Pirmyn į turinį

Žyma: Vilnius

Apie trečiadienius, pirmadienius, delfinus, jaunystės eliksyrus, nelaimingus žmones laimingam mieste, likimą ir lakimą
Įkelta 2015 14 liepos

Apie trečiadienius, pirmadienius, delfinus, jaunystės eliksyrus, nelaimingus žmones laimingam mieste, likimą ir lakimą

Dovanokit, visko tiek daug gyvenime, kad ir įrašas bus ilgas, ir daug bardako (sąmonės srautas kaip pas Škėmą Drobulėj). Nebespėju apdoroti informacijos.

Kai gyveni Šeškinėje, kur kai kuriems jos gyventojams visas gyvenimas – amžinas vakarėlis (tik nelabai socialus, nelabai estetiškas ir nelabai viliojantis būti atkartotas), o tu į miestą išlendi, geriausiu atveju, tik savaitgalį (bet kartais ir ne), išties gali susidaryti įspūdį, kad niekas šitam Vilniuje nesilinksmina ir nieks čia nevyksta.

Kai atsikraustau į centrą, o dar ir būna vasara, supranti, kad linksminasi visi, ir linksminasi nuolat. Pirmadienio naktį šokiai – why not, gi vasara. O dar taip gražiai groja.

Kai kuriems žmonėms nuotykiai gyvenime – sunkiai pasiekiamas, išsvajotas troškimas. Tuo tarpu mums dažniausiai nereikia daryti nieko. Nič nieko. Kartais užtenka tiesiog sėdėti, plasnot blakstienom ir tie nuotykiai nukrenta tiesiai prieš nosį, tik susirink. Na ir susirenkam, nes why not. (IS THIS REAL LIFE?)

(Šį sezoną dažnai jaučiuosi kaip Jim Carrey filme „Yes Man“.)

(Būna, kai po savaitgalio tave ramina sinchroniškai besisukanti skalbimo mašina).

Apie susitikimą su Ice T:

„O pardavei Ice-T ice tea?“

Apie vaizduotę:

„O kai vieną vakarą mes žaidėm pirtį…“

Apie išradingumą, renkantis vardus:

Apie muziką:

„Didžioji visatos dalis nežino, kaip gerai yra Ace of Base. Ir tai yra jų praradimas.“

Apie burtus:

Apie nuotolius:

„Jei jau eini į Loftą, tai dar ir nuskrisk kur nors prie to pačio, nes vis tiek oro uostas šalia.“

Apie eklektiką:

Apie vyrus:

„Su tais bernais tai man amžinas „Seksas ir miestas“. Amžina analizė.“

Labai senas, be reikalo pamirštas kultinis žodžių junginys (nežinau, kieno copyright):

AUDRA PO KALDRA.

Apie natūrinius mainus:

Apie korektūrą:

„Tik jau nebedėk ant šitos fotkės jokių filtrų, nes bus p**da“.

Palinkėjimas man (irgi šį sezoną dažnai girdžiu):

„Žydėk.“ Žydžiu, žinokit.

Apie lemtį ir vakarus mieste:

Apie svarbos lygmenis:

„Man taip px, kad net nejauku.“

Apie ne tokius smagius dalykus. Šeštadienio vakarą netyčia atsidūriau „Amatininkuose“, nes buvo naktis, o reikėjo skubiai atlikti lietuviško maisto degustaciją. Maistas kaip maistas, bet žmonės. Kaip galima šitaip nekęsti savo darbo? Kaip galima dar ir mokėti šitaip nemandagiai bendrauti su klientais? Man lieptų, aš nežinau, ar sugebėčiau būti antiek nemandagi. Atleiskit, kad sutrukdėm, daugiau nebeužsuksim.

Lygiai taip pat nesuprantu, iš kur visi tie nelaimingi vyrai, vaikinai, vyriškiai Vilniaus gatvėse. Baisiai nemandagūs, grubūs, pikti. Ko gero, brolis alkoholis dėl visko kaltas. Ir kompleksai. Bet kaip jums faina gyvent su savo asmenybėmis? Turėtų būti baisiai liūdna. Visi tie „Amatininkų“ žmonės ir pastarieji kavalieriai turbūt ir yra tie patys piliečiai, kurie įlipę į savo namo liftą nesisveikina su kaimynais, o išgirdę pasisveikinimą, nusisuka. Ir tie patys, kurie tau stovint eilėje ateina ir atsistoja prieš tave. Nes they can, žinai. Arba kai šoki, atsistoja prieš tave, nes tavęs nėra. Tai laimei, tokių labai nedaug, bet vis tiek tas šauktas deguto toks kartokas.

