Pirmyn į turinį

Žyma: Vilnius

Įkelta 2011 26 kovo

Forever Alone III (?) / Savaitė Lietuvoje

Vos per savaitę Vilniuje nuveikta milijonas darbų. Jau beveik susitvarkiau pažymius, pradėjau rengti dokumentus stojimams, atšvenčiau įkurtuves, spėjau įstrigti taksų virtinėj Islandijos Kultūros Centre, o vakar kažkaip nueiti į Lemon Joy koncą. Igoris taip gražiai rėkė Mylėt tave taip beprotiška ir keista, kad veik ašara išsprūdo.

Man labai šalta. Labai labai šalta. Kai grįžti iš žydinčių narcizų krašto ten, kur dar žibučių nėr (jo?), termoreguliacija sutrinka visiškai. Pamažu grįžinėju į idiotiško miego režimą, kuo visiškai nesididžiuoju. Nesidžiaugiu ir tuo, kad mano baisus optimizmas palengva ritasi žemyn. Kad šį procesą sustabdyčiau, bandau atriboti save nuo bet kokių tai sąlygoti galinčių veiksnių. Pavyksta ne visada. Ypač, kai važiuojant viešuoju transportu (o juo važiuoti jau yra įššūkis), paausėj išgirsti šnekant Stano. Kamon, negi rimtai kažkas dar žiūri televizorių? Na gerai, negi rimtai kažkas dar žiūri lietuvišką televiziją? Ir skambina už kažką, kažkaip, dėl kažko balsuoti? Sick. Ir šiaip, buvau labai atpratusi nuo susireikšminusių žmonių. O čia jie visur. Visur.

Dar vienas, nelabai nustebinęs, bet jau tikras supratimas yra tai, jog manęs čia niekam ir nereikia. Visi gyvena kažkur kažkaip ir man ten vietos nelabai ir rasta, tad išsikeliu sau tam tikrus tikslus ir bandysiu vėl kilti. Nes jei jau esu best friend for myself, tai reikia ir daryti taip, kad tas myself kaifuotų nuo gyvenimo, o ne verkšlentų, kad tada, kai reikėjo, nedarė visko, kad tai kaifutį pasiektų. Dievuli, duok, kad man pavyktų. So far tenka optimizmo, šviesos ir gerumo intencijas paslėpti po cinizmo, skeptiškumo ir atsiribojimo šydu (koks fakin literatūriškas žodis), kad nenusvilt.

Palikite komentarą
Įkelta 2011 18 kovo

Aš grįžtu namo

Viskas. Praktika baigta. Pagaliau. Ko jau ko, bet vaikų savo akiratyje pageidaučiau nematyti kaip įmanoma ilgiau.

Next step – kelionė į Manheimą, iš ten – į Frankfurt Hahn ir tada skrydis į prakeiktąjį Kauną. Šeštadienio vakaras Panevėžy, sekmadienį – Vilnius. Nauji namai, nauji kambariokai, naujos sąlygos. Laimei.

Pirmą kartą daiktai telpa į lagaminą – keistai malonus jausmas. Turiu krūvas lapų, kurie teoriškai naudingi, bet praktiškai aš jų niekada neatsiversiu, tad dar svarstau, kur jie keliaus – į lagaminą ar į popieriaus atliekų skyrių.

Truputį, o gal net ne truputį baisu pagalvoti, kiek nesibaigiančių darbų laukia grįžus. Kaip mano buvusi mokytoja kirpykloje kažkada sakė – ilga kelionė per kopas su aukštakulniais. However, dar ne tiek atkentėjau, sukaupsiu visas jėgas ir varysiu iš paskutiniųjų.

See you in Lithuania.

Palikite komentarą
Įkelta 2011 17 kovo

Namai/Shortbus

Radau namus! Net lengviau negu būčiau galėjus tikėtis. Labai fainos sąlygos, o svarbiausia, turėsiu Savo Kambarį. Dabar noris greičiau baigt viską, ką turiu čia nuveikt ir šaut į Vilnių. Nesulaukiu jokio palaikymo iš to, iš ko jo labiausiai tikėjaus, bet ir viena aš jau kaip nors. Nes juk turbūt ir kvaila kažko tikėtis, trumpam užsnūdau saldžiam sapne, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Beje, pažiūrėk šitą filmą. Somehow man čia Berlynu kvepia, flashback‘ina gan rimtai.

http://karleywhatever.squarespace.com/imported-20101006052005/2011/3/11/dating-101-20-secrets-that-are-not-really-secrets-about-dati.html

Palikite komentarą
Įkelta 2011 18 sausio

Tolimos šviesos arba bet tai kaip tau mano naktys

Ką tik baigiau žiūrėt taip išliaupsintą lietuviškąjį ‘Artimos šviesos‘. Nea, nu sorry, bet tikrai neverta buvo sukt dar vieną nuobodų lietuvišką filmą, kur iki dviejų valandų ištempiama tai, ką buvo galima pasakyti per dvidešimt minučių.

Žinai, dar juokinga ir tai, kaip klaikiai ten parodomas tas naktinis gyvenimas. Ir nesvarbu, pirmadienis ar geltontadienis, viskas yra kitaip. (Taip taip, viskas ten apie mašinas, driftus, etc, bet!) Manom akim viskas yra kitaip. Ir patikėk tu manim, žinau, ką šneku – ne veltui pusę metų dirbau kazino, kur ir verda tas visas naktinis gyvenimas, ne veltui tiek prasiblaškyta (visai be tikslo ir neaišku, kodėl) naktim ir po Panevėžį ir po Vilnių ir šiaip po pasaulį. Visgi vakarėlių stažas nemenkas, ir tų tokių, kai iš namų išeini pusę keturių, nes prepartis užsitęsia. Naktinis gyvenimas mano akimis – tai ne kava iš statoilo, tai – kažkas daugiau. Tai paskutiniai paryčių naktinėtojai, klejojantys ieškodami kelio į namus, tai – prostitutė Loreta, kuri it niekur nieko įžengia į lošimų salę ketvirtą ryto tokia poza, it būtų ėjusi iš darbo ir lyg tarp kitko užsukusi pas mus, tai – nesibaigiantis afterpartis, nusikeliantis į kitos dienos pietus, kai žinai, jog aštuntą ryto baigęs darbą dar rasi tuos paskutinius bepročius, tai – antakalnio sodai, kur pabudęs regi, kad kiti dar nemiega, tai – tauro kalnas, kur net ir šeštą ryto stringi eilėje, tai – užsidarę barai ir lėbavimas su jų šeimininkais, tai – nesveikas taksistas, vežantis mus į policiją, nes jam šiandien bloga diena, tai – pilaitės ežerai nakčia ir aplink juos besisukiojančios lapės, tai – šokiai su vyno taurėm ir aukštakulniais tiesiog gatvėj, kai pradeda kursuoti pirmieji troleibusai.

Vardinti galima be galo, bet visi turim skirtingas istorijas, kuriomis piešiam savo suvokimą apie naktį mieste. Maniškis ne toks pilkas, kaip parodo filmas, maniškis pilnas herojų ir nesuvaidintų siužetų, kur saulei švintant žinai, jog dar visko gali nutikti. Maniškį sunku net žodžiais nupasakot, turi eit su manim naktinėt.

Palikite komentarą