Pirmyn į turinį

Žyma: Žiema

Nerimai
Įkelta 2015 14 gruodžio

Nerimai

2015-ieji yra metai, kuomet, jei kas pirmąją metų dieną būtų man pasakęs, kaip viskas atrodys šiandien, patikėjusi nebūčiau. Tai metai, kuriais visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. 2015-aisiais spėjau pražilt, smarkiai kilti ir smarkiai kristi. Šiais metais mano širdis tiek kentėjo ir buvo mėtoma, talžoma ir skaudinama, paglostoma ir vėl nusviedžiama toli, kad, šią akimirką, atrodo, nebeturiu jėgų iš viso ką nors jausti, nes nebėra jau kuo ir nebėra prasmės. Nieko nebėra. Tuščia viskas.

Ir neaišku, kas tikra, kuo galima tikėti ir kuo pasitikėti. Visos situacijos, pokalbiai, tiesos manęs nebeįtikina, nes nebežinau, kas yra tiesa. Sapnai maišosi su realybe, ne visada aišku, kur ji. Nežinia siaubingai gelia, nes nežinai, su kuo kovoji ir nežinai, ko bijoti. Bijoti kažko tikro, kaip ir sakei, visada kur kas geriau už nežinią.

Mano galva – dūzgiančių bičių avilys, viskas bėga, lekia, aš nespėju. Tik noriu nuo visko atsitraukti ir nieko nebegalvoti, nieko nejausti. Rodos, jau nebėra vietos, kur neskaudėtų. Nes jau nieko nebenoriu ir nieko nereikia. Norisi užsimerkti ir atsibusti kažkur kažkada, kai viskas bus geriau.

4 komentarai
Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema
Įkelta 2012 9 lapkričio

Vudis Alenas, vienas žingsnis iki tobulybės ir mano nemieganti žiema

“If you stay here though, and this becomes your present then pretty soon you’ll start imagining another time was really your… You know, was really the golden time. Yeah, that’s what the present is. It’s a little unsatisfying because life’s a little unsatisfying.‘‘ – nagi niekada žmogus nesugeba visiškai džiūgauti savo dabartimi. Reikia, kad ji kiek pasentų. („Memory is a poet, not a historian.“)
“I was in the lounge, I heard you drowning, I finished my tea and scones and came immediately!“
Šiandien aš myliu W.Aleną, A. Leviną, labai šokoladinius ledus ant pagaliuko, anglų kalbą, šiandien aš bandžiau kalbėti prancūziškai.

Rimsta rimsta, atrodė, nenurimsianti audra, nežinanti savosios krypties. Nebesvarbu, kaip ten bus. Bus gerai.
Pasiųs man dar kas nors kokį lietuviškai taurų grūzą, apspjausiu.

1 Komentaras
Įkelta 2011 10 sausio

Apie tai, kaip Kristmastaimas per vieną naktį išėjo iš mados

Vyrukas trumpomis rankovėmis tramvajuj ir visokie kitokie gan lengvai apsirengę žmonės šiandien privertė net šiek tiek suglumti, akimirką net svarsčiau, koks dabar mėnuo ir išvis, kas čia daros. Mėnuo sausis, diena 10 (deadline‘ai, deadline’ai, aaa!), lauke +4° ir aš šiandien jau ėjau be kepurės, nes švietė saulė ir šiaip tokia visokia pavasario atmosfera (pvz. paukščių visokių pilnas miestas). Bet, kad ir kaip skaisčiai ta saulė bespingintų, faktas lieka faktu, dabar viduržiemis. Po trijų karalių miestas tiesiog nusėtas niekam nebeįdomiom geltonuojančiom kalėdinėm eglutėm. Tas visas masinis mirusių eglučių vaizdas atrodo gan liūdnai ir tada pradedi galvoti, ar tikrai šitam mieste tokie populiarūs visokie gamtosaugininkų natūralistų veganų judėjimai. Dar miestas pilnas ir nusprogusių fejerverkų ir bambioškių liekanų, kurių, rodos, niekas net nesiruošia surinkt. Tai taip ir braidom po pirotechnikos ir eglučių sąvartyną, truputi stebina. Nelabai maloniai. Talk about pedantic Germans.

Aišku tik viena – kristmastaimas per kelias paras klaikiai išėjo iš mados, o kad šventės baigėsi, paskelbė ir mano Kalėdų gėlė, numesdama paskutinį lapą.

(Šį postą realiai norėjau parašyti dar aną savaitę, tik vis neprisiruošiau).

Palikite komentarą
Įkelta 2010 6 gruodžio

Realybės show tęsiasi

Taigi, reality show tęsiasi. Kambariokas persikėlė į naują levelį – dabar mėto picas ant žemės ir įsigudrino valgyti mano maistą. O tai, kaip žinia, vienas baisiausių nusikaltimų, kokį galima sugalvoti prieš mane. Nepagalvok, kad aš kokia bjaurastė, kuri gaili artimam savo kiekvieno kąsnio. Ne, toli gražu, su visais buvusiais kambariokais (o jų gyvenime jau buvo nemažai) be jokių parkių dalindavomės maistą, bet dabar, kai laikausi dietos ir skaičiuoju kiekvieną kąsnį, niekas labiau nesuerzina nei to, ką buvau susiskaičiavusi valgyti, nebuvimas. Juo labiau, šiuo metu dar ir labai taupau, nes noriu bent kažką parvežti chebrytei Lietuvoje Kalėdoms. O be to, jis man anei joks draugelis! Jis, netgi sakyčiau, antidraugelis. Kadangi geria kasdien, tai net šnekėt su juo labai nemalonu, nes tvoskia kvapas kaip iš neprabangios aludės stoties rajone. Nepamirškime ir to fakto, kad jis jaučia nenumaldomą poreikį šnekėtis su žmonėm priėjęs prie jų kaip įmanoma arčiau. Iš tiesų, visi mano pokalbiai taip ir atrodo – jis artėja, aš tolėju. Non stop. Aš, žinoma, jau net nebekalbu apie tai, kad einu iš paskos ir išjunginėju visus įmanomus elektros prietaisus, prieš miegą dar papildomai apeinu visus namus, nes čia su juo tai nežinosi. Man labai labai labai baisu, kad jis gyvens tris dienas vienas po mano išvažiavimo, nes jau piešiu mintyse visus baisiausius įmanomus variantus. Išvažiuojant reikės gal suslėpt viską, nežinau. Aj, tiesa, dabar jis man kasdien sako “What’s up, DUDE”. DUDE, ane.

(Kambariokas nusprendė išnešti butelius – aš nuoširdžiai sunerimusi, kas blogo gali nutikti šioje situacijoje.)

O aš tai va, džiaugiuos paskutinėm 21-erių metų mergaitės dienom ir organizuoju gimtadienio vakarėlį. Vyyy. Kažkaip jau laukiu, kada namo, nes čia toks durnas laikas dabar – prieš atostogas visi lazy, o kadangi vokiečiai nepratę prie tiek daug sniego, tai kas antras panikoj ir nedarbingumo būsenoj.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 2 gruodžio

Čiuju žiemužė

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

„The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

Palikite komentarą