Pirmyn į turinį

Žyma: kategoriškumas

Apie žmones, kurie kategoriškai nesutinka atsisakyti savo principų

Dažnai sutinku žmones, kurie kažko nedaro arba kažką daro iš principo. Iš principo nemoka už bilietą viešajame transporte, iš principo nevaikšto į klubus, iš principo nesileidžia būti mokomi, iš principo suteplioja duoną, kurią atneša prie sriubos, nors jos ir nevalgo, tam, kad kažkam kitam tos pačios duonos nieks nebenuneštų. Iš principo nebalsuoja, iš principo nevalgo daržovių, iš principo prisitvoja kiekvieną savaitgalį, nes nieks jiems nepaaiškins, kaip elgtis, iš principo nešneka su vienu ar kitu žmogumi, iš principo nešneka rusiškai, nors moka, iš principo nemoka už automobilio stovėjimą, iš principo nenaudoja kvepalų. Sąrašą galima tęst be galo. Žinokit, esu sutikus žmonių, kurie jau daug metų tokius ir panašius dalykus daro iš principo, bet jau net nebegali paaiškinti, koks gi yra tas principas, pastūmėjęs juos kategoriškai nuspręst elgtis vienaip ar kitaip, ir kodėl jie taip šventai to nepajudinamo principo laikos.

Nuolat sutinku žmones, kurie sako, kad jiems kažkas tragiškai nesiseka, kad jie kažko nemoka ir tikrai niekada neišmoks. Tie žmonės nesupranta, kad vienas toks „Aš negaliu“ pastato nors ir nematomą, tačiau galingą ir sunkiai pajudinamą sieną, iš už kurios ištrūkt ne taip jau ir paprasta.

Mokykloj man tragiškai nesisekė matematika. Dauguma kitų dalykų ėjos puikiai, bet štai su matematika buvo žiauriai blogai. Ir tada aš supykau. Tada išsispardžiau sau užpakalį ir prisiverčiau išmokt tą velnio matematiką, taip sau įrodydama, kad galiu. Pradėjau eit pas korepetitorę, pažymys A lygyje nuo 6 pakilo iki 9 ir net išlaikiau valstybinį matematikos egzaminą. Tiesa, rezultatas nebuvo stebuklingas, matematikos egzamino man daugiau gyvenime niekur neprireikė ir savo universiteto grupėje iš viso buvau vienintelė jį laikiusi. Bet ir prabėgus dešimčiai metu, kai pastebiu save dvejojančią dėl savo jėgų ką nors padaryti, prisimenu šitą žavų maištą ir pateikiu sau kaip pavyzdį, kad nieko nėr neįmanomo.

Sutinku ir žmonių, kurie yra šventai įtikėję, kad jiems nuolatos nesiseka, kad jie visad krenta, kliūva, pameta daiktus, papuola į nemalonias situacijas. Jie yra taip pripratę prie savo nesėkmių, kad jiems atrodo akivaizdu, jog prakeiksmas nepataisomas, ir jie nė nesistengia ištrūkt iš užburto nelaimių rato. O kadangi nesistengia, tai jame ir lieka. F. Nyčė kadaise rašė: “Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.” Verta apie tai pagalvoti.

Kai man buvo kokie aštuoniolika ar devyniolika, žinojau viską. Galėdavau be paliovos ginčytis, teisybės ieškodama įvairiausiose diskusijose, įvairiausiais klausimais. Tada būdavo be galo svarbu laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą. Išklausyti kitų nuomonę ir pagalvoti, kad o gal visgi klystu, svarbu nebūdavo. Galėdavau per penkiolika minučių sukurpt puslapio ilgumo tekstą ir nė nesudvejodama jo teisingumu ir pagrįstumu netrukus jį paskelbt. Nė nemirktelėjusi be sąžinės graužaties galėdavau vieną ar kitą žmogų išvadint idiotu, sudirbt išvaizdą, stilių ar elgesį ir dar savim dėl to džiaugtis. Tenka pripažinti, kad tokių užsispyrėliško visažiniškumo apraiškų išlįsdavo dar ir visai neseniai. Dievulėliau, kartais baisoka suvokti, kaip greitai lekia laikas, tačiau į paikas užsitęsusios paauglystės klejones to nuovokumo, kurį, tikiu, atnešė palengva įsivyraujanti vidinė branda, visgi nė už ką nekeisčiau.