Kaip jūs dar vis sugebat tokią gražią vasarą būt tokie nelaimingi?

Apie komplimentus:

„TU ESI MANO SILPNYBĖ“

Apie nuojautą:

Apie atidumą klausantis:

„Tu čia istoriją pasakoji, ar nusišneki?“

O štai šeštadienį mano geras draugas (1987m. gimimo) žingsniavo į vyno parduotuvę pirkti draugei kažkokio ten rūšinio vyno gimimo dienos proga. Prie kasos, paprašytas dokumento, suprato, kad jo neturi. Bet ir pats susibarstė,

-Jūs panele, rimtai?

-Visiškai rimtai, jūs nepilnametis.

-Na gerai, tai nenuneškit toli to vyno, bėgu iki namų, grįšiu.

-Taip taip, kurgi ne.

Kai grįžo, pardavėja taip susinepatogino, kad net nuolaidą pritaikė.

Herojaus komentaras: „Aš čia tokią priemonę neseniai panaudojau, bet nu nemaniau, kad šitaip suveiks.“

Apie One Night Stand’ų taisykles:

Naujausi man iškilę (egzistenciniai) klausimai:

-Kodėl terasoj visas oras tvoskia cigarais?

-Kodėl ten tokia vyriška skarelė yra vadinama „Fantazija“? Kodėl?

Apie viskį:

„Prisigėrėm Scottish P*der“.

Apie vakarėlių maratonus:

Apie orientaciją:

„Jam net netinka mergas tvarkyt prie veido“.

Vakar terasoj prie draugės priėjo čiuvelis terasoj ir sako:

„Mes esame regbio komanda iš Paryžiaus (tiesa, kodėl visi visi užsieniečiai, su kuriais tenka susipažinti šį sezoną, yra prancūzai? Lietuva pasidarė kažkoks prancūzų kurortas?) Mes norim susipažinti.“ Tai jau draugė tikrai nebeturėjo ką atsakyti ir palinkėjo gero vakaro. Nes kai jau pažindinasi komandom.

Reklamos pertraukėlė:

Merginos, kviečiu sekti šitą puslapį.

6 komentarai
Apie asmenines pilnatis, užtemimus ir rokenrolą
Įkelta 2015 13 balandžio

Apie asmenines pilnatis, užtemimus ir rokenrolą

Savaitgalį tris kartus tikrinau virtualų kalendorių pažiūrėt, ar tikrai ne pilnatis. Nu ne pilnatis. Bet, man atrodo, slaptom tikrai buvo pilnatis. Arba koks užtemimas. Nes visi visi varė rokenralą pilna programa. (Tūsint vienam ant skaipo yra lygis, prikalbint vyro tėvus atidaryti proginį šampaną be progos – irgi.) Kai kam dargi buvo ir Velykos.

Nors iš tikro, kai maišai alų su jėgeriu ir tekila ir atvirkščiai, tai prasideda asmeninės pilnatys ir užtemimai. Bet tokie gilūs gilūs. Kai paskui tesinori išsikasti duobę ir joje susidegint.

Vienas žmogus, draugų sutiktas šeštadienio naktį jiems skėlė:

„Aš dabar einu į restoraną. Man yra žiauriai gerai. O gal man iš tikro nėra taip gerai, gal man tik atrodo, kad yra gerai? Nežinia. Klausausi Elton John – Candle in the Wind, bet man čia per mažai jautrumo. Norisi jautriau. O gal dar einu, pavemsiu už bažnyčios.“

O kai dėl triukšmo namų vakarėlyje ateina kaimynė jai sakyti „Klausykit, ponia, jūs pati atrodote išgerianti“ gražu? Abejoju. O kai ji klausia, ar jūs turite vaiką, atsakyti „Taip, turiu, jam du metai ir šitas tūsas jam netrukdo“, kai vaiko tikrai neturi? Irgi nežinau.

