Kai buvom septyniolikos, širdim pilnom svajonių…
Po šimts. Kaip velnioniškai greitai bėga laikas. O aš jaučiuos vis labiau išsibarsčiusi ir bevertė, žmogus, kuris nieko nemato ateityje ir turi beviltiškai daug ko ilgėtis. Išberti – paprasta, surinkti – sunku. O kai buvo 17, buvo kitaip. Kažkaip įdomiau. Rodėsi, kad net įmanomas happyending`as, o gal tiksliau happylasting`as, atnešantis laimes viena po kitos. Pagaliau pasidariau sau graži, pagaliau patikėjau, kad tokia galiu būti ne tik sau. Man, kaip gėlei vanduo gyvybiškai reikalingas dėmesys ir nesibaigiantys pašnekesiai. Dabar nebėra žmonių, nebėra apkabinimų ir ramių arbatos gėrimų. Yra tik laukimas ir, kas keisčiausia, vis dar rusenantis tikėjimas, kad jau greitai tai pasikeis. Žiema – tai laikas prieš pavasarį, mon ami.
Mazzy Star – Fade Into You
Daugybė žmonių nemažai atiduotų už pasakiškus turtus, o dar daugiau – už truputi meilės.