Aš prisibijau žmonių, kurie yra kažkuo visiškai ir nepajudinamai tikri. Labiau pasitikiu tais dvejojančiais, tais, kurie, kažką teigdami, pamatuoja savo žodžių svorį ir atsargiai prideda, kad gali būti neteisūs, kad į daugumą klausimų nėra vieno tiesaus atsakymo. Pasitikiu tais, kurie nesikarščiuoja, puldami gint savo tiesą, ir ramiai išklauso, ką sako kiti.

Kategoriškumas, nukreiptas neteisinga linkme, dažnai tampa žalingu dalyku. Jis užtrenkia duris atleidimui, žingeidumui ir atradimams. Kategoriškumas būdingas žmonėms, kurie vis dar yra linkę maudytis paauglystės aikštingume, tiems, kurie jau ir suaugę dar nepastebėjo, kad didesnė pergalė – ne būt teisiam bet kokia kaina, o drauge su diskusijos dalyviais bendromis jėgomis kiek įmanoma labiau priartėti prie tikrosios tiesos. Tačiau net ir tada nepamiršti, kad kiekviena tiesa vis dar galima abejoti.

Kai paleidžiam principus, prasideda įdomūs dalykai. Kinta pokalbių gylis, plečias suvokimas, skleidžias į visas puses noras sužinoti ir išmokti, kažkur tolėliau pasilieka baimės. Verta pabandyti, nėra, ką prarasti.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau, padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

2 Komentarai

Pakalbėkim apie kalbą

Anądien feisbuke paskelbiau tokį postą.

14632556_10210868472414713_1626540839_o

Apie tai parašiau todėl, kad šitokį klaidingą parašymą matau taip dažnai, jog anksčiau net sudvejojau savimi ir sykį netgi ėmiau ir panaudojau „neesu“, nes nu rimtai pradėjau galvoti, kad gal ir reikia taip rašyti, o aš visą gyvenimą gyvenau mele. Tada, aišku, gavau baisiai bart nuo redaktorės ir man aiškiai paaiškėjo, kad ši klaida taip smarkiai paplitusi, jog vat imi ir pradedi abejoti savo žiniomis.

Aišku, niekas nenurungs kitos nežmoniškai išvešėjusios ir visur paplitusios klaidos – perdėto valandų trumpinio h naudojimo. Trumpinys h neturėtų būti naudojamas tada, kai kalbama apie laiką, kai nurodoma, kada kažkas vyks ar kada susitinkama, jis turėtų būti naudojamas tada, kai kalbame apie valandų kiekį. Pavyzdžiui, „Marius iš taško A į tašką B keliavo 7 h.“ Kai nurodomas renginio laikas, reikėtų vartoti val., pvz., „Koncerto pradžia – 17 val.“, arba „Susitinkame 19 val.“ Aš žinau, kad gal ir nepatikėsite manimi, bet galite paklausti lietuvių kalbos specialistų ir jie jums pasakys tą patį.

Šias klaidas dažniausiai daro ne tik visiški beraščiai, bet ir gana taisyklingai lietuviškai rašantys žmonės, todėl tiesiog draugiškai norisi jiems pasakyti, kaip reikėtų rašyti iš tikro. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kai kas nors man pasako, jei darau kokią klaidą.

Nemažai dirbu su tekstais, todėl taisykles, manau, išmanau visai neblogai, tačiau iki tobulumo dar tikrai toli. Kadaise nežinojau, kad rūbą reikėtų keisti drabužiu, kontraktąsutartimi, lazanijąlakštinių apkepu (šitas crazy), iki šiol dažnai kažko nežinau, bet, laimė (ne laimei, žinokit), yra žmonių, kurie padeda savo konsultacijomis, jei VLKK jau nebepadeda (paprasčiausiai būna taip, kad net nežinau, kaip gūglinti, kad rasčiau atsakymus). Kai dirbu, visoms klaidoms sužiūrėti skiriu gana daug dėmesio, o tuos mano tekstus vėliau peržiūri dar ir redaktoriai.

Labai dažnai, dirbdama su tekstais, pradedu galvoti, kad neišmanau visiškai nieko ir jaučiuosi it pirmokė, stovėdama prie lentos, kurioje jai reikia išspręsti dvyliktos klasės matematikos užduotį. Ir taip, tikrai, kaip ir nemažai kitų žmonių manau, kad VLKK taisyklės kartais būna per griežtos, o siūlomi vartoti žodžiai nesąmoningi. Taip pat man taisyklingojoje lietuvių kalboje dažnai trūksta žodžių. Man trūksta žodžių, kurie tiksliai perteiktų angliškų žodžių ir išsireiškimų – awkward, weird, typo, uncanny, scroll, chill ir dar daugybės prasmę, arba pakankamai tiksliai atitiktų netaisyklinguosius ir draustinuosius – ankiek (ant kiek gal, kadangi netaisyklingas, tai neaišku ir kaip rašos), visi veiksmažodžiai su priešdėliu da-, fainas ir daug kitų.