Apie būsenas: „Aš jaučiuosi kaip moteriškos lyties Frederikas Beigbėderis. Aš esu One Woman Orchestra.“

Apie ištikimybę: „Jei jums su vienu vaikinu tam tikra daina buvo romantinė, su kitu ji romantinė būti jau nebegali, taip neetiška.“

Apie dėmesį: „Ta merga man nieko nerašo. Tuščias žinutes tik rašo.“

O žinot, koks yra žiauriausias bachūro tipas – 44 metų Adic House didžėjus.

Jeigu jums atrodo, kad viskas labai baisu, nesijaudinkite, taip baisu nėra. Arba baisu tik jums. Iki trečiadienio praeis.

Ir beje, atsargiai su pasižadėjimais nebegerti. Žmonės, kai ilgai negeria, po to tiek pat ilgai geria.

Palikite komentarą
Apie originalumą
Įkelta 2015 19 sausio

Apie originalumą

Būti originaliam šiais laikais nežmoniškai sunki užduotis. Kartelė kasdien kyla aukštyn. Ir visgi, galima surašyt ilgą atmintinę, ką daryt jau tikrai tikrai nėra originalu. (Mano žodžiais tai būtų išreikšta „ŽIAURIAI originalu“. )

Žiauriai originalu dėti tą video, kur M. Papinigis sako „Dalbajobas.“

Žiauriai originalu išgirdus, kad kažkas buvo Amerikoj, sakyti „Amerika – mano svajonių šalis.“

Žiauriai originalu barzda ir riesti ūsai.

Žiauriai originalu forsquare’int (t.y. užsichekint, nes forsquare, man regis, jau truputį merdėja) sporto klube, MKIC bibliotekoje arba fancy restorane. Patirtis rodo, kad, jei žmogus kažkur lankosi dažnai, jis ten nebeforsquare’ina.

Žiauriai originalu Pando pants tos languotos. Man regis, Lietuvos rinkai jų pagaminta koks 1mln vnt.

Žiauriai originalu užsirišti skarelę, kaip pas Žemaitę ant lito ir žvilgsniu teigi, kad tai stilinga ir deep.

Žiauriai originalu žmogui ieškant, kaip nuvykti į kitą miestą, komentuoti, kad „Veža autobusai“.

Žiauriai originalu daug daug tatuiruočių. Nesvarbu, kas tu bebūtum. Nesvarbu, tinka, ar ne.

Žiauriai originalu po kažkieno postu komentuoti „Aš pirmas“.

Žiauriai originalu yra po žmogaus su akiniais nuo saulės dėti gabalą „I Wear My Sunglasses at Night“.

Gal kažką pamiršau paminėti?

P. S. Jei penktadienį ant NDG apie 19val. kas nors būtų numetęs bombą, Vilniuj nebeliktų nė vieno hipsterio.

Donatella says hello.

Palikite komentarą
Apie (ne)mokamus dalykus
Įkelta 2014 28 lapkričio

Apie (ne)mokamus dalykus

Visi labai gerai žinome, kad gyvenime nėra nieko nemokamo. Nemokama dešra supermarketo prezentacijoje reiškia, kad tą dešrą jūs matyt kažkada vis tiek gal užsinorėsit nusipirkt. Nemokamas feisbukas reiškia, kad jūs be jo nebegalit, o reklama negali be jūsų. Ir taip toliau.

Apie tai, kaip ne viena firma tiesiog spirga iš pasimėgavimo kviesdama savanoriauti ir žadėdama „neįkainojamą patirtį“, „karjeros galimybes“, „progą pamatyti renginį“ (o iš tikro dažniausiai tiesiog ieško nemokamos darbo jėgos) šiandien nekalbėsiu.

Pakalbėkim apie nemokamus arba labai pigius renginius, koncertus, vakarėlius ir paslaugas. Nemokami vakarėliai yra gerai, kai klubas pradeda veiklą ir siekia prisivilioti klientų ratą, o pinigus gauna iš sumų, išleistų bare. Miesto šventės ir nemokami renginiai irgi nėra blogas dalykas, bet čia jau dovanotam arkliui į dantis tikrai nederėtų žiūrėt, o tam tikra prasme jūs už tą renginį truputį ir mokate mokėdami miestui mokesčius.

O štai blogas dalykas yra pakvietimai į kiek brangiau kainuojančius renginius. Įsivaizduokim, kokia nors firma (tarkim, žiniasklaidos atstovai) remia kokį nors kiek alternatyvesnį renginį (pavyzdžio dabar nesugalvoju, bet, manau, kad be vargo sumąstysit patys). Tarkim, toje firmoje daug tetų ir dėdžių, kurie šiaip mėgsta klausytis Kučinsko, bet jie gauna krūvą pakvietimų ir nusprendžia praplėsti akiratį. Tetos/dėdės nueina į koncertą, iš pradžių bando įsijausti, paskui piktinasi, kad per tamsu, rangosi, sėdi (jei išvis yra, kur sėdėt) susiraukę bumbuliuoja, galiausiai išeina. Jei koncertas didelis, to negatyvo pernelyg nesimato, bet aplink esantys žiūrovai jį jaučia. Jei koncertas mažesnis, tas apsinepatenkinimas matosi. Būna ir taip, kad tetos/dėdės išties praplečia akiratį ir sugeba pasimėgauti ir įvertinti tokią patirtį, bet ne visada.

Būna, kad sumoki visai nemažai už koncertą, o už tavęs murma žmonės, kurie akivaizdžiai ten pateko truputį atsitiktinai. Sėdi ir visą koncertą girdi neribotą pizdelinimą.

Į neseniai įvykusį „Roxette“ koncertą bilietus buvo galima pirkti su akcija, kažkas tokio „Tik 69lt už XXlt vertės koncertą“. Gerai tikriems fanams, kurie gavo progą įsigyti bilietus pigiau. O kiek susirinko šiaip smalsuolių, kurie paskui nesuprato, kur atėjo ir kas darosi tai dainininkei?

(Faktas: Daugiausia po renginių pizdelina tie, kurie į juos pateko nemokamai arba bilietus gavo super uber papigiaj)

Kai kurie mėgsta dūgzti, kad Opiumo renginiai labai brangūs, o festivaliai irgi oėzau, kokie brangūs, kodėl taip brangu, oėzau. Jei jums per brangu, jūs neikit. Jei jūs neisit, matyt, bus ten daugiau tokių, kurie iš tikro nori eiti ir vertina renginį, todėl nesinervina už jį mokėdami. Aš irgi kartais neinu, nes man atrodo per brangu. Bet turbūt tas renginys man tiesiog neįdomus tiek, kad nesinervinčiau už jį mokėdama atitinkamą sumą. Jei jau tikrai įdomu, moki ir vertini.

(Faktas: Gauti nuolaidą į renginį, į kurį ir taip planavai eiti, visgi yra faina)

Dar dažnai žmonės dūzgia, kad kai kurie kirpėjai, visažistai, vertėjai ir visi kiti paslaugų tiekėjai ima per daug. Nes „nu kas ten yra imti ir padažyt/nukirpt/išverst, etc.“ Gerai ir brangiai paslaugas atliekantys žmonės mokosi, tobulinasi, perka gerą įrangą, moka už malonią aplinką ir panašius dalykus, todėl jų paslaugos ir nebus niekada pigios. Vertinkite tai.

Jei jums per brangu, eikit pas Reginą (su visa pagarba Reginai) iš „Vizijos“ su 16m. patirtimi, mokėkit 14lt už kirpimą ir būkit patenkinti ir sutaupę. Apie pigius ir greitus vertimus geriau nepradėsiu.

Tiesa, kartais nemokamai galima džiuginti to nusipelniusius žmones, kurie jūsų pastangas tikrai įvertins ir vienaip ar kitaip vis tiek atsidėkos, arba jau (ne)tiesiogiai yra tai padarę. Išmokite būti dėkingi, šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vis rečiau sutinkama savybė.

Gražaus savaitgalio.

Palikite komentarą
Kai orui kaistant, smegenys neatsilieka
Įkelta 2014 21 liepos

Kai orui kaistant, smegenys neatsilieka

Pradėsiu nuo senienų ir baigsiu šviežiausiais pastebėjimais. Daug visko prisikaupė.

Darbas darbą vijo, todėl vis neprisėdau pasidalint pasvarstymais apie Končitą. Dabar, kai ji jau gilioj užmaršty kaip ir prezidento rinkimai, gal dar nevėlu truputį pridurti – ar ne paradoksalu, kad į Končitos žvaigždės įsižiebimą skaudžiausiai sureagavo toji liaudis, kuriai didžiausias pokštas – pirmasis Lieuvos transas su neaiškiom užmačiom Apolonija Zizirskienė, tiems, kurie klykia susiėmę už pilvų stebėdami humoro atmatų duobę „Juokis“ arba „Ambrozijos“ bobulkas išverstom ausim, tiems patiems, kurių geriausi Auksiniai Svogūnai buvo tie, kur moterimis persirengę strykčiojo visi – nuo Žvagulio iki Marijono, tie patys, kuriems geriausias gyvenimo prisiminimas – Verkos Serdiučkos koncertas „Malibu“ klube, tie patys, kurie per vestuves vis dar užgrobinėja stalus, vyruką perrengę jaunąją, o merginą – jaunuoju. Nerealūs bajeriai gi, Končita irgi paprikolino, tik kiek skoningiau ir su kietu vokalu, o „Tutsi“ ir „Džiaze tik merginoms“ tai padarė dar prieš milijoną metų, bet tada homosektualumo dar nebuvo.

***

Vasara neprašyta verčiasi į antrą pusę, o galvoje pinasi krūva klausimų – kur dar važiuot, kaip viską suspėt, kaip neįstrigti metai iš metų besikartojančioje rutinoje, kuomet viskas, kas džiugino, ima ir džiugina vis mažiau, nes viskas pernelyg aišku?

Po anksčiau išragautų visapusiškai džiuginančių švenčių, šiųmečiai festivaliai palieka tik prėską neryškų prisiminimą. Įdomu, atsinaujinti reikia jiems, ar man?

Kur aš buvau, kai per vieną naktį visame Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, buvo priimtas familiarumo standartas? Kai padavėjai į mandagiai pateiktus klausimus atsako taip:

„Be šansų“;

„Chebra, tikrai nedalysiu sąskaitos į šešiolika dalių“,

„Tai ko tu norėtum?“;

„Nėra ir nebus“ ir pan.

…imi gūžčioti pečiais. Kažkas man sakė, kad čia neva toks New York style, Lietuvai nebereikia Jūs, pakanka Tu. Tik kad kažkaip iš to sofistikuotumo lieka Pasvalio kultūrkės įspūdis.

Ir vis dar madingiausias aksesuaras jau antrą sezoną – darbo pažymėjimas ant kaklo arba ant diržo. Viskas būtų suprantama, jei ne tai, kad pastebimas jis dažnai jau stipriai ne darbo valandomis ir visai ne darbe.

Sezono rūbas – liemenė iš undinės kailio.

Sezono taktika – erkę uždusinti lašiniais.

Sezono karvė – išprausta ir išdžiovinta fenu.

Sezono bandymas išsiskirti – linojimas į sofą.

Sezono klausimas – „Ketvirtą Magnerį jau geri? TAI KUR TU DIRBI?“

Sezono juodas bajeris – Mirties Langelis. Kiek talpesnis už Gyvybės.

Sezono irzulys – mergos gėjiškais balsais ir intonacijom.

Sezono teritorija – Belmontas aka Akropolis lauke.

Sezono teorija – Nėris mirė, nes užspringo ašara.

Sezono klaida, kurią sunku pamiršti – Vienuolio pube fish & chips pa defaultu atneša su saldžiarūgščiu padažu ir nė nemirksi.

Sezono atvertos akys – R. Kelly nėra pabėgęs Kelly Family narys.

Sezono profesija – kavą daro baristos, vyną išmano someljė, o alų nagrinėja alijošiai.

Sezono teroristinis išpuolis – kai ateini į karaokę ir niekuo nenusidėjusiems piliečiams dainuoji „Wind of Change”

Sezono priklausomybė nuo technologijų – kai foursquarini klasiokėje.

Sezono pirmas žingsnis – p*daras, nes iki gėjaus dar dasigyvent reikia.

Sezono apsirikimas – „Čia hašas?” „ – Ne, čia bebro kiaušai.“

Sezono kontracepcija – spiralė, nes „o žiauriai populiaru įkišti į gimdą magnetą?“

Ką dar atneš ši vasara?
Nuojauta kužda, kad čia bus labai gerai —> LOGOUT

Palikite komentarą