Pirmyn į turinį

Žyma: Ego

Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų

Dažnai sutinku žmones, kurie kažko nedaro arba kažką daro iš principo. Iš principo nemoka už bilietą viešajame transporte, iš principo nevaikšto į klubus, iš principo nesileidžia būti mokomi, iš principo suteplioja duoną, kurią atneša prie sriubos, nors jos ir nevalgo, tam, kad kažkam kitam tos pačios duonos nieks nebenuneštų. Iš principo nebalsuoja, iš principo nevalgo daržovių, iš principo prisitvoja kiekvieną savaitgalį, nes nieks jiems nepaaiškins, kaip elgtis, iš principo nešneka su vienu ar kitu žmogumi, iš principo nešneka rusiškai, nors moka, iš principo nemoka už automobilio stovėjimą, iš principo nenaudoja kvepalų. Sąrašą galima tęst be galo. Žinokit, esu sutikus žmonių, kurie jau daug metų tokius ir panašius dalykus daro iš principo, bet jau net nebegali paaiškinti, koks gi yra tas principas, pastūmėjęs juos kategoriškai nuspręst elgtis vienaip ar kitaip, ir kodėl jie taip šventai to nepajudinamo principo laikos.

Nuolat sutinku žmones, kurie sako, kad jiems kažkas tragiškai nesiseka, kad jie kažko nemoka ir tikrai niekada neišmoks. Tie žmonės nesupranta, kad vienas toks „Aš negaliu“ pastato nors ir nematomą, tačiau galingą ir sunkiai pajudinamą sieną, iš už kurios ištrūkt ne taip jau ir paprasta.

Mokykloj man tragiškai nesisekė matematika. Dauguma kitų dalykų ėjos puikiai, bet štai su matematika buvo žiauriai blogai. Ir tada aš supykau. Tada išsispardžiau sau užpakalį ir prisiverčiau išmokt tą velnio matematiką, taip sau įrodydama, kad galiu. Pradėjau eit pas korepetitorę, pažymys A lygyje nuo 6 pakilo iki 9 ir net išlaikiau valstybinį matematikos egzaminą. Tiesa, rezultatas nebuvo stebuklingas, matematikos egzamino man daugiau gyvenime niekur neprireikė ir savo universiteto grupėje iš viso buvau vienintelė jį laikiusi. Bet ir prabėgus dešimčiai metu, kai pastebiu save dvejojančią dėl savo jėgų ką nors padaryti, prisimenu šitą žavų maištą ir pateikiu sau kaip pavyzdį, kad nieko nėr neįmanomo.

Sutinku ir žmonių, kurie yra šventai įtikėję, kad jiems nuolatos nesiseka, kad jie visad krenta, kliūva, pameta daiktus, papuola į nemalonias situacijas. Jie yra taip pripratę prie savo nesėkmių, kad jiems atrodo akivaizdu, jog prakeiksmas nepataisomas, ir jie nė nesistengia ištrūkt iš užburto nelaimių rato. O kadangi nesistengia, tai jame ir lieka. F. Nyčė kadaise rašė: “Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” Verta apie tai pagalvoti.

Kai man buvo kokie aštuoniolika ar devyniolika, žinojau viską. Galėdavau be paliovos ginčytis, teisybės ieškodama įvairiausiose diskusijose, įvairiausiais klausimais. Tada būdavo be galo svarbu laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą. Išklausyti kitų nuomonę ir pagalvoti, kad o gal visgi klystu, svarbu nebūdavo. Galėdavau per penkiolika minučių sukurpt puslapio ilgumo tekstą ir nė nesudvejodama jo teisingumu ir pagrįstumu netrukus jį paskelbt. Nė nemirktelėjusi be sąžinės graužaties galėdavau vieną ar kitą žmogų išvadint idiotu, sudirbt išvaizdą, stilių ar elgesį ir dar savim dėl to džiaugtis. Tenka pripažinti, kad tokių užsispyrėliško visažiniškumo apraiškų išlįsdavo dar ir visai neseniai. Dievulėliau, kartais baisoka suvokti, kaip greitai lekia laikas, tačiau į paikas užsitęsusios paauglystės klejones to nuovokumo, kurį, tikiu, atnešė palengva įsivyraujanti vidinė branda, visgi nė už ką nekeisčiau.