Turbūt sutiksite, kad nei anglų, nei lietuvių kalboje pakankamai stipraus atitikmens rusiškam žodžiui razliubit tikrai nerasit.

Bet jūs nė neįsivaizduojat (nors jei skaitot, tai įsivaizduojat), kaip vadžias atleidžiu rašydama blogą, kažką postindama feisbuke arba tiesiog kalbėdama. Kaip man patinka visokie nesąmoningi žodeliai žodelyčiai, frazės ir frazelės, kalbiniai išsidirbinėjimai. Kaip man patinka marijampoliečių ir radviliškiečių tarmės, kaip man kartais gražu klausytis, kai žmonės šneka panevėžietiškai, su visais narveliais, raganėjimais ir kirčiais ne visai vietoj. Anksčiau tos tarmės man atrodydavo kiek komiškai, o dabar skamba gražiai.

tumblr_oesln0ezss1sjc5sqo1_500

Man, žinokit, patinka visokie skoliniai (dažnai juos vartodama smarkiai šypsausi, kad žmonės suprastų, jog žinau, kad toks žodis nevartotinas, o pasirenkamas for fun), patinka vartoti, kartais net perdėtai, deminutyvus, sakyti renginukas, vaikinukas, Andriuks, Pauliuks, piam, šiam, kartais, tikiuosi, ne per dažnai, į kalbą įterpiu ir angliškas frazes, nes trūksta lietuviškų.

Mano supratimu, egzistuoja kelių rūšių klaidos. Kartais žmonės klaidas daro todėl, kad nežino, kaip reikia rašyti tam tikrus žodžius, dažnai dėl to, kad rašytinę kalbą vartoja retai, skaito ne tiek jau ir daug. Kartais todėl, kad jie neišmano kalbos kultūros taisyklių, kurioms mokyklose šiais laikais skiriama labai mažai dėmesio.

Yra žmonių, kurie specialiai išsikalinėja ir rašo kosTmosas, dariti, ira, matiti, pastaruoju metu labai daug kas rašo ačiŲ, nes toks išsikalinėjimas yra tam tikra atskira išraiškos forma.

Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie rašo daigtas, atspauzdinti, dauk, pasenusei naujienai, akinei ir dar daug visko jie rašo.

Pasikartosiu, daug dirbu su kalba, tačiau esu ganėtinai tolerantiška klaidoms, juk kam nepasitaiko. Ypač atlaidi esu klaidoms, kurias žmonės daro susirašinėdami su tavimi chate, manęs visiškai neerzina tos klaidos, kurias lietuviškai daro žmonės, kurie užaugo šeimoje naudodami rusų ar lenkų kalbą, arba ilgai nebegyvena Lietuvoje (žinoma, tie emigrantai, kurie po trijų mėnesių Airijoj jau šneka su akcentu ir nebesurezga sakinio gimtąja kalba yra atskira debilų rūšis) ir, aišku, tos, kurias lietuvaičiai daro rašydami angliškai. Taip, būtų nuostabu, jei visi rašytų nepriekaištingai ir išties derėtų siekti taip rašyti, tačiau man truputį per piktai atrodo šaižus tyčiojimasis iš darančiųjų klaidas.

Žinot, pažįstu ne vieną žmogų, su kuriuo viskas tvarkoje ir kuris daro klaidas rašydamas, tačiau tai nereiškia, kad jis kažkoks valstybės priešas ir yra priimtina išsitraukti jo rašytą skelbimą ir viešai vadinti jį debilu ar analfabetu. Jūs nustebtumėte, kiek jūsų pažįstamų ir giminaičių galėtų pridaryti klaidų, jei išeitų į viešumą, bet, ko gero, nebūtų labai juokinga, jei jų foto puikuotųsi visur internete viešai pašaipai.

Toks humoras pastaruoju metu yra gana dažnas, tad tenoriu pasakyti, kad piktas, tiesmukas žmogaus murkdymas purvuos ir skambus išsidarkymas yra žemoka juoko forma, kurios, man regis, griebiamasi tada, kai jau nebėra ką pasakyti. Kai paimama kažkieno netyčia be privatumo nustatymų viešai publikuota asmeninė foto, su mielu prierašu, kad ir su klaidomis, ir be atvangos platinama internete grubiai darkantis iš žmonių, vadinant juos beraščiais, yra toji piktoji forma, apie kurią kalbu. O tai, kad randama laiko užsiimti kapstymusi ir ieškojimu, prie ko prikibti, aiškiai parodo, jog tam tikri žmonės laiko turi tiesiog per daug. Tie žmonės su visom tom savo klaidom, tegul jie tik rašo, berašydami gal prakus ir išmoks.

Ar žinote, kodėl lietuvaičiams taip sunku kalbėti angliškai? Manau, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys: 1) mokykloje kalbėjimui mokantis visų užsienio kalbų, ne tik anglų, skiriama smarkiai per mažai laiko; 2) esame perfekcionistų tauta, tad ne vienas iš mūsų labai gėdijamės kalbėti, nes bijome, kad suklysim. Labai gali būti, kad iš mūsų kažkas kažkada yra pasijuokęs dėl to, kaip kalbame, tad esam įsivarę daug kompleksų ir bijom, kad iš mūsų ir vėl juoksis. Ir aš, iš jūs esam sutikę daugybę užsieniečių, kurie kalba kaip išeina, bet nebijo ir nekvaršina sau galvos dėl klaidų, todėl toliau tobulėja, nes juk practice makes it perfect. Aš nesakau, kad netaisyklingai kalbėti yra gerai ar sveikintina, tik sakau, kad nereikia, tikrai nereikia tyčiotis iš darančiųjų klaidas.

11010630_10152829011126439_5547787221476451391_n

Typos (kai klaviatūra įvedinėjate tekstą ir netyčia ne taip parašote žodį) yra, mano nuomone, visiškai suprantamas human error. Jos yra visiškai atleistina ir normalu, ypač, jei žmogus rašo telefonu, turi skubėti ir neturi galimybės pasitikrinti. Net ir rašant rimtesnius tekstus jų pasitaiko. Man dažnai būna taip, kad ir kelintą kartą atidžiai skaitydama savo rašytą tekstą jau tiesiog nebepamatau klaidų, tad jį prašau perskaityti ką nors kitą arba tikrinu kitaip.

Jei kokiame asmeniniame įraše, kurį matys nedidelis ratas žmonių, pasitaiko viena kita klaida, gal ir nieko baisaus, betgi ne taip jau ir sudėtinga tų klaidų išvengti. Aišku, yra tokių, kuriems nusispjaut, paliko jie tų klaidų, ar ne, tačiau, yra tokių, kurie paprasčiausiai nežino, kaip pasitikrinti, ar nesuklydo.

Anksčiau taip nedarydavau, nes tiesiog nežinojau apie tokį variantą, bet dabar visus savo ir anglų, ir lietuvių kalbomis parašytus tekstus pasitikrinu labai paprastai. Nukopijuoju tekstą, įmetu į gmail naujo laiško langą ir paspaudžiu Tikrinti rašybą. Galima pasirinkti, kokios kalbos klaidų ieškoti. Veikia beveik puikiai, tik, kai tikrinama lietuvių kalba, kaip klaidingi pažymimi dauguma tarptautinių žodžių arba restesni žodžiai. Kad ir kaip ten būtų, toks tikrinimo būdas labai padeda, nes, kaip jau ir sakiau, dažnai būna, kad savą tekstą beskaitant paprasčiausiai nebepavyksta tų klaidų pastebėti.

Visiems linkiu, prieš kažką publikuojant, siunčiant laiškus ar žinutes, perskaityti, ką parašėte, jei vėliau pastebite, kad padarėte klaidą, jei įmanoma – ją pataisyti, draugiškai ir nepiktai taisyti vienas kito klaidas ir siekti rašyti ir kalbėti be klaidų ir lietuviškai, ir angliškai, ir visomis kitomis kalbomis, ir nepulti nurašyti darančiųjų klaidas. Ir jūs juk ne visose srityse viską darot tobulai.

Ar įmanoma kuria nors kalba kalbėti visiškai tobulai? Abejoju. Net lietuviškai dauguma mūsų nekalbame ir nerašome nepriekaištingai. Visiškai ir absoliučiai mokėti anglų kalbą, manau, irgi nėra įmanoma. Kalbų mokymąsi matau kaip nesibaigiančią kelionę, kurios metu vis artėjame prie galutinio tikslo pakeliui patirdami daug nuotykių ir vis tobulėdami, tačiau ar pavyks jį pasiekti? Kaži, bet tai veikiau yra realistiškas, ne pesimistiškas požiūris, padedantis nenusivilti, stengtis, judėti pirmyn, bet ir nebūti pernelyg savikritiškiems, kai kartais kažko nesuprasdami pasijuntame beviltiškai.

 

2 Komentarai