga linkme, dažnai tampa žalingu dalyku. Jis užtrenkia duris atleidimui, žingeidumui ir atradimams. Kategoriškumas būdingas žmonėms, kurie vis dar yra linkę maudytis paauglystės aikštingume, tiems, kurie jau ir suaugę dar nepastebėjo, kad didesnė pergalė – ne būt teisiam bet kokia kaina, o drauge su diskusijos dalyviais bendromis jėgomis kiek įmanoma labiau priartėti prie tikrosios tiesos. Tačiau net ir tada nepamiršti, kad kiekviena tiesa vis dar galima abejoti.

Kai paleidžiam principus, prasideda įdomūs dalykai. Kinta pokalbių gylis, plečias suvokimas, skleidžias į visas puses noras sužinoti ir išmokti, kažkur tolėliau pasilieka baimės. Verta pabandyti, nėra, ką prarasti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai

  1. Evaldas Evaldas

    Man tai keistas tas ko nors darymas arba nedarymas „iš principo”. Tie „iš principai” turbūt turi kažkokias konkrečias priežastis. Gal čia tik taip sakoma „iš principo”?

    Aš turbūt iš principo Lietuvoje nekalbu rusiškai. Žinoma, tai nėra tiesiog „iš principo”. Aš turiu viziją. Lietuvos, atitolusios nuo savo rusiško-sovietinio paveldo. Tokios, kuriai svetimos ir nepažįstamos rusiškos manieros ir ponetijos. Tokia laisvai angliškai kalbanti Lietuva. Aš esu įsitikinęs, kad su kalba ateina ir ponetijos. Ir galvoju, jeigu Lietuvoje bus mažiau rusų kalbos, paliks mažiau tų rusiškų dalykų, kurių nemėgstu.
    Na, aš suprantu, kad tai yra iš dalies kvaila, iš dalies nerealu, iš dalies neracionalu, iš dalies neteisinga ir jeigu mėginsi kažkam aiškinti, garantuotai būsi suprastas kaip nekenčiantis rusų. Ir be to ilgai užtruktų suformuluoti. Dėl to aš kaskart nesigilinu, dėl ko aš to nedarau, niekam neaiškinu, o tiesiog nekalbu rusiškai.

    Kai poliklinikoje susiginčijau su moteriške dėl eilės (aš norėjau užeiti į kabinetą talone nurodytu laiku, o ji tvirtino užsiėmusi eilę anksčiau, todėl pirmenybė – jos) ir ta moteriškė visiškai nekalbėjo lietuviškai, vien tik rusiškai, aš pradėjau su ja kalbėti vokiškai. Užsispyręs variau savo „mein Termin ist um neun Uhr zwanzig Minuten festgestellt” ir nekreipiau dėmesio į jos protestus, kad ji nesuprantanti. Tada ji prabilo lietuviškai.

    O pavyzdžiui, kvepalų nenaudoju, bet vėl ne „iš principo”. Tiesiog neturiu tam reikiamų žinių, įgūdžių, patirties ir nejaučiu poreikio. Man atrodo, kad dažnai prausiuosi, drabužius keičiu kasdien, ir todėl nesmirdžiu. Na ir dar mano gyvenimo būdas nereikalauja nuolat kvepėti – mažai kontaktuoju artimai su svetimais žmonėmis.

    O! Nežiūriu televizoriaus. Net neturiu jo. Atrodytų, čia jau tikrai iš principo. Bet ne. Man nuobodu. Aš ten nerandu nieko, kas man neatsibostų po penkių minučių. Mėginau kartą pasilikęs pas mamą naršyti televizoriaus kanalus, įsivaizdavau, kad kokie National Geographics, History arba Animal Planet turėtų būti įdomūs. Jie man pasirodė klaikiai nuobodūs irgi.

  2. Vladas Pranevičius Vladas Pranevičius

    Aš iš principo neperku Marijampolės cukraus, bet pats puikiai suprantu kodėl tai darau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.