Aš prisibijau žmonių, kurie yra kažkuo visiškai ir nepajudinamai tikri. Labiau pasitikiu tais dvejojančiais, tais, kurie, kažką teigdami, pamatuoja savo žodžių svorį ir atsargiai prideda, kad gali būti neteisūs, kad į daugumą klausimų nėra vieno tiesaus atsakymo. Pasitikiu tais, kurie nesikarščiuoja, puldami gint savo tiesą, ir ramiai išklauso, ką sako kiti.

Kategoriškumas, nukreiptas neteisinga linkme, dažnai tampa žalingu dalyku. Jis užtrenkia duris atleidimui, žingeidumui ir atradimams. Kategoriškumas būdingas žmonėms, kurie vis dar yra linkę maudytis paauglystės aikštingume, tiems, kurie jau ir suaugę dar nepastebėjo, kad didesnė pergalė – ne būt teisiam bet kokia kaina, o drauge su diskusijos dalyviais bendromis jėgomis kiek įmanoma labiau priartėti prie tikrosios tiesos. Tačiau net ir tada nepamiršti, kad kiekviena tiesa vis dar galima abejoti.

Kai paleidžiam principus, prasideda įdomūs dalykai. Kinta pokalbių gylis, plečias suvokimas, skleidžias į visas puses noras sužinoti ir išmokti, kažkur tolėliau pasilieka baimės. Verta pabandyti, nėra, ką prarasti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai

Įspūdžiai (labai subjektyvūs) po pusmečio sugrįžus į Vilniaus naktinį gyvenimą

Labai daug mergaičių prisipisinėtojų
Visi labai labai kūl, konceptualūs ir svarbūs, viskas labai dyp
Niekas neturi pinigų
Pinigų visi šiaip turi, bet dabar išsileidę
Visi nori išgert ir pasibūt
Visi arba pakūdę arba pastambėję, bet ryškiai
Visi orūs ir verti pagarbos būti norėtų, bet ne visada išeina
Labai daug svarbių mergaičių
Dar daugiau svarbių berniukų
Poreikiai didėja, bet galimybės – ne
Visi visi rūko ir rūko daug
Visi visi geria ir geria daug
Genialumas slypi nepaprastume
Taksistai yra labai nagli ir grįžimo namo kaina gali svyruot nuo 7lt iki 50lt
Ant manęs vyras rėkė, kam aš su kailiuku ant paltuko
Vilniaus baruose ankšta
Laiko nesustabdysi
Bet gal atsuksi atgal
Žmonės yra nuspėjami
Nebėra Tripo, nebėra vaibo
tiek nebeišgeriu
Aš, man atrodo, sumažėjau

Palikite komentarą

Apie tai, ko tu dar nežinai

Esu tikra, kad ir taip pakankamai aišku, kad nesu masinės produkcijos egzempliorius, bet kartais pamirštu. Kaip ten bebūtų, skatinama savo jokiais parametrais neišmatuojamo ego, papasakosiu tai, ko dar nežinai. Kaip kokiam žurnale, paskutiniame puslapyje, kur įsitaiso nerūpestingi intervai.

Mano ūgis – metras piam du ir taip, tu niekada nesi sutikęs mažesnės mergaitės.

Šešerius metus dirbau vadove krikščioniškoje stovykloje. Puikiai išmanau bibliją. Kadaise net norėjau studijuoti teologiją, bet buvo nuspręsta, kad neapsimoka. Mintinai moku gal šimtą giesmių.

Pirmą kartą normaliai pabandžiau rūkyti būdama šešiolikos. Taip patiko, kad tąnakt surūkiau du pakelius. Ir nenumiriau.

Mano didžiausia daiktų aistra – adidas šmutkės. Vos pamačius kokį naują egzempliorių, apsiseilėju kaip nenormali.

Kai vartoju alkoholį ir pradedu čiaudėti – ženklas, kad man jau stadija.

Dažnai, ypač, jei išgeriu, galiu būti labai emocionali ir reiškti jausmus dešimt kartų stipriau, nei jie išties yra manyje – įsijungia režimas „serialas“, kuriame sėkmingai vaidinu. Tada aš jau myliu ir žmones, ir saulę, ir gėles, ir medžius – visus. Kaip Bridžita Džouns, kai rašė kalėdinius laiškus.

Esu antiek visiška pelėda, kad nueiti pamiegoti „pietų“ vienuoliktą vakaro man yra normalu. Nueiti miegoti „ant rimtųjų“ šeštą – irgi.

Taip nekenčiu kortų žaidimų, kad net nemoku lošti „Durniaus“.

Nepripažįstu ir negaliu pakęsti jokio sporto, išskyrus važinėjimą rolikais.

Nekenčiu bendrauti telefonu, nemėgstu rašyti žinučių ir šiaip telefono, kaip prietaiso.

Moku klasiškai parkuotis galu, man labai patinka vairuoti ir žinau, kur yra ir kaip atrodo generatoriaus dirželis.

Klaikiai bijau kutenimo. Nežmoniškai.

Mėgstamiausias visų laikų saldumynas – ledai. Galiu valgyt pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dar – datulės.

Žiauriai pametinėju ir palikinėju visur daiktus, juos laužau, daužau, plėšau, sugadinu ir nenusaugau.

Vaikystėje šuo yra man nukandęs ausies galiuką, ko pasekoje esu unikalus egzempliorius.

Trečiam kurse sugalvojau, kad tikrai nežadu sieti savo ateities su anglų kalba, tad įgijau dar vieną specialybę – tapau kirpėja ir taip, moku dešimčia skirtingų būdų susukti plaukus bigudukais.

Dvyliktoj klasėj pirmam semestre turėjau ~180 nepateisintų pamokų.

Aš niekada nemeluoju.

Jei kažkur einu, guliu, ar sėdžiu ne viena, privalau būti žmogui iš kairės. Kitaip – mirtis.

Ant savo galvos nesu turėjusi tik žalių plaukų. Keturiolikos-penkiolikos buvau ryškiai ryškiai raudona. Jei aš tamsinu plaukus, reiškia, kad man moralkės ir aš slepiuosi.

Svajonių miestas, kuriame aš dar gyvensiu – Viena.

Pusę metų dirbau kazino kasininke Karoliniškėse. Tada pagaliau ir išmokau rusų kalbą.

Pirmą kartą gyvenime prisigėriau nuo tekilos, tad ją geriu nebent toje stadijoje, kurios jau nebeprisimenu.

Ant savo kūno turiu širdelę, pasiskolintą iš Keith Haring paveikslo.

To be continued.

Labanakt, Lietuva.

Palikite komentarą

Pro rožinius akinius

…Good life good life. Nieko nėra neįmanomo, nieko, sakau tau. Rodos, kasdien vis labiau veriasi akys ir vis geriau ir geriau suprantu ir save ir kitus ir auga mano tikėjimas, kad viskas bus gerai, o visos parkės ir nerimąstavimai pamažu tirpsta kaip tie murzini sniegai už lango. Vaikiškai naivus pasirodys šis mano pastebėjimas, bet negaliu atsidžiaugti visa ko, kas mus supa paprastumu ir tuo pačiu ypatingumu bei gebėjimu nuolat keistis. Turbūt visi šie praregėjimai susiję su tuo, kad dar daugiau laiko praleidžiu viena, vis daugiau ir daugiau skaitau bei rašau ir beprotiškai daug išmokstu kiekvieną dieną, kiekiename žingsnyje. Ir dar ir dar kartą įsitikinu, kad teisingas nusiteikimas yra pats stipriausias ir sunkiai nukaunamas ginklas mano kelyje. Ir dievaž, kokie nuostabūs žmonės mane supa! Net nedrįsčiau svajoti apie tokias likimo (?) dovanas, apie tokius stiprias ir šviesias bendravimo akimirkas, kurias išgyvenu. Visi pikti paaugliški ego kažkur seniai užsikasė, pavirsdami į neįkainojamą meilę, kuri skyla į dvi dalis – sau ir kitiems. Jei drįsti prieštarauti, turbūt, dar neatėjo tavo laikas. Užsidėk, užsidėk rožinius akinius. Verta.

Palikite komentarą

